Publikos „pažaidimas“ istorinių įvykių fone 0

Miglė Munderzbakaitė
www.kamane.lt, 2016-10-04

Praėjusio Nacionalinio Kauno dramos teatro sezono pabaigoje režisierius Agnius Jankevičius publiką pakvietė į interaktyvų spektaklį-instruktažą „Maištas“. Susipažinimą su A. Jankevičiaus „Maištu“ galima pradėti jau teatro interneto puslapyje, kuriame režisierius pristatė savo tikslus ir pateikė apklausą. Žiūrovas, atsakęs į klausimus, gauna išvadą: „Turi potencialo tapti sienų griovėju.“ Žiūrovas patikrino ir išsiaiškino, kad apklausa turi ir kitų, įvairesnių versijų.

Po pirmojo susipažinimo su „Maištu“ galima keliauti į teatrą. Prie įėjimo kiekvienas gauna baltą kortelę, kurią pasikabina ant kaklo, – įrankį būsimam balsavimui (vienam iš interaktyvumo elementų). Kortelėmis pasipuošę būsimieji maištininkai būriuojasi teatro fojė, nes spektaklis-instruktažas prasideda būtent ten. Pasigirsta aktorių monologai, pagrįsti būtinų pokyčių – sienų griovimo idėja; vėliau maištautojai perkeliami į Didžiosios scenos erdvę. Čia žiūrovus aktorės Gabrielė Aničaitė ir Inga Mikutavičiūtė supažindina su Vaido figūra. Jis yra nesėkmingas maištininkas, kuriam nepavyko pasiekti savo tikslo – susideginti. Tai lėmė paprasčiausios aplinkybės – jo maištas neturėjo strategijos. Vaido istorija tampa atrama tolimesniam spektaklio naratyvui ir padiktuoja būtinybę kalbėti apie teisingus metodus, siekiant savo tikslo.

Režisierius kalbėti apie maištą, revoliuciją ryžtasi pasitelkęs spalvotųjų revoliucijų reiškinį – „Buldozerių revoliucija“ (Jugoslavija, 2000 m.), „Tulpių revoliucija“ (Kirgizija, 2005 m.), „Arabų pavasaris“ (Egiptas 2010–2011 m.), „Euromaidanas“ (Ukraina, 2014 m.). Taip pat net keliais būdais režisierius stengiasi įdiegti amerikiečių pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene’o Sharpo 1973 m. veikale „198 taikaus pasipriešinimo būdai“ išvardytus metodus, kurie nebuvo išnaudoti revoliucijose ir kuriuos turėtų naudoti rengiami būsimieji maištininkai.

Nemažai dėmesio spektaklyje režisierius skiria belgradiečių eksrevoliucionierių „Otpor“ judėjimo (1998–2004 m.) atstovams. Apsirengę sportiniais triko, laužyta anglų kalba revoliucionieriai (vaid. Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Aleksandras Kleinas, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis) įvairiausiais būdais vardija taisykles, pristatinėja maišto metodus, kurie reikalingi, norint sėkmingai sukelti revoliuciją.

Revoliucionieriai šoka, dainuoja, į sceną atsitempia galybę instrukcijas geriau galinčių perteikti butaforijų, atpažįstamų simbolių. Šioje spektaklio dalyje prisimenamas ir žiūrovas, turintis balsuotojo kortelę, užduodami keli klausimai, į kuriuos atsakoma tyliai pakeltomis kortelėmis, rečiau paklausiama, norint išgirsti gyvą, tačiau vos kelių žodžių, glaustą atsakymą. Galima buvo pastebėti, kad ilgos diskusijos nelaukiamos – matyt, spektaklio instrukcijose jos neįtrauktos. Energingas, spalvingas, charizmatiškas „Otpor“ pasirodymas pritraukia dėmesį, kelia juoką, bet ar būsimi maištininkai, būsima revoliucija turi būti žaisminga, juokinga?..

Žinoma, jokiu būdu nereikėtų manyti, kad šis spektaklis skirtas tik pasilinksminti. Tikrai ne. Režisierius kiek vėliau pasinaudoja ir dokumentine vaizdo medžiaga, susijusia su Sausio 13-osios bei dar visai nesenais įvykiais Ukrainoje. Minėtos G. Sharpo idėjos prisimenamos, akcentuojamos dar kartą, pasitelkiant jo mokinio Audriaus Butkevičiaus interviu, kuriame šį visuomenės veikėją įkūnija aktorius A. Kleinas. Griežtas, užtikrintas personažo balso tembras tarsi sugrąžina pasiklydusius žiūrovus, „užsižaidusius“ spektaklio kūrėjų parengtoje „žaidimų aikštelėje“ (apie kurią kiek vėliau).

Kokia gi revoliucija, koks bandymas suburti žmones be muzikos? Čia ji pasirinkta gana taikliai – skambant „Queen“ hitams, nežinia, ar jaučiama maišto dvasia, ar, priešingai – užmirštama instruktuojamos revoliucijos idėja, bet publika vieninga – niūniuoja. Kitą muzikinę dalį sudaro gruziniškos dainos, kurių atlikimas spektakliui, jo estetinei pusei prideda išties nemažai vertės.

Grįžkime prie minėtos „žaidimų aikštelės“ bei instruktažo interaktyvumo. Baltos kortelės išsakyti savo pozicijai – tai tik viena įtraukimo forma. Kita galimybė pasireikšti žiūrovui suteikiama jau „įsivažiavus“ spektakliui. Skambant muzikai, žiūrovams pasiūloma atsikelti nuo savo kartoninių kėdučių ir lyg mugėje ar „vaikų žaidimų aikštelėje“ nusipiešti išdalytas būsimo maištininko kartonines liemenes bei kaukes, padėlioti „Lego“ kaladėles, pamėtyti kamuolį į krepšį ar suvalgyti sumuštinį su uogiene. Galima numanyti, kad visa tai skirta būsimų revoliucionierių bendrumo atmosferai kurti. Veiksmų eiliškumą beveik visais atvejais gali rinktis pats žiūrovas. Scenos erdvė užpildyta įvairiais elementais (dailininkė Laura Luišaitytė): ant sienų iškabinti revoliucijas, judėjimus menantys plakatai, ne vieną kartą į sceną nuleidžiami įspūdingo dydžio reikšmingų visuomenės figūrų atvaizdai (pvz., Tado Blindos).

Į minėtų pasižaidimų, pasišnekučiavimų bei, ko gero, laukimo, kas bus toliau, momentą įsiterpia dar vienas veiksmas – apsimėtymas laikraščių gniūžtėmis. Žiūrovai be aiškių priežasčių mėto vieni į kitus gniūžtes. Taip ir lieka neaišku, ar visi labai nevykę mokiniai nesuprato maišto taisyklių, ar, priešingai – instrukcijos neišbaigtos. Šį procesą netikėtai pertraukia dokumentiniai kadrai, A. Butkevičiaus žodžiai, „transliuojami“ A. Kleino. Publika nutyla, įsitaiso atgal į vietas, klausosi. Kontrastas tarp žaismingų ir entuziastingų „Otpor“ judėjimo atstovų ir gerokai rimtesnės vaizdo medžiagos atrodo dviprasmiškai: kaip taiki teorija ir niūri realybė. Vis dėlto tarsi pritrūksta to faktinio siūlomų metodų, taisyklių pagrindimo, taip pat dokumentinės medžiagos. Mažiau susipažinusiems su siūlomų instrukcijų taikymu tikrovėje toks pristatymas gali sukelti ir visiškos utopijos įspūdį. Verta paminėti ir spektaklio pabaigą – vyksta butaforinės sienos, vedančios į žiūrovų salę, griovimas, kuris atrodo kiek per švelnus, atsargus, ypač prisimenant spektaklio pradžioje energingai minėtą pažadą – „parengsime sienų griovėjus“.

Apibendrinus „Maišto“ instruktažas galėtų atrodyti taip: susipažinimas su nesėkmingu maištininku, taikių maišto būdų pristatymas, linksmybės su butaforiniais maišto įrankiais ir realaus maišto negatyvių pasekmių pavyzdžiai. Ar instruktažas paskatino būsimus maištininkus? Sunku atsakyti, nors tikriausiai ne. Vis dėlto subjektyvus pasakojimas – revoliucinių, istorinių įvykių prisiminimas, jų pateikimas įvairiomis formomis spektaklio metu – vykęs sprendimas. A. Jankevičius yra vienas iš tų režisierių, kuriam nesinori palikti pasyvios publikos, jo spektakliuose žiūrovas paprastai daugiau ar mažiau įtraukiamas, dažniau kaip keliamos diskusijos, forumo dalyvis, jam siūloma atlikti vieną ar kitą veiksmą. Šis spektaklis-instruktažas išsiskiria tuo, kad beveik visame spektaklyje publika yra įveiksminta. Tačiau, nors žiūrovas viso spektaklio metu atlieka kažkokius veiksmus, tai dar nereiškia, kad jis turi daugiau galimybių keisti spektaklį, išreikšdamas savo poziciją. Kad ir kaip besielgtų žiūrovas, instruktažas turi taisykles, kurių, ko gero, taip lengvai nepakeisi ir „Maišto“ nepasuksi kita linkme.

Šis maišto instruktažas labiau primena žaidimą su žiūrovu, nei mokymą ar būsimo revoliucionieriaus ruošimą. Ir šis žaidimas spektaklio kūrėjams pavyksta visai neblogai: nors ir skeptiškai susižvalgydami, visgi dauguma vykdo numatytas užduotis, žaidžia siūlomus „žaidimus“ – publika pasirodo gana lengvai manipuliuojama ir bent jau prieš spektaklyje primetamas taisykles nemaištauja. Spektaklis tampa publikos „pažaidimu“ istorinių, revoliucinių įvykių, dokumentinės informacijos fone.

 

Artimiausias A. Jankevičiaus režisuotas spektaklis-instruktažas „Maištas“ – Nacionaliniame Kauno dramos teatre spalio 7 d. 18 val.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*