Literatūra

„Kokios senos sienos“, – pasakė trimetė draugų duktė, pirmą kartą apsilankiusi „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, ir įsidėjo į burną Kijevo kotleto gabalėlį, iškeptą „Širdelės“ kavinėje. „Čia tu?“ – paklausė besdama pirštų į damą, apsikabinusią tuomet dar visai jauną klasiką. Ne, ne aš – tarsi ir kita, bet panaši. Kaip ir kasmet vykstantis festivalis – vis atsikartojantis savo sustingusiomis pozomis jau kituose dalyviuose ir kitose istorijose.

Nesutraiškomas kiaušinis

Sekmadienio rytas – pirmoji atsikelia žvitriausioji iš mano kambario kolegių ir ima žadinti kitas. Išsiaiškinam, kiek laiko kuri miegojo: paaiškėja, kad viena parpė šešias, antra keturias, trečia tris, o ketvirtoji tik dvi valandas. Krapštomės traiškanas iš akių, rengiamės ir skubame į valgyklą, į kurią reikia spėti ne iš alkio, o iš principo. Valgykloje ir daugiau žmonių sėdi tokie susiglamžę it batais nušiurenti klevo lapai. Pasiimame įvairaus maisto, taip pat ir kiaušinių. „Tikrai spaudei, kiek galėjai?“ – nepatikliai klausiu. Ir tikrai – kumštyje suspaustas kiaušinis nedūžta, įsitikinome visos ir dar perklausėme su lėkšte praeinančio poeto, ar žinojo tą „kiaušinio triuką“. Jis atsiliepia, kad čia elementari fizika.

Turbūt „kiaušinio triukas“ labiausiai įsiminė iš keturias valandas trukusių diskusijų, skirtų balto lapo baimei. Apie kiaušinį papasakojo į diskusiją įsijungusi kūrėja, liedama ašaras apie savo traumuojančias patirtis emigracijoje ir dešimtmetį, per kurį niekaip negalėjo pradėti rašyti. „Reikia, kad kažkas kitas tave sudaužytų, nes vienas esi kaip kumštyje suspaustas kiaušinis“, – rodos, taip aiškino ji, lydima ten pat sėdėjusios, nuolat linkčiojančios psichologės padrąsinimų.

„Jeigu neturi draugų – tau šakės“

Taip nukirto Emilija Visockaitė, samprotaudama apie PDR ir kitokius kultūrinius festivalius. Prisiminėme, kaip nyku buvo keliuose tokiuose, kai dar prie nieko nedrįsome prieiti ir visi atrodė arogantiški (tokie tikriausiai ir buvo). Nutarėme, kad tokiu atveju į neaiškius festivalius geriausia važiuoti mažiausiai trise. Nežinau, kaip šiais metais jautėsi tie, kurie neturėjo draugų, bet panašu, kad jauniesiems daug problemų nebuvo, nes daugelis jų jau ne vienerius metus lankėsi PDR’e. Renginio vedėjai Andrius Jakučiūnas ir Neringa Butnoriūtė ne visai aiškiu principu išrinko vienuolika jaunų, tarp kurių buvo ir viena Jaunoji jotvingė, ir visai negirdėtų merginų. Iš skaitymų labiausiai įsiminė Kristina Lymantaitė, skaičiusi tokius iš pirmo žvilgsnio labai infantilius tekstus apie drakonus ir plojimus katučių. Kai klausiausi renginyje, norėjosi purkštauti, tačiau įsijungusi internete ją dabar, svarstau, kad visgi išsiskiria iš kitų, nors ir ne mano skonio.

Kreiviausiu jaunuoju pasirodė Nojus Saulytis, atsiuntęs į renginį nufilmuotą klipą, kuriame matėsi apverstos jo akys ir keistai liejosi sąmonės srautą primenančios mintys. Puškino premiją nebe pirmą kartą gavo Grajauskiukas, šį sykį pasirodęs kažkoks romantiškas ir melancholiškas. Kadangi pernai jaunųjų poetų aptarimas susilaukė kritikos dėl atmestino aptarimo, šiais metais jo nebuvo, ir nežinau, ar nuo to jauniesiems buvo smagiau.

Vietoje jaunųjų poezijos aptarimų vyko projekto „Versopolis“ skaitymai, kurių tikslas – prasibrauti pro visas galimas sienas, trukdančias būti išgirstais Europoje. Lietuva projekte dalyvaus trejus metus, šie metai – pirmieji, kuriais delegavo penkis poetus: Marių Buroką, Giedrę Kazlauskaitę, Vytautą Stankų, Aivarą Veiknį ir Gytį Norvilą. PDR svečiai greta almanacho gavo ir stilingą „Versopolio“ rinkinį, kuriame buvo sukaišiotos penkios knygelės su lietuviškai išverstais poetų tekstais iš Anglijos, Lenkijos, Nyderlandų, Švedijos ir Slovakijos. Klausimas, kiek tas bendradarbiavimas padės poetams „išgarsėti“ (kaip teigiama „Versopolio“ platformos aprašyme), tačiau galimybė pakeliauti po skirtingas šalis ir sulaukti vertimų į įvairias kalbas – išties įkvepiantis ir sveikintinas mėginimas vaduoti iš uždaros bendruomenės, kuriai tenka priklausyti tiek kukliems, tiek didžiulius ego savyje gniaužiantiems kūrėjams.

Festivalyje taip pat vyko tradiciniai užsieniečių skaitymai, kuriuose dalyvavo poetai iš Japonijos, Amerikos, Anglijos, Lenkijos, Latvijos, Kroatijos, Baltarusijos, Estijos, Gruzijos ir Egipto – jų poezijos vertimų galima pasiskaityti PDR almanache.

„Visi metė rūkyti ir gerti“

Taip ne kartą girdėjau dūsaujant vyresniuosius, o jaunieji gėrė romiai, santūriai pokštavo ir net beveik nesipyko bokštelyje. Įdomiausias penktadienio nakties akcentas buvo ekologiniais produktais prekiaujantis vyrutis, kuris ten sėdėjo su rankšluosčiu ant peties ir guminėmis šlepetėmis ant rankų – sakėsi ėjęs į dušą ir trumpam užsukęs pasižmonėti. Kitą naktį vienas įsilinksminęs doktorantas sudaužė savo telefoną, o šio teksto autorė pametė piniginę pro langą ir kažkas ją po kelių minučių atnešė... Matote, kaip nyku, todėl nebesiplėsiu.

Pelikanų šokiai

Nors diskusijoje dalyvavusi psichologė ir kalbėjo kažką apie pelikanus, kurie neskriaudžia vienas kito (dėl to ir kūrėjai turėtų nebijoti savo gentainių), panašu, kad tapti dorais pelikanais premijų ir nominacijų pasaulyje sunku. Įšventintieji į šiųmetinius Jotvingius – Rolandas Rastauskas (už knygą „Vienišos vėliavos“) ir Mindaugas Nastaravičius (už knygą „Mo“) – sulaukė savo pagarbinimo, į PDR istoriją įsirėžė jų vardai. Šaunu, kad Jaunasis jotvingis M. Nastaravičius atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo apie liūdesį ir pavydą, su kuriuo pačiam teko susidurti pernai, kai negavo Jotvingio. Nors visiems aišku, kad apdovanojimai ne maža dalimi tėra loterija, tinkamai susiklosčiusios aplinkybės, sėkmė, turbūt kas antram kūrėjui reikėtų nusamdyti po linkčiojančią psichologę, kuri guostų ir palaikytų tuos, kurių nepastebėjo, taip pat tuos, kurie privalėjo įvertinti ir išrinkti, o po to turėjo žiūrėti neišrinktiesiems ir sumenkintiems į akis.

Pabaigai

Gaila, kad festivalyje lankiausi ne pirmą kartą, kad niekas manęs nenustebino, neįžeidė ir nenuvylė. PDR iš tiesų yra dvidešimt šešerius metus gyvuojantis bendruomenės susirinkimas, per kurį vyksta švenčių apeigos, garbinimo ir apkalbų ritualai bei įšventinimai.

Šiais metais festivalis pasirodė ramus ir korektiškas, su įdomiais užsienio svečių tekstais ir tipažais, stipria ir visai silpna poezija, seniai matytais žmonėmis, kuriuos smagu arba nemalonu matyti, rudens žvarba. Kitiems PDR metams palinkėčiau daugiau „nenormalumo“, kad jis ir vėl atgautų savo senąją reputaciją.

Gerdos Jord komiksas