Visos Kauno mūzos 3
Kelerius pastaruosius metus Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF) sudėlioja tokią kino programą, kuri savo turinio originalumu gerokai lenkia kitus du visą kino paletę siekiančius aprėpti festivalius. Taip sakau ne todėl, kad nemėgčiau tų kitų festivalių. Tiesiog mūsiškių festivalių kontekste būtent TKKF atrenka drąsiausius ir labiausiai bekompromisius filmus, kurių rodymas neretai reiškia nemažą finansinę riziką. (Juk būtent TKKF į Lietuvą net du sykius atvežė režisierių Bélą Tarrą ir surengė jo filmų retrospektyvą). Tokiems filmams auditoriją reikia užsiauginti, o tai vyksta pamažu ir reikalauja kantrybės. Panašu, kad kol kas TKKF pasiduoti nesirengia.
Bene keisčiausias šiųmetinėje programoje atrastas filmas – „Leviatanas“. Tai dviejų menininkų, antropologų Lucieno Castaingo-Tayloro ir Verenos Paravel režisuotas dokumentinis filmas, kuriame vaizduojami į jūrą išplaukę žvejai. Tai beveik bežodis pasakojimas, perteikiantis ne tik jūreivių kasdienybę: žuvų gaudymą, paskirstymą, darinėjimą ir neišvengiamai – laisvalaikį, bet yra filmuojamas tokiais rakursais, jog žiūrovui tenka iš principo pasinerti į visą apimantį žmogaus ir jūros susitikimą. Filmas neįprastas ir eksperimentinis, ir jo žiūrėjimas neabejotinai reikalauja kantrybės (ŠMC salėje iš keliolikos žmonių galiausiai likau aš ir dar vienas apie kiną rašantis žmogus). Tačiau tiems, kurie ištvėrė, dovanų gavo išskirtinę kino patirtį, kupiną iki tol jokiame filme nematytų, stulbinamų, neretai žiaurių vaizdinių.
Dar vienas labai neįprastas festivalio filmas – „Mekongo“ viešbutis“. Jo autorystė priklauso vienam garsiausių šiuolaikinių festivalinių režisierių – tailandiečiui Apichatpongui Weerasethakului. „Palmės šakelės“ laimėtojas šįkart sukūrė itin siaurai auditorijai skirtą kūrinį, kuriame sau įprastu stiliumi, labai lengva ranka maišo faktus ir fikciją, tikrovę su mistiniais reiškiniais. Tai pokalbių koliažas, kuriame mylimųjų kuždėjimą viešbučio terasoje pertraukia motinos vampyriškos dvasios ir dukters pasikalbėjimai. Vos valandą trunkantis kino eksperimentas yra tarsi būsimo filmo apmatai, kurie neišvengiamai džiugina jau senus Weerasethakulo gerbėjus, bet vargiai sugeba pritraukti naujų.
Kiek atviresnis platesnei auditorijai, bet ne mažiau jai reiklus yra Taivano režisierius Tsai Ming-liangas. Festivalio metu parodytas jo naujausias (ir sklinda gandas – paskutinis) filmas „Paklydę šunys“, kuris dar rugsėjo mėnesį vykusiame Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas Didžiuoju žiuri prizu. Tai neabejotinai vienas įspūdingiausių šiais metais sukurtų filmų ir, drįsiu pasakyti, – stipriausias TKKF metu parodytas filmas.
Filme pasakojama istorija atrodytų daug kartų girdėta ir itin paprasta. Filmo centre – skurdžios Taipėjaus šeimos – tėvo (jį vaidina režisieriaus alte ego – visų filmų pagrindinis aktorius Lee Kang-shengas) ir dviejų vaikų – istorija. Dienas tėvas leidžia už nedidelį atlyginimą dirbdamas gyvu reklaminiu stovu, reklamuojančiu prabangius butus, kai tuo pat metu vaikai klajoja po prekybos centrus, bandydami prasimaitinti nemokamais maisto mėginiais. Naktimis šeima glaudžiasi apleistame pastate. Netikėtai jų gyvenime atsiradusi moteris teikia viltį ir žada pokyčius.
Tsai Ming-liango rankose ši paprasta istorija virsta be galo įspūdingu filmu. Vienos scenos metu, kuri trunka net 14 minučių, stebime du nejudančius žmones, apleistame pastate žiūrinčius į idilišką gamtos vaizdelį vaizduojantį piešinį. Nė vienas jų neprataria nė žodžio, tačiau nuolat besikeičianti aktoriaus Lee Kang-shengo veido išraiška pasako gerokai daugiau nei ištisa žodžių lavina. Ši scena atsiranda jau filmo pabaigoje: tokiam dėmesingam ir įdėmiam žiūrovo žvilgsniui ruošiamasi pamažu, niekur neskubant. Štai čia ir atsiskleidžia režisieriaus radikalumas: vis labiau spartėjančiame pasaulyje, kuriame daugumą filmų galima apibūdinti kaip nuolatinę veiksmo scenų ir žodžių srauto seką, Tsai Ming-liangas pasiūlo sustoti ir įsižiūrėti: į veikėjų veidus, aplinką, šviesos ir tamsos žaismę tobulai sukomponuotuose kadruose. „Paklydę šunys“ – niūrokas paveikslas apie vis labiau į neviltį klimpstantį žmogų, tačiau pats režisierius tai nevilčiai nepasiduoda ir filmą nuolat praskaidrina siurrealistinio humoro dozėmis.
Dar vienas be galo svarbus TKKF momentas – pažintis su šių metų Kanų kino festivalio karaliumi, iš Tuniso kilusiu, bet Prancūzijoje kuriančiu režisieriumi Abdellatifu Kechiche’u. Festivalio metu rodomas ne tik „Palmės šakelę“ jam pelnęs filmas „Adelės gyvenimas“, bet ir visi ankstesnieji jo darbai. Dar iki šių metų Kanų festivalių rateliuose režisierius buvo žinomas kaip itin savitu stiliumi pasižymintis kūrėjas. Jo debiutinis filmas „Voltero kaltė“ (kaip ir vėlesni „Išsisukinėjimas“ bei „Grūdo paslaptis“) nagrinėja prancūzų kinui įprastą – arabų imigrantų – temą. Tačiau režisieriaus vizija – visiškai nauja. Pagrindinis veikėjas Džalelas atvyksta iš Tuniso į Prancūziją ir bando gauti leidimą čia gyventi. Filmo centre ne integracijos problema – Džalelas prisitaiko gana lengvai, o nepritapėlių, visuomenės paribiais klajojančių žmonių bičiulystė. Jau nuo pat pirmojo filmo akivaizdus principinis režisieriaus kūrybos bruožas – visa apimantis natūralizmas. Čia niekur neskubama, scena, pokalbis gali trukti keliolika minučių – tol, kol natūraliai išsisemia, o nėra nutraukiamas dėl montažo. Toks laukimas sukuria tikrumo efektą: po kelias valandas trukusio filmo imi justi, kad iš tiesų labai gerai pažįsti pagrindinius veikėjus. Filmas baigiasi, tačiau istorija tęsiasi mintyse.
Nepaisant išties išskirtinių režisierių ir savitų filmų gausos, festivalio žiūrovai žiūroviškiausiu filmu išrinko režisierės Haifaa Al-Mansour komišką dramą „Vadžda“. Šis filmas išskirtinis dėl kelių priežasčių: šalyje, kurioje nėra kino teatrų ir tik dabar ima statytis kino pramonės pamatai, „Vadžda“ yra ne tik pirmasis šioje šalyje moters režisuotas filmas, bet ir pirmoji Saudo Arabijoje nufilmuota juosta. Filme pasakojama apie dešimtmetę mergaitę Vadždą, kuri, išvydusi savo draugą važinėjantį dviračiu, užsimano būtiniausiai įsigyti šią dviratę transporto priemonę ir aplenkti draugą lenktynėse. Tačiau Saudo Arabijoje moterims važinėtis dviračiu draudžiama, tad Vadždai siekiant savo tikslo tenka ne sykį susidurti su nepajudinamomis tradicijomis ir priešiškai nusiteikusiais žmonėmis.
„Vadžda“ – labai nuspėjamas ir paprastas filmas, tačiau jis sukurtas nepaprastomis sąlygomis, o jo centre – be galo žavinga herojė, kurios tiesiog neįmanoma nepamilti. Tai filmas, skirtas lengvam ir nuotaikingam žiūrėjimui (net rašant šias eilutes nuo veido nedingsta šypsena).
P.S. Liūdna stebėti, kaip filmo lankomumą vis dėlto nulemia viešėji ryšiai – piaras. Nė kiek neabejoju: jeigu filmas „Paklydę šunys“ būtų rodomas festivalių „Kino pavasaris“ ar „Scanorama“ metu, laisvų vietų salėje neliktų. Tuo tarpu ŠMC kino salėje susirinko vos kelios dešimtys žiūrovų. Visgi iš seanso niekas neišėjo – žiūrovai žinojo, kur eina. Tačiau tokia negausa neguodžia: jeigu festivaliai taikysis prie auditorijos, o ne formuos ją, ateityje mus gali pasiekti tik pagrindinių festivalių laimėtojai. Bet čia pesimistinis scenarijus.
Optimistinis sako, kad auditorijai užsiauginti reikia pasiryžimo ir kantrybės. Belieka tikėtis, jog TKKF jos turės ir kitais metais.