Savo kiemo paieškos 1

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-07-13

Kokias emocijas sukelia žodis „kiemas“, kai jį išgirstame? Vienus žodis nukelia į vaikystę, kai su draugais žaisdavome kieme, kitiems tai asocijuojasi su bendruomeniškumu, priverčiančiu į vietą pažvelgti kitaip ir iš skirtingų laiko perspektyvų, emocinių taškų. O ką reiškia „mano kiemas“, ar jis egzistuoja šiandien? Tokios mintys kyla aplankius Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Mano kiemas’16“ (kuratorius Donatas Stankevičius). Tai – tęstinis projektas, kuriame žiūrovams pristatomas šiuolaikinės fotografijos menas ir gana skirtingi autoriai, jų kūrybos kryptys. Pagrindinė šių metų tema – portretas, kuris, galima teigti, išgyvena renesansą Lietuvos fotografijos lauke. Parodos lankytojus intriguoja tai, kad darbų autoriams fotografija – šalutinė sritis, leidžianti žiūrovams reprezentuoti individualų žvilgsnį į portreto žanrą. Parodoje siekiama išsamiai supažindinti su požiūriais į „kiemo“ sąvoką, galbūt net ieškoti ir kurti savo kiemą, kuriame jaustumėmės saugiai.

Tavo kiemas = mano kiemas

Parodos kuratorius D. Stankevičius teigia, kad „Mano kiemas’16“ yra „labiau ne apie vietą, bet apie tam tikrą būseną. Apie momentą, kai norisi tyrinėti save ar supančią aplinką, apie ieškojimą formų ir būdų tai padaryti. Tuo pačiu tai ir apie laiką, nusakantį, koks tuomet tas žmogus buvo, kas jam rūpėjo, kiek šio brangaus matavimo vieneto jis paskyrė vaizdo fiksavimui ar galvojimui apie jį. Ilgainiui atsiranda suvokimas, kad tas „kiemas“ visada egzistuoja, niekada neišnyksta, o tik keičiasi su pačiu žmogumi. Tik jis pats į save įsileidžia vis naujus dalykus. Tik jis pats už tai atsakingas. Ir net tada, kai galvojame, kad vaikštome po svetimą, iš tikrųjų vaikštome po savo kiemą.“[1] Dėl to parodoje pristatomi septyni autoriai – Juozas Budraitis, Rūta Urbonaitė, Tomas Terekas, Laitas Rekus, Romualdas Vinča, Darius Jurevičius ir Vytenis Mališauskas – analizuoja portreto žanrą, atkreipia žiūrovo dėmesį ir sukelia gana įvairius jausmus (fotoaparato objektyvas nukreipiamas į garsius žmones, vyriškumo ir moteriškumo, LGBT temas). Reprezentuojami ne tik įvairūs autoriai, bet ir darbų, kurių kiekvienas tinkamai randa vietą visoje ekspozicijos erdvėje, išskirtinumas. Paroda įrodo, kad kiekvieno menininko kiemas gali tapti vienu iš mūsų. Svarbu – raktas, t. y. portretas.

Menotyrininkė Agnė Narušytė pažymi, kad „portretas pats savaime – gana nuobodus žanras, nes įdomu žiūrėti tik į tuos, kuriuos pažįsti arba nori pažinti. Visa kita – nieko nereiškianti portretų minia. Ypač, kai esame užversti intriguojančių žmonių – politikų, manekenų, žvaigždžių, Nobelio premijos laureatų, avarijos aukų ir žudikų – veidais. Ką reikia sugalvoti, kad tas kartojimasis nenusibostų, kad kiekviename veide dar būtų į ką žiūrėti?“[2] Parodoje „Mano kiemas’16“ autoriai pasirenka keisti įsitikinimus, priverčia susimąstyti apie žmogaus identitetą ir savimonę, lytiškumą, parodo savo vidinio pasaulio atspindžius ir požiūrius, kurie ne visada gali sutapti su parodos lankytojų.

Klasikinis ir šiuolaikinis portretai

Paroda išsiskiria gerai apgalvota ekspozicija, kai lankytojo žvilgsnį iš karto, tik įžengus į galeriją, patraukia J. Budraičio fotografijos. J. Budraičio darbai yra tapę klasika. Autoriui įdomu užfiksuoti aktorius ir kitus įžymius žmones. Tai tapę J. Budraičio skiriamuoju bruožu, kuris įsišaknijęs į kūrybos visumą. Viena vertus, fotografijos žiūrovus nukelia į sovietmečio laikus, parodo, koks tuo metu buvo aktualus portretas, kita vertus, darbai sukelia jausmą, kad jie buvo užfiksuoti ne profesionalo, o aktoriaus. Didžiąją dalį ekspozicijos sudaro visiems puikiai atpažįstami J. Budraičio darbai, tačiau akivaizdus atpažinimas gali kelti nuobodulį parodoje.

Tuo tarpu T. Terekas susikoncentruoja į šiuolaikinį portretą, kurį kuria per ironijos prizmę. Autoriui įdomūs įvairūs žmonės, kuriuos suvokia kaip personažus, jie tampa menininko kūrybos pasaulio dalimi. T. Tereko darbai kupini žaismingumo, priverčia plačiai nusišypsoti, varijuoja nuo portretų iki autoportretų. Autoriaus fotografijos sukelia dviprasmiškas emocijas, kurios yra tarp juoko ir liūdesio. T. Terekas fotografijos kūrimą, ypač portretą, suvokia kaip savotišką žaidimą (žuvis martinio taurėje, impozantiškas autoportretas). Fotografijos gali būti atviros ir turėti kaukę. Pavyzdžiui, klouno ar vyro-kūdikio portretai koduoja dvilypumą ir liūdesį, nors dominuoja žaismingos spalvos ir simboliai. Vis dėlto susikoncentruojama į žmonių veidus, kurie parodo fotografijos tikslą – užfiksuoti liūdesį, žiūrovams parodyti, koks jis yra iš tikrųjų.

LGBT ir moteriškumas: skirtingi kodai

Žiūrovai parodoje taip pat atpažins išlaikomą pusiausvyrą tarp vyriškumo ir moteriškumo. Parodoje eksponuojami R. Urbonaitės darbai, pristatantys moters pasaulį. Stilistine prasme fotografijos gana vienodos, skiriasi tik merginos, kurios sukelia vienodą emociją. Be abejonės, R. Urbonaitė turi suformavusi kūrybos braižą, bet jis parodoje parodomas per daug vientisas ir uždaras. Kiekvienoje nuotraukoje merginos fotografuojamos panašia poza, yra atviroje erdvėje, perteikia žmogaus vidinio pasaulio ir aplinkos ryšį. R. Urbonaitės darbai minimalistiniai, alsuojantys moteriškumu ir užfiksuojantys jautrų moters pasaulį, kuriame dominuoja ne vyras, bet jūra, vandenyje paskendę laukai ir laukinė gamta.

L. Rekus parodoje gilinasi į LGBT temą, pristato penkių vyrų portretus, kurie profesionaliai perteikia menininko idėją. Darbai papildo ekspoziciją tiek tema, tiek darbų išskirtinumu. Žinoma, LGBT tema, ypač problematika, šiandien labai populiari, bet parodoje dominuoja ne siekis aktualizuoti temą, bet perteikti skirtingų vyrų emocijas ir portretus. Galima daryti prielaidą, kad kiekviena fotografija perteikia skirtingas vyrų apibrėžtis (griežtas, švelnus, rimtas ar vėjavaikis). L. Rekus siekia, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į homoseksualų problemą, suvoktų, jog tokių žmonių buvimas šalia mūsų taip pat yra svarbus. Darbai nė trupučio nešokiruoja, bet yra itin subtilūs, atskleidžiantys vyro pasaulį ir atkreipiantys žiūrovų dėmesį.

Jautrūs portretai

Parodoje žiūrovai taip pat atkreips dėmesį į didelio formato V. Mališausko fotografiją – plakatą, kuriame vaizduojamas mažos mergaitės (autoriaus dukters) portretas. Tai ypač jautrus darbas, priverčiantis atidžiau žvelgti į fotografiją. Šalia plakato eksponuojama mažesnė fotografija, taip pabrėžiamas kontrastas, leidžiantis išgyventi skirtingas emocijas: nuo didelio iki mažo formato darbų. V. Mališausko darbas perteikia šviesų mergaitės pasaulį, kurį dar labiau pabrėžia juodai baltos spalvos. Nespalvota fotografija akcentuoja jautrią nuotaiką, išskiria mergaitę, kuri dėvi uniformą primenančią suknelę. Keista, bet V. Mališauskas eksponuoja tik vieną darbą. Vis dėlto toks pasirinkimas netrukdo žiūrovams susipažinti su autoriaus kūryba.

R. Vinča irgi pristato vieną darbą, t. y. portretą, kuris išaukština paslaptingumą ir moteriškumą. Nespalvota fotografija pabrėžia nuotaiką. Rodos, autoriui svarbu ir įdomu kurti saugią fotografiją, kuri priartėtų prie klasikos, būtų suprantama ir universali. R. Vinčai aktualu tai, kas yra prieš fotoaparato objektyvą, kokioje erdvėje mergina yra. Šiuo atveju išsiskiria fotografijos kompozicija, kuri pabrėžia sienos ir durų vaizdus, įrėminančius merginą. Akcentuojamas emocinis proveržis, bet vis dėlto jis yra apribotas.

Aiškesnė emocinė išraiška atpažįstama D. Jurevičiaus fotografijų cikle, kuris skirtas autoriaus tėvui. Tiesiogiai ir netiesiogiai yra apnuoginamas vyro emocinis pasaulis, kurį fiksuoja fotoaparato objektyvas. Nebijoma eksperimentuoti ir temos, ir stiliaus pasirinkimais. Ciklas žiūrovą priverčia iš naujo permąstyti šeimos sampratą, suvokti, ką reiškia tėvo ir sūnaus santykis, koks jis. D. Jurevičius išlaiko distanciją nuo asmeniškumo. Portretas perteikia nesuvaidintus jausmus, nuoširdumą ir siekį geriau pažinti tėvo figūrą.

Kauno fotografijos galerijoje veikianti paroda „Mano kiemas’16“ skirta ne tik reprezentuoti skirtingus autorius, bet ir supažindinti lankytojus su šiuolaikine fotografija, jos tendencijomis. Pasirinktas portreto žanras parodo, kad „kiemas“ turi platų apibrėžimą, bet svarbiausia – kad „mano kiemas“ egzistuoja. Norint susikurti „savo kiemą“, būtina nebijoti įžengti į kitą – kito žmogaus teritoriją.

 

Paroda „Mano kiemas’16“ Kauno fotografijos galerijoje veiks iki liepos 17 d.

_____________

[1] Citata iš parodos anotacijos.

[2] Agnė Narušytė. „Portretas – identitetas ir aš“, in: Lietuvos fotografija: 1990–2010, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 140–170.

 

Kauno fotografijos galerijos archyvo nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*