Galia ir turtai: karalių ir didikų kolekcijos (II dalis) 4

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2016-03-25

Europą sudrebinus Ancien régime revoliucijai, pokyčius pajuto ne tik absoliutinė monarchija, bet ir plačioji visuomenė. Prabanga pulsuojantys karalių turtai jau beveik nieko nestebino, nes tiek aukštoji aristokratija, tiek naujoji buržuazija kamerinę aplinką puošė ištaigingais reliktais. Lietuvos dvarų inventoriuose aprašomos pasaulinės reikšmės vertybės, kurios, viena vertus, žuvo istorijos sumaištyse, kita vertus, atsidūrė muziejų saugyklose, taigi šioje dalyje apžvelgsime tokius išskaidytus rinkinius.

Po Ancien régime revoliucijos

Didžioji Prancūzijos revoliucija pavertė giljotinuotus valdovus mitinėmis asmenybėmis; daiktai, kuriuos lietė Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė, tapo kolekcijų retenybėmis. Labiausiai giljotinuotą karalienę dievino paskutinė Prancūzijos imperatorienė Eugenija de Montijo (Eugénie de Montijo, 1826–1920), besižavinti XVIII a. pab. mada. Šią aistrą sužadino brolių Gonkūrų (frères Goncourt) knyga „Marijos Antuanetės istorija“ (Histoire de Marie-Antoinette, 1858), dėl ko arogantiškoji monarchė net užsakė vokiečių dailininkui Fransui Ksaverui Vinterhalteriui (Franz Xaver Winterhalter, 1805–1873) nutapyti ją vilkint ancien régime suknele. Viską sujungė 1867 m. Mažajame Trianone karalienės iniciatyva organizuota paroda, skirta Marijai Antuanetei, kur eksponuota nemažai originalių daiktų, pvz., Sèvres porcelianas (mėgtas senosios valdovės)[1]. Visgi karališkus kaprizus lenkė aristokratų, tarp kurių pirmavo Vengrijos kunigaikščių Esterhazių šeima, pomėgiai.

Nedideliame Fertedo kaimelyje (Vengrijoje) stūkso Austrijos imperatorių vasaros rezidencija, Šionbruno rūmus primenanti Esterhazos pilis, kurią 1763–1766 m. pastatė kunigaikštis Miklošas Esterhazis Didysis (Miklós Esterházy, 1714–1790). Ši giminė itin rūpinosi šalies kultūriniu gyvenimu, pvz., Kismartono rezidencijoje liepė įrengti sceną (kambarys dabar vadinamas Haidno sale), kur per Kalėdas ir Velykas statytos pjesės. Tai buvo pirmieji teatro spektakliai, vėliau labai išgarsinę Esterhazių šeimą[2]. Tarp garbingiausių kunigaikščių svečių –kompozitorius Jozefas Haidnas (Joseph Haydn, 1732–1809), kuris, viešėdamas 1768–1790 m. Fertede, išgyveno produktyviausią kūrybos etapą – sukūrė apie 700 muzikos kūrinių. Dabar Esterhazos pilyje galima išvysti nuolatinę su J. Haidnu susijusių daiktų ir partitūrų ekspoziciją. Vis dėlto rūmai lankytojus pirmiausia turėjo priblokšti prabanga. Štai 1773 m. čia apsilankiusi Austrijos imperatorienė Marija Teresė išreiškė susižavėjimą naujai pastatytu kinišku paviljonu, kunigaikštis Miklošas atsakė, kad tai tik „menkniekis“, ir pastatui prilipo toks pavadinimas[3]. Tuo tarpu komplekso interjere kai kurie iš 126 kambarių buvo išpuošti kiniško arba japoniško stiliaus baldais, sienų freskomis, smulkiais dailės kūriniais. Be to, Esterhazių šeima kolekcionavo laikrodžius, o ypač brangintą biblioteką sudarė daugiau nei 22 tūkst. knygų (palyginimui, ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio bibliotekoje buvo 15–20 tūkst.). Vis dėlto, nepaisant politinės galios, XIX a. pr. šeima bankrutavo. 1860 m. Vengrijos valstybė nupirko Esterhazių šeimos paveikslų kolekciją ir įkūrė dailės meno muziejų. Miklošas IV (Miklós Esterházy, 1869–1920) Vengrijos nacionalinei galerijai pardavė 643 paveikslus, 3 500 raižinių ir 51 tūkst. graviūrų[4].

Aristokratijos turtų likimas, žlugus Abiejų Tautų Respublikai

Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, patriotiškai nusiteikusi aristokratija patyrė valdomų žemių sekvestravimą ar nukentėjo 1794 m. sukilimo metu. Natūralu, dominuojančios jėgos visada stengėsi palaužti užkariautų valstybių dvasią ir tuoj pat suburti palankius šalininkus; remiantis memuaristika, repatrijavimas į okupuotą tėvynę didikus baugino mažiau nei šeimos turtų praradimas. Relikvijų paveldėjimas atskirą individą siejo su protėvių linija, todėl nenuostabu, kad amžiais kauptos kolekcijos koncentruotos uždarame giminės rate. Taip elgėsi ir politiko Stanislovo Felikso Potockio (1752–1805) trečioji žmona Sofija Glevone-Potocka (1760–1822). Ši graikų kilmės Turkijoje (Bursoje) gimusi mergina iš amžininkų sulaukė saldžių epitetų: Ji buvo graži lyg svajonė, tolimųjų pietų vaikas. Grožiu žavėjosi visi, kas tik išvysdavo; uždeganti vyrų širdyse liepsną ir moterų akyse pavydą[5]. Kiti ją laikė „Knido karaliene“ ir lygino su legendine Senovės Graikijos gražuole Fryne. S. Potocka literatūroje apibūdinta kaip femme fatale, nes buvo tiek pat graži, ydinga, negailestinga, kiek ir pilna tuštybės[6]. Įdomu, jog ši asmenybė dažnai buvojo Rokiškio dvare, dalyvavo kultūriniame Vilniaus gyvenime, tad pamažu virto anekdotų taikiniu. Anot rašytojos Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869), viena istorijų byloja apie 1804 m. Tulčine (Ukraina) įvykusią garsiojo S. Potockos vėrinio „pięknej Bitynki“, sudaryto iš šimto vyšnios dydžio perlų, kurių kiekvienas kainavo 400 dukatų aukso (kitur – 5 000 dukatų), vagystę. Kartą Tulčino rūmuose žavėtasi puošniais grafienės perlais „ir visi norėjo į vėrinį pažvelgti kuo atidžiau, todėl šis keliavo iš rankų į rankas, o kai grafienė galop sumanė juos atsiimti, pasirodė, kad anų nieks nebeturi“. Įtarimas krito ant pagarsėjusio lošiko Ignoto Chadckievičiaus (1765–1823), tačiau šis bemat įrodė savo nekaltumą („Šįkart ne aš, – pareiškė „cinikų karalius“). Visgi vadovaudamasis neklystančia akimi, o gal patikimais instinktais, atkreipė dėmesį į dešinėje sėdėjusio jaunuolio kišenę. „Ir po valandos perlai jau kabojo ant gražiosios grafienės Sofijos kaklo.“[7] Lenkų istoriografijoje S. Potockos portretas pateiktas vaizdžiai, bet paslapčių neišvengta, pavyzdžiui, dėl italų tapytojo Salvatorės Tonci (Salvatore Tonci, 1756–1844) paveikslo La Belle Phanariote („Gražioji graikė“ nuo Graikijos rajono Fanaro pavadinimo)[8], prieš 1932 m. eksponuoto Kupferstichkabinett, Berlyne, modelio (manoma jį vaizduojant grafienę) istorikai nelinkę sutarti ligi šiol.

XVIII a. pab.–XIX a. pr. didieji radiniai atvėrė Vakarų Europai akis į originalųjį graikų meną. Daugelis, matyt, dar prisiminė Tomą Hovardą, XXI Arundelio grafą (Thomas Howard, 21st Earl of Arundel, 1586–1646), kuris ne tik finansavo archeologinius Italijos kasinėjimus, bet taip pat kolekcionavo marmuro skulptūras iš Egėjo jūros baseino. Jo galerijoje lankėsi ir ja žavėjosi Rubensas[9]. O šiandien kolekcijos dalis eksponuojama Oksforde. Troškimas pasižymėti išskirtiniu skoniu nedingo ir XIX a. pr. Štai 1816 m. Britų muziejus iš Tomo Briuso, VII Elgino lordo (Thomas Bruce, 7th Earl of Elgin, 1766–1841), už 35 tūkst. svarų (lordas tikėjosi 75 tūkst.) įsigijo Atėnų Partenono reljefus, kuriais savininkas dekoravo savo Škotijos vilą. Nepaisant eksponatų būklės bei gana priešiško išankstinio nusistatymo, jie buvo deramai įvertinti, pasiekė menininkų vaizduotę, padarė didelį įspūdį plačiajai visuomenei bei mokslininkams, tyrinėjantiems Graikiją[10]. Antikinės mados Lietuvos didikų rinkinių taip pat neaplenkė.

Baronų fon Ropų kolekcija

Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama Pakruojo dvaro savininkų baronų fon Ropų kolekcijos dalis (3 skulptūros ir 19 paveikslų). Šis dvaras garsėjo tapybos, grafikos, skulptūrų kolekcijomis, kurių pradininkas baronas Teodoras fon Ropas (1783–1852), keliaudamas po Prancūziją, Italiją ir Ispaniją, nuo 1801 m. į Lietuvą atvežė italų, olandų, prancūzų paveikslus; rinkiniuose – Leonardo da Vinči, Rafaelio Santi mokinių kūriniai, Karavadžo, Fra Bartolomėjo paveikslai, italų manieristo Frančesko Parmidžianino (Francesco Parmigianino, 1503–1540) „Kūdikėlio Jėzaus maudynės“, Gverčino (Guercino, 1591–1666) „Diana“, Džiulijaus Cezarės Prokačini (Giulio Cesare Procaccini, 1574–1625) „Šv. Kotrynos sužadėtuvės“, olandų tapytojo karavadžisto Dirko van Babureno (Dirck van Baburen, 1595–1624) „Heraklitas ir Demokritas“, Piterio Pauliaus Rubenso mokyklos paveikslas[11]. Beje, M. Žilinsko galerijoje kabantis P. P. Rubenso „Nukryžiuotasis“ XIX a. II pusėje saugotas grafų Tiškevičių Astravos rūmuose, o XX a. pr. pervežtas į Klementinos Tiškevičienės (1856–1921) rūmus Vilniuje. 1931 m. Alfredas Tiškevičius (1913–2008) aukcione paveikslą pardavė už anuomet neįtikėtiną 70 tūkst. litų sumą Švietimo ministerijai, o toji perdavė muziejaus rinkiniams[12]. Be tapybos, Pakruojo dvaro interjerą puošė Napoleono Bonaparto graviūros, medžioklės trofėjai, vertinga ginklų kolekcija, krištoliniai sietynai, apie 20 giminės portretų, gobelenai, vaizduojantys mitologines scenas, stiklinės spintos su carų dovanomis – tabokinių kolekcija, bibliotekoje saugoti klasikiniai XVI a. leidiniai[13].

Vis tik dabar galerijoje labiausiai akį traukia danų neoklasicizmo skulptoriaus Bertelio Torvaldseno (Bertel Thorvaldsen, 1770–1844) marmuras. Tai vieninteliai Lietuvoje šio įžymaus skulptoriaus originalai (net Kopenhagos muziejuje[14] saugomos kopijos). Visi trys darbai tiesiogiai susiję su Antikine mitologija, t. y. „Veneros su obuoliu“, „Mūzų“ skulptūros ir didžiulis bareljefas „Briseidė ir Achilas“ (anksčiau laikytas Adomu ir Ieva). Vertingiausia fon Ropų kolekcijos dalis 1859 m. perkelta į Šeduvos dvarą, o vėliau nuolat pildyta, pardavinėta keliavo po įvairias šeimos valdas Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų darbų žinomi vos keli, patekę į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Vienas jų – Rafaelio Santi „Madona su kūdikiu ir šventaisiais“ (1502), arba tiesiog „Fon der Ropų Madona“. Renesansinė drobė 1829 m. parduota Berlyno dailės galerijai, kur eksponuojama šiandien.

Įspūdingi grafų Tiškevičių rinkiniai

Vis dėlto fon Ropai nebuvo vieninteliai senienų mėgėjai, nemažiau įspūdingai atrodė grafų Tiškevičių rinkiniai. Grafas Mykolas Tiškevičius (1826–1897) aistringai domėjosi egiptologija, todėl ne tik pirko senienas pats, bet ir gavo dovanų iš Rusijos vicekonsulo Kaire, o dalyvaujant išvyniojant mumiją, viskas, kas rasta vyturuose, atiteko grafui. Tai papildė jo gausius rinkinius, pvz., skarabėjų kolekcijas. Tačiau ir jam nepavyko išvengti klastočių. Egipte pirktos ir Senienų muziejui Vilniuje dovanotos dvi vaikų mumijos pasirodė esančios XIX a. vid. Egipto amatininkų dirbiniai[15]. Savo kolekciją M. Tiškevičius dovanojo Luvro muziejui. Rinkinyje buvo statulėlių iš bronzos, bronzinių situlų, papiruso pjaustymo peilis, žaidimo lazdelių, veidrodžių, pektoralių, egidų, amuletų iš pusbrangių akmenų, žiedų, medinė taburetė, makiažo lentelių, mumijos antvožas ir kt.[16] Įdomu, jog trečdalis Luvre saugomų M. Tiškevičiaus senienų dabar yra nuolatinėje Senovės Egipto ekspozicijoje. Daug keliavęs grafas galų gale apsistojo Romoje, kur garsėjo ne tik kaip europinio masto kolekcininkas, bet ir senienų žinovas. Vertingiausi rinkinyje Senovės Egipto ir Antikos eksponatai publikuoti grafo draugo Vilhelmo Froehnerio (1835–1925) leidinyje La collection Tyszkiewicz: choix de monuments antiques, avec texte explicatif (1892–1898). Beje, kai kuriuos artefaktus M. Tiškevičius dovanojo istorikui Konstantinui Tiškevičiui (1806–1868), kuris 1842 m. Lahoisko (Baltarusija) rūmuose įkūrė privatų muziejų. Apie tai laiške rašė: Mano rinkiniai <…> labai lėtai didėja, greitam augimui reikia daug laisvo laiko ir pinigų, o aš neturiu nei vieno, nei kito, tik atsitiktinės aplinkybės ar nenumatyta tarsi iš dangaus nukritusi dovana padidina rinkinį[17]. Apmaudu, tačiau K. Tiškevičiaus sūnui Oskarui (1837–1897) istorija nerūpėjo, tad kolekciją pusvelčiui pardavė (dalis atsidūrė Nacionaliniame Varšuvos muziejuje).

Tuo tarpu Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) pomėgius lėmė ne tik brolio K. Tiškevičiaus muziejus, bet ir politiniai Lietuvos įvykiai. Nuo jaunumės rinkęs įvairius reliktus, grafas savo kolekciją vadino „krašto senienų kabinetu“. Jo biblioteką sudarė lotynų, švedų, vokiečių, prancūzų leidiniai, pvz., Senovės Egipto ir Romos tyrimai, Rusijos, Švedijos ir Senosios Lenkijos diplomatiniai aktai. Be to, monetos, medaliai, kurių turėjo 2 026 vienetus, pvz., Senovės Romos – 74, kiniškų – 1, rytietiškų – 36 ir kt. Be viso to, kolekcijoje buvo Berezinos upės pakrantėje ir 1812 m. mūšio lauke, Minsko gubernijoje, surinkti daiktai (200 vienetų). Tarp jų originalūs prancūzų vadų antspaudai, Napoleono mameliuko Rustamo Razos balnakilpės[18].

Reikšmingą vietą kolekcijoje užėmė Lietuvos pilkapiuose rastos iškasenos (1 008 vienetai): akmeniniai ginklai, sidabriniai moterų papuošalai ir kt. Taip pat autografų ir rankraščių rinkiniai (150 vienetų), tarp jų išskirtiniai Rusijos imperatorienių Anos, Jekaterinos II, Švedijos karaliaus Karolio XII, ATR valdovų, Kuršo hercogų, žymių karvedžių ir mokslininkų autografai[19]. Be graviūrų, Saksų porceliano, gintaro dirbinių, E. Tiškevičius turėjo briliantinę imperatoriaus Aleksandro I monogramą, žiedą su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio atvaizdu, kunigaikščio Juozapo Poniatovskio šilkinį chalatą, vilkėtą visuose žygiuose, ir kt. Iš viso kolekcijoje priskaičiuota 6 tūkst. daiktų, kurie išsklaidyti po Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos muziejus. O Trakų Vokės dvaro, taip pat priklausiusio Tiškevičiams, salėse lankytojai išvysdavo istorinio žanro tapytojo, žymaus prancūzų batalisto Horacijaus Vernė (Horace Vernet, 1789–1863) mokinio Januarijaus Suchodolskio (1797–1875) paveikslus „Benderos mūšis“, „Žalgirio mūšis“, „Maskvos gaisras“ ir „Jono Sobieskio susitikimas su imperatoriumi Leopoldu I“ bei vieną belgų animalisto Eženo Verboechoveno (Eugène Verboeckhoven, 1798–1881) drobę „Žirgas su dviem šunimis“[20].

Kiek dvarininkai išleisdavo paveikslams? Į tai atsako Raudondvario rūmų savininkas grafas Henrikas Benediktas Tiškevičius (1852–1932), kuriam nupirkti brangų paveikslą buvo tas pats, lyg pralošti milijoną. Apskritai, Raudondvario rūmų rinkiniams prilygti mažai kas galėjo; ten saugota 10 tūkst. knygų, 12 tūkst. laiškų, milžiniška fotografijų kolekcija, tapytojų Kanaleto (Canaletto, 1721–1780), Marčelo Bačareli (Marcello Bacciarelli, 1731–1818), Simono Čechovičiaus (1689–1775), Jono Rustemo (1762–1835) paveikslai, kontušinės Slucko juostos (sunaikintos Varšuvos sukilimo metu). Iš įdomesnių pirkinių būta J. Rustemo „Onos Soltinaitės-Vankavičienės portretas“ (1805) ir Jano Mateikos (1838–1893) „Steponas Batoras prie Pskovo“ (1872), už kurį grafas (liudininku pakvietęs Zamoiskį) sumokėjo 60 tūkst. frankų ir dar tiek pat atskirai už rėmus.

Spalvingos kitų LDK giminių kolekcijos

Žinoma, turtai kaupti ir atokesnėse vietose, pvz., daktaro, memuaristo Stanislovo Moravskio (1801–1853) Ustronės dvarelyje (Jundeliškių kaimas). Kaip šis rašo atsiminimuose: Išvysi čia ir Peškos, ir Oleškevičiaus teptuką. Čia ir Kanevskis, ir didysis Suchodolskis. <...> Orlovskio eskizai, istorijos atminimą savyje išlaikę. Čia Rustemas, Joteika, Januševičius, Glovackis, Gladyšius, Moračinskis. <...> Albani ir Rafaelis. Čia kabo ir tas senas prieštvaninis nukryžiuotojo Kristaus paveikslas, kuriuo jau tiek menininkų žavėjosi, bet niekas neįstengė atspėti, kas jį nutapė. <...> Abiejų Lampi kūrinius rasi[21]. Beje, vieno paveikslo atsiradimo istoriją autorius nepatingėjo įamžinti. Teigta, esą 1794 m. mūšio lauke S. Moravskio tėvui mirštantis rusų karys padavęs į ritinį susuktą drobę, maldaudamas perduoti ją mylimajai, tačiau Apolinaras Moravskis užmiršęs ir portretas likęs kaboti Ustronėje. Be to, Moravskiai sukaupė nemažai paukščių iškamšų, kurios XX a. pr. dovanotos T. Ivanausko zoologijos muziejui[22].   

Visgi kai kurioms LDK giminėms užteko ir vieno šedevro, kad kolekcija įgautų vertės. 1800 m. kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861), lankydamasis Italijoje, nupirko motinai Izabelei Fleming-Čartoriskai (1746–1835) Leonardo da Vinči paveikslą „Dama su šermuonėliu“ (1489–1490) ir atvežė į kunigaikštienės įkurtą Pulavų dvaro muziejų (Gotikos name). Dera pažymėti, kad muziejuje buvo ir neįprastų relikvijų: karalienės Jadvygos karūnacijos bateliai (mokslininkai mano tai buvus Žygimanto Augusto karūnacijos batus), poeto Jano Kochanovskio (1530–1584) kaukolė, kuri vėliau pasirodė esanti moteriška. Taigi čia paveikslas kabojo iki 1830–1831 m. sukilimo, oprieš rusams užimant rūmus, drauge su kitom brangenybėm išvežtas į Paryžių; ten saugotas šeimos namuose – Lamberto viešbutyje[23]. Grąžinti šeimos turtą į Lenkiją Prancūzijos–Prūsijos karo metais nutarė A. J. Čartoriskio sūnus Vladislovas (1828–1894). Tad 1876 m. atidarius Krokuvos Čartoriskių muziejų, „Dama su šermuonėliu“ užėmė garbingiausią vietą.

Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis (1808–1865) kaupė vertingų arijoniškų ir protestantiškų knygų bei numizmatikos kolekcijas, kurios laikytos Renesanso laikais statyto dviejų aukštų vartų bokšto salėje. Nuo įkūrimo iki XX a. pr. rinkiniai išaugo iki 5 tūkst. knygų lietuvių, lenkų, italų bei kitomis kalbomis ir iki 20 tūkst. rankraščių, kurių nemaža dalis iš Žemaitijos reformacijos laikų. Šis paveldas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje[24]. Net tokiame kukliame Pliaterių Švėkšnos dvare iš senų nuotraukų matyti buvus nemenką paveikslų kolekciją, pvz., Vinceto Slendzinskio „Senutė veria siūlą į adatą“ (1860). O grafų Šuazelių-Gufjė giminė Platelių dvarą pavertė šeimos istorinį reikšmingumą atitinkančia būstine. Visos jų vertybės (vien tapybos kūrinių apie 100) šiuo metu eksponuojamos Žemaičių muziejuje „Alka“, į kurį pateko 1936 m.[25]

Spalvingiausiais rinkiniais garsėjo Verkių ir Vaitkuškio dvarai. Ilgą mecenatystės istoriją turintys Verkių rūmai XIX a. vid. praminti Lietuvos ermitažu. Kolekcijų atsiradimą nulėmė dviejų, Lietuvos ir Vokietijos, giminių sąjunga. 1828 m. kunigaikštytė Stefanija Radvilaitė (1809–1832), Nesvyžiaus rūmų savininko Domyniko Jeronimo Radvilos (1786–1813), siejusio gyvenimą su prancūzų armija, dukra ištekėjo už vokiečių kunigaikščio Liudviko Adolfo Friedricho Sayn-Vitgenšteino-Sayn (1799–1866). Ne paslaptis, Nesvyžiaus lobiai masino ne tik aplinkinius dvarininkus, bet ir valstybės priešus. 1812 m. čia atvyko rusų generolas majoras Otas Knoringas (Отто Кнорринг, 1759–1812), įsakęs rūmų tarnui Albertui Burgelskiui (Radvilos prisaikdindavo vieną tarnų niekam neprasitarti, kur lobynas, o iškilus pavojui tarną išsiųsdavo) atskleisti slaptavietę. Taigi A. Burgelskis iš pradžių rusams priešinosi, tačiau pagrasinus kankinimais išdavė. Išgriovus mūro sieną požemyje, atrasti du maži kambarėliai su keliolika skrynių. Apiplėšiant ir išvežant didžiąją lobyno dalį, išgabentos ir čia saugotos Višnioveckių, Barboros Radvilaitės bei Sobieskių atmintinės dovanos. Išliko tik didelių matmenų daiktai, kuriuos buvo sunku transportuoti[26].

Visa tai po S. Radvilaitės vestuvių pergabenta į 1839 m. Vitgenšteinų nupirktus Verkių rūmus. Taip susikaupė gausi meno vertybių kolekcija, kuria didžiuotųsi Vakarų Europos muziejai. Čia buvo paveikslų galerija, iš Nesvyžiaus bei Romos atgabentas šarvų rinkinys, ginklų arsenalas, įskaitant Jonui Sobieskiui priklausiusį egiptietišką sarkofagą su mumija (vėliau šeima įsigijo antrą sarkofagą). Be to, salėje kabojo didžiulis H. Vernė paveikslas „Vitgenšteinų šeima“ (1837), kurio siužetas primena Tretjekovo galerijoje eksponuojamą rusų neoklasicisto Karlo Brulovo (Карл Брюлло́в, 1799–1852) drobę „Pacini dukterys, Džiovanina ir Amacilia“ (1832). Pastarasis Vitgenšteinų portreto originalas šiandien kabo Saynų šeimos rūmuose (Schloss Sayn) Bendorfe (Vokietijoje), o Lietuvoje tėra Kanuto Rusecko pertapyta nedidelė kopija, eksponuojama LDM.

Nemažiau prabangios grafų Kosakovskių kolekcijos, kurioms suklestėti padėjo Napoleono adjutantas ir generolas Juozapas Antanas Kosakovskis (1772–1842) bei diplomatas Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795–1872). 1794–1805 m. gyvendamas Paryžiuje, menais ir senove besidomintis J. A. Kosakovskis, draugų prancūzų dailininkų ir meno kritikų konsultuojamas, ėmė pirkti įvairiausias meno vertybes ir komplektuoti rinkinį. Grįžęs į Lietuvą, didžiąją rinkinio dalį grafas laikė Vilniuje. Ilgus metus šis vienintelis Vilniuje retenybių kabinetas tenkino amžininkų kultūrinius poreikius. Istorikas Teodoras Narbutas rašė: Generolas Kosakovskis turėjo nuostabų retų senovinių ir šiuolaikinių daiktų rinkinį, kurį sukaupė ilgos karinės tarnybos Napoleonui I metu. Ne kartą aplankius, malonėjo parodyti iš Egipto kildinamas bronzines statulėles, kurias laikė menkavertėmis[27]. Po mirties grafo kolekcija perduota brolio vaikams.

S. F. Kosakovskis Vaitkuškio ir Varšuvos rūmuose sukaupė didžiulę tapybos galeriją, kaip pažymi jo anūkas Jonas Eustachijus Kosakovskis (1900–1979): Svarbiausiu Vaitkuškio salono bruožu buvo paveikslai, patalpinti vienas šalia kito, nuo lubų iki grindų, užimant visas laisvas sienas. Be garsių tapytojų (Bartolomėo Estebano Murilio, Ticiano, Antonio van Deiko, Šarlio Lebruno) čia kabojo ir kopijos bei labai silpni kūriniai. <...> Susidarė įspūdis, kad paveikslai taip patalpinti, kad jų tilptų kuo daugiau, neskirstant temomis[28]. Tarp kitų darbų buvo ir J. Suchodolskio paveikslas „Napoleonas Fontenblo atiduoda savo mundurą generolui Kosakovskiui“. Tasai munduras ilgus metus saugotas Liukonių dvare, vėliau atvežtas į Vaitkuškį (rinkinius sklaidant, dingo). Valgomajame kabojo ATR karalių portretai, nutapyti M. Bačarelio ir, kaip sakoma, buvę Vavelio pilyje išlikusių originalų kopijos.

Dvaro interjerą puošė senoviniai ginklai, bronzos, sidabro, krištolo, porceliano dirbiniai. Žinoma ten buvus graikų ir romėnų archeologinių radinių ir labai vertingų Egipto senienų, tarp jų 300 vazų iš molio ir stiklo[29]. Ypač vertingas Kosakovskių šeimos archyvas (apie 1 000 „ryšulėlių“), siekęs XVI a. (žuvęs Varšuvoje). Jame galėjai aptikti grafienės Aleksandros korespondenciją su prancūzų rašytojais Onorė de Balzaku (Honoré de Balzac, 1799–1850), Alfredu de Vinji (Alfred de Vigny, 1797–1863). Beje, O. de Balzako žmona Evelina buvo S. F. Kosakovskio teta. Pažymėtina, kad ryšiai su garsiais autoriais davė brandžių rezultatų, nes grafienė pasirinkta pagrindine veikėja O. de Balzako romane „Išvirkščioji šiuolaikinės istorijos pusė“ (L’Envers de l’histoire contemporaine, 1848) ir A. de Vinji poemoje „Vanda“ (Wanda. Histoire russe. Conversation au bal à Paris, 1847). Deja, nė vienas kūrinių lietuviškai nepublikuotas.

Atskirą grupę sudarė biblioteka. Kosakovskių šeimoje domėtasi Didžiosios Britanijos istorija, politika, žavėtasi anglų literatūra (ne tik Valterio Skoto romanais, kuriuos mėgo Lietuvos damos, bet ir modernesniais pozityvizmo epochos kūriniais)[30]. Taip pat buvo filosofijos, gamtos mokslų, matematikos, geografijos, medicinos, muzikos ir istorijos leidiniai. Turėta senų ir retų knygų (1578 m. lotynų kalba išleisti Cicerono „Laiškai“, 1669 m. Alberto Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorija“). Kai kurios knygos atkeliavo iš kaimyninių dvarų, pvz., iš Lyduokių pateko dalis senovinių ginklų, sidabro dirbinių ir 1 347 knygos. Kaip ir daugelis Lietuvos aristokratų, Kosakovskiai vedė atminimo albumus. Kaip teigė J. E. Kosakovskis, juose šimtai peizažų, pieštų mano senelio. Tai buvo asmeninių kelionių po pasaulį <…> iliustracijos. Po kiekvienu peizažu – užrašas ranka prancūziškai, su paaiškinimu. Kita albumų serija – tai veidai, profiliai, ne kartą po keliolika tų pačių veidų viename puslapyje. Dažnai pasikartojantis motyvas buvo aštrių, beveik paukštiškų bruožų, kunigo asketo su juoda sutana veidas su užrašu: I. able Jacotine (abatas Žakotenas). Tai ilgametis mano tėvo mokytojas ir auklėtojas[31]. Galų gale, informatyvūs gamtos, paleontologijos, numizmatikos rinkiniai. Visa tai, 1916 m. pervežus į Varšuvą, sudegė 1944 m. sukilimo metu.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos aristokratų kolekcijos nenusileido savo reikšme senųjų Europos giminių kolekcijoms. Prieš keletą metų Meadows muziejus (JAV) surengė vienos seniausių Europos aristokratų šeimų hercogų Albų (Ispanija), glaudžiai bendravusių ne tik su karaliais, bet ir žymiausiais menininkais, pvz., Francisku Goja, kolekcijos, kauptos daugiau nei 500 metų, parodą[32]. Didžiuma daiktų niekada nebuvo rodyta viešai, todėl susidomėjimas pranoko lūkesčius. Tuo tarpu M. Žilinsko galerijoje pristatytoje grafų Oginskių meno vertybių parodoje laikas tarsi sustojęs. Apmaudu, bet mūsų šalis, išlaikiusi didingą istoriją, vis dar nusigręžia nuo savo aristokratų, kurie padėjo mums patraukliai įsilieti į Vakarų kultūrą, paveldo.

____________

[1] Benoit J., Les dames de Trianon, Paris, 2012, 108 p.

[2] Morelli M., Pasaulio valdovų rūmai, Vilnius, 2006, 185 p.

[3]Ibid., 184 p.

[4]Ibid., 185–189 p.

[5]Записки графа Е. Ф. Комаровского [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://az.lib.ru/k/komarowskij_e_f/text_1843_zapiski_grafa_komarovskogo.shtml.

[6] Widacka H., Perły pięknej Zofii [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.wilanow-palac.pl/perly_pieknej_zofii.html.

[7]Ibid., Widacka H., Perły pięknej Zofii.......

[8] Montefiore S. S., Catherine the Great and Potemkin: the imperial love affair, London, 2010.

[9] Boardman J., Graikų menas, Vilnius, 1998, 19 p.

[10]Ibid., 19 p.

[11]Kelionė į Pakruojo dvarą [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.anonsas.lt/portal/categories/20/1/0/1/article/28308/kelione-i-pakruojo-dvara.

[12] Mykolo Žilinsko dailės galerijos audiogidas.

[13]Dvaro istorija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://pakruojo-dvaras.lt/dvaro-istorija.

[14]Briseis and Achilles [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.thorvaldsensmuseum.dk/en/collections.

[15] Snitkuvienė A., Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab.–XXI a. pab., Kaunas, 2011, 76 p.

[16]Ibid., 78 p.

[17]Ibid., 79 p.

[18] Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai. Mokslo straipsnių rinkinys, Vilnius, 2014, 123–124 p.

[19]Ibid., 124 p.

[20]Waka Trocka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://dworypogranicza.pl/index.php/litwa/73-waka-trocka.

[21] Moravskis S., Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. I dalis., Vilnius, 2009, 500–501 p.

[22]Ibid., 516 p.

[23]Leonardo da Vinci „Dama z gronostajem“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wawel.krakow.pl/pl/op/161/Leonardo-da-Vinci-Dama-z-gronostajem.

[24] Kaunas D., Bibliotheca Georgii comitis de Plater, Vilnius, 2012, 67 p.

[25]Platelių dvaro dailės rinkiniai Žemaičių muziejuje ,,Alka“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://zam.mch.mii.lt/Rinkiniai/Platel_rinkinys.htm.

[26] Snitkuvienė A., Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab.–XXI a. pab............70 p.

[27]Ibid., 74 p.

[28]Magazyn Wilenski, 1999, Nr. 2–5.

[29] Snitkuvienė A., Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab.–XXI a. pab............75 p.

[30]Vaitkuškis, sud. Mulevičiūtė J., Kaunas, 2015, 22 p.

[31]Magazyn Wilenski, 1999, Nr. 2–5.

[32]Meadows Museum to present first major exhibition in the U.S. of masterworks from the House of Alba collection [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.smu.edu/News/2014/meadows-presents-alba-27june2014.

 

Taip pat skaitykite: Galia ir turtai: karalių ir didikų kolekcijos (I dalis)


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*