Garsas

Ko gero, ne vienam kauniečiui tikras pavasaris ateina sulig festivaliu „Kaunas Jazz“, kuris šiemet vyko jau 26-ąjį kartą. Balandžio 25–gegužės 2 dienomis džiazas vėl skambėjo ne tik VDU salėje, bet ir plačiai pasklido po Kauno gatves. Festivalio programa – labai įvairi ir plati, tad rinktis tikrai buvo iš ko. O šiemet jis ypatingas dar ir tuo, kad praplėtė savo geografines ribas: buvo surengti koncertai Palangoje, Panevėžyje, Alytuje, Jurbarke, Raudondvaryje, Vilniuje, netgi Bielsko-Bialoje (Lenkija) ir Taline (Estija). Renginių geografija prasiplėtė ir pačiame Kaune mieste – džiazas skambėjo ir gatvėse: Vilniaus gatvėje grojo didžėjai, A. Mapu gatvėje koncertavo Artūro Noviko džiazo mokyklos mokiniai, Karolio Šarkaus kvartetas, „Funk-in“, Gedimino Laurinavičiaus mokiniai. Koncertai taip pat vyko ir prie restorano „Miesto sodas“, prie Juozo Gruodžio konservatorijos (koncertavo konservatorijos moksleiviai), o prie Nacionalinio Kauno dramos teatro vyko salsos, lindihopo ir gatvės šokių pamokos ir vakarėliai.

Kiti gi nemokami renginiai vyko jau tradicinėmis tapusiose vietose. Daugiausiai džiazo skambėjo Vienybės aikštėje penktadienio ir šeštadienio vakarais, kur grojo lenkai „Flue Band“ ir „Jazz Funk Eperience Derrik McKenzie and Pawel Kaczymarczyk“, fanko ritmais privertę kilnoti kojas net ir lietui lyjant, Kotryna Juodzevičiūtė ir „Silent Blast“, estai „State of Zoe“. Tiesa, šiemet šioje scenoje neišvydome „Saulės kliošo“, kurio koncertas Vienybės aikštėje jau lyg ir buvo tapęs tradicija. Sekmadienį taip pat tradiciškai Kauno sinagogoje skambėjo žydiškoji tema džiaze, kurią kūrė Giedrius Kuprevičius ir Liutauras Janušaitis, o sakralinės muzikos flangui Vytauto Didžiojo bažnyčioje atstovavo santūrioji austrė Saedi. Festivalio atidarymo iškilmėse Kauno rotušėje koncertavo Kotryna Juodzevičiūtė ir Domas Žeromskas.

Tačiau tikriausiai didžiausias džiazo mylėtojų dėmesys vis tik nukrypo į vakarinius koncertus, taip pat tradiciškai vykusius VDU koncertų salėje, Žalgirio arenoje ir Vilniaus kongresų rūmuose. Pirmajame koncerte balandžio 29 d. skambėjo lietuviškas džiazas – koncertavo Jazzu, Petras Geniušas ir Justas Kulikauskas bei „Dainius Paulauskas Group“, kurie nors ir paruošė naują programą, tačiau lietuviams visi gerai pažįstami. Šeštadienio vakaro programa skilo į dvi dalis – pirmojoje pasirodė tarptautinis projektas „Radiostatik“. Ir nors šio projekto lyderis – lenkas Michałas Wroblewskis, o ir daugumą skambėjusių kompozicijų sukūrė jis, projektą vargiai pavadinsi lenkišku, mat pusė muzikantų – amerikiečiai, negana to – afroamerikiečiai, o tai, nors tu ką, niekaip nesiasocijuoja su kaimynine Lenkija. Ir nors anotacijoje skelbiama, kad grupė perteikia džiazo ir neo-soul estetiką, jų muziką vargiai būtų galima įsprausti į kokius nors rėmus. Ir visai ne dėl kompozicijų unikalumo, o dėl eklektikos: viena kompozicija – soulas, kita – repas, trečia – rokas. Ir nors anotacijoje taip pat rašoma, kad visi muzikantai yra groję su ryškiausiomis džiazo žvaigždėmis, jie labiau priminė jauniklius, neapsisprendusius, kuria kryptimi eiti, nei subrendusius ir pripažintus džiazo muzikantus. Kita vertus, viskas skambėjo tikrai kokybiškai, nors ir šiek tiek jaunatviškai nebrandžiai.

Antrojoje koncerto dalyje šeštadienį į sceną žengė gerokai solidesni vokiečiai „Klaus Doldinger’s Passport“. Ši dalis tikrai buvo atsvara pirmajai – iškart tapo akivaizdu, kad grupės muzikantai yra tikri veteranai, turintys aiškų savo stilių. Žinoma, ir muzikantų amžius kur kas solidesnis nei grojusiųjų prieš tai – saksofonininkui Klausui Doldingeriui gegužės 12 d. sukaks 80 metų, o kolektyvas buvo įkurtas 1971-aisiais. Be abejo, grupės sudėtis nuo to laiko keitėsi, tačiau akivaizdu – grupė yra sukaupusi nemažą patirtį. Ir nors muzikantai teigia, kad nuolatos ieško naujovių, vis tik jų stilius gana vientisas ir užtikrintas – vyresnės kartos labiau pamėgtas santūrokas europietiškas fusion, tiesa, pagardintas kitų stilių prieskoniais, tuo galima buvo įsitikinti klausantis ir labai senų, gerai žinomų, ir naujesnių kompozicijų.

Restorane-klube „Combo“ „Kaunas Jazz“ publika galėjo išgirsti jaunatviškesnius vėjo gūsius, sunkiai įspraudžiamus į kokio nors muzikinio stiliaus rėmus. Penktadienio vakarą čia svečiavosi saldžiabalsis norvegas Jarle Bernhoftas, kurio muzika veikiau artimesnė popsui nei džiazui, tačiau labai savita ir neįprasta. O šeštadienį klubą užvaldė švediškas „Koop Oscar Orchestra“ kartu su lietuvaite Juste Arlauskaite-Jazzu. Lengvas elektroninio džiazo skambesys, praturtintas akordeono garsais, šiek tiek nukėlė į retro muzikos erą. Apskritai, abu koncertai, vykę „Combo“, buvo lengvesnio turinio, neapkrauti sudėtingomis improvizacijomis ar sunkesniais pučiamųjų garsais, tačiau tikrai neprastesni už kitus. Deja, viską gerokai gadino blogas garsas. Na, ir neskanus vynas bei klaikus aptarnavimas.

Ko gero, labiausiai visų lauktas buvo didysis festivalio koncertas – žymieji amerikiečiai „Take 6“, Lietuvoje kartą jau koncertavę. Šių šešių balsingųjų afroamerikiečių a cappella (ir ne tik) melodijos sukasi tikrai ne vienos kartos melomano muzikos grotuvuose. Šįkart „Kaunas Jazz“ scenoje jie pristatė savo naujausią albumą „Believe“. Ir išties, nepriekaištingai atliekamos jų pačių ir kitų scenos grandų, tokių kaip Michaelo Jacksono ar Stevie’o Wonderio, kompozicijos glostė ausį ir širdį. Tačiau tenka pripažinti, kad koncertas tam tikrais aspektais šiek tiek nuvylė. Pirmiausia, labai kliuvo nuolatinis savęs reklamavimas. O ir muzikavo jie šiek tiek atmestinai, galbūt kiek formaliai, ne visai nuoširdžiai. Galbūt taip netektų manyti, jei toje pačioje scenoje prieš keletą metų nebūtų stovėję taip pat a cappella dainuojantys „Naturally 7“, kurių koncepcija labai panaši, tačiau šie vyrukai „Kaunas Jazz“ scenoje padirbėjo kur kas nuoširdžiau – tuomet nuo žmonių lūžtančią Žalgirio areną jie sujaudino iki pat širdies gelmių. Beje, klausytis muzikos trukdė dar ir visokie išoriniai trikdžiai – tai žymiojo Andriaus Užkalnio ne kartą kritikuotos „super mamytės“, į areną atsivedusios savo vaikus, kurie viso koncerto metu dainavo kur kas garsiau nei garsieji „Take 6“, taip pat komentavo šviesas, valgė vakarienę ir veikė daug ką, ką veikia vaikų darželyje.

Festivalį Vilniaus kongresų rūmuose uždarė iš Etiopijos kilusi izraelietė Ester Rada – jaunosios kartos džiazo žvaigždė, išgarsėjusi vos prieš dvejus metus. Šios atlikėjos muzikoje susipina daugybė muzikos stilių – tai ir temperamentingi Etiopijos ritmai, ir žydiškos intonacijos, fanko ir soulo stilių elementai. Jau nekalbant apie tai, kad pati atlikėja labai ryški, savita ir charizmatiška, komplimentų tikrai nusipelnė ir visi jos muzikantai – be galo skirtingi, tačiau organiškai sukuriantys originalų muzikos skambesį. Be abejonės, tai buvo geriausias ir labiausiai įsimintinas šiemetinio „Kaunas Jazz“ koncertas.

Nuo seno šis festivalis džiazo mylėtojams siūlo įvairią programą, kurioje nemažai pasaulinių džiazo muzikos žvaigždžių. Puiku, kad festivalis pateikia įvairių muzikinių stilių paletę, čia koncertuoja ir dar jauni, „švieži“, ir jau solidžią patirtį turintys muzikantai. Tokios įvairovės kiti lietuviški džiazo festivaliai tikrai nepateikia. Tačiau jau ne pirmą kartą tenka pastebėti, jog koncertų anotacijos nepadeda išsirinkti, į kuriuos koncertus eiti. Mat, anot jų, visi atlikėjai yra bene pirmo ryškumo džiazo žvaigždės, nors kai kurių iš jų padoresnių vaizdo įrašų net nėra internete, net ir aprašo išsamesnio nerasi. Tad belieka kartais ir katę maiše pirkti, o nusipirkus ir nusivilti. Juolab bilietų kainos tikrai nėra mažos, o ir į visus koncertus daugmaž vienodos, beje – ne visiems prieinamos. Tai lyg ir būtų savaime suprantama – juk žvaigždės ir gera kokybė daug kainuoja, tik jei tai išties žvaigždės. Kita vertus, festivalio koncertuose ne kartą teko matyti nuobodžiaujančių Seimo narių ir kitų žymių veidų, veikiausiai bilietų nepirkusių, o gavusių pakvietimus. Jau senokai neapleidžia mintis, kad už jų nemokamus koncertus tenka sumokėti paprastiems mirtingiesiems. Tad, viena vertus, „Kaunas Jazz“ tikrai yra žymiausias ir didžiausias džiazo festivalis Lietuvoje, kiekvienais metais prisikviečiantis bent jau po vieną ryškiai džiazo pasaulyje šviečiančią žvaigždę. Tačiau neabejotinai ir brangiausias. Ir nors tų išreklamuotų koncertų blogais tikrai nepavadinsi, didelio sužavėjimo ir šiurpuliukų šiemet nė vienas nesukėlė. Tad jau ne pirmus metus kyla klausimas – ar šis festivalis tikrai toks prestižinis, kaip skelbiasi?

Augusto Didžgalvio nuotr.