Fotosintezė – menas iš gamtos į gamtą 0

Remigijus Venckus
www.kamane.lt, 2016-01-18
Parodos fragmentas. Karolinos Maselskytės nuotr.

Nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus Keramikos muziejuje (Rotušės aikštė 15, Kaunas) veikia paroda, kurioje eksponuojami meno kūriniai buvo sukurti vasaros kūrybinėje stovykloje „Paluodė 2015“. Skirtingos srities menininkus sukvietusi trečius metus organizuojama tarptautinė stovykla buvo surengta 2015 m. birželio mėnesį. Stovykla vyko Zarasų rajone, Paluodėje, Luodžio ežero pakrantėje.

Kūrybinių idėjų ieškantys menininkai stovyklos metu dalyvavo įvairiuose žygiuose, lankėsi vaizduotę „žadinančiose“ krašto vietovėse, žvejojo, uogavo ir net buriavo ežere. Stovyklos vakarai buvo palydimi intelektualiomis diskusijomis, vietinių lektorių paskaitomis ir išskirtinio skonio žiūrovui dedikuotomis kino peržiūromis. Inspiruojami nekasdienių įspūdžių bei dalydamiesi išskirtinėmis patirtimis, menininkai bandė sukurti net jiems patiems ne visiškai būdingus meno kūrinius.

Jau trejus metus organizuojamoje stovykloje iš viso dalyvavo 48 kūrėjai, o puikios tęstinės iniciatyvos pagrindu nuo 2013 m. stovyklos dalyviai taip pat yra buriami tarptautiniame tinkle „Creanature“. Visus tinklo narius vienija noras kurti gamtoje ir apie gamtą.

Kiekvienais metais stovykla organizuojama akcentuojant tam tikrą specifinę temą. Ankstesnės temos buvo „Kūryba ir žvejyba“ (2013 m.), „Kūryba ir komunikacija“ (2014 m.), o 2015 m. surengtos kūrybinės stovyklos tema – „Fotosintezė“.

Dažniausiai gamtos moksluose naudojamas terminas „fotozintezė“ yra kilęs iš graikų klabos ir reiškia du žodžius – „sujungimas“ ir „šviesa“. Gamtos moksluose fotosintezė reiškia procesą, kai augaluose iš neorganiškų medžiagų, naudojant saulės šviesą, gaminamos organinės medžiagos. Stovyklą organizuojančios VšĮ „Be batų“ atstovas, parodos kuratorius Darius Straigis puikiai argumentuoja, kodėl pasirinkta tokia specifinė ir neįprasta stovyklos tema: „Ši tema labai aktuali meno kūrėjams, ji asocijuojasi su gamta, šviesiu vasarišku metų laiku, gaiviu oru, kvepiančiais pievų žolynais bei iš gamtos sklindančiais įvairiatoniais garsais“ (D. Straigio el. laiškas straipsnio autoriui, 2015-12-24).

Taigi šiuo atveju fotosintezę galima suprasti kaip pirminę kūrybą, organišką, nesukaustytą jokios ideologijos, neangažuotą jokia galia bei valdžia, kuri įprastai sklinda iš sociumo. Anot D. Straigio, „kiekvienas menininkas ieškojo ir formavo savo santykio ne tik su siūloma tema, bet ir su aplinka, kurioje jis atsidūrė […], savaip subrandino idėjas ir realizavo jas kūriniuose. Parodoje pristatomi ne visi kūriniai, nemažai jų liko kūrybos vietoje. Tad menas tapo aplinkos dalimi. Tačiau […] svarbiausia ir didžiausia kūrinių dalis gyvena kiekviename iš mūsų (meno kūrėjų ir žiūrovų prisiminimuose bei interpretacijose – R. Venckaus past.), vis laukdama tinkamiausio momento naujai sintezei su tuo, kas jį atras iš naujo kaip nuotykį ir bus priverstas dar kartą apmąstyti bei interpretuoti“ (ten pat). Tad toliau šiame tekste pabandysiu visiškai savaip „užklupti“ parodoje eksponuojamus kūrinius bei juose pamatyti kažką neįprasto, iškalbingesnio, atviresnio interpretacijoms nei įprastas banalus gamtos struktūrų ir sistemų atvaizdavimas.

Vasaros kūrybinės stovyklos metu Romas Mekiša sukūrė instaliaciją „Žuvis“. Išradingai ir darniai į visumą sujungė medį, metalą ir pačius įvairiausius Paluodėje atrastus daiktų fragmentus. Menininko kūrinį galima įvardyti kaip praeities gyvenimo(ų) fragmentų rinkinį. Stebėdamas kūrinį žiūrovas susitinka su daiktais, ne tik nebeturinčiais savo reikmeniškosios paskirties, bet ir nusivaliusiais nuo kasdienės pilkumos ir praeities istorijos. Žiūrovas supranta, kad kūrinyje atgulę daiktai – tai praeities likutis, tačiau jos (praeities) nebegali identifikuoti. Nuo istorijos atskilę daiktai tampa naujo pasakojimo pradžia, nauja istorija, nauja tikrove. Taip pat galima teigti, kad Paluodėje atrastus daiktus jau buvo pasiglemžusi gamta. Jie rūdijo, dabinosi samanomis, kerpėjo. Tad menininko kūrinys „Žuvis“ – tai ir meistriškas dialogas su istorija, kurios jau nebėra, ir esamo santykio su gamta kūrybingas išryškinimas.

Kiekvienoje parodoje, ne išimtis ir ši, galima kelti tikrovės klausimą. Meno kūrinys, atskilęs nuo gamtinės arba menininko vidinės tikrovės, pats tampa nauja realybe. Šios mintys mane aplanko vos tik pažvelgus į Kristinos Ancutaitės fotokoliažus „Dvasių namai“. Ilgai žvelgdamas į kūrinius drįstu teigti, kad menas, užsiimdamas tikrovės verifikavimu, patį verifikavimo aktą paverčia sudėtingu ir vargu ar baigtiniu procesu. Ar įmanomas meno kūriniu atliekamas baigtinis tikrovės verifikavimas? Tikriausiai ne. Juo labiau kai jis (meno kūrinys) yra išgalvotas, prisodrintas nebūtinai tikros istorijos ir kalba apie kažkokią efemerišką, metafizinę, numanomą ir įsivaizduojamą, sunkiai realizuojamą tikrovę.

K. Ancutaitės kūriniuose pro įvairias faktūras žvelgiantys veidai mane taip pat skatina prisiminti prancūzų fenomenologo Maurice Merleau-Ponty poetišką įžvalgą: „[...] žmogus žmogui yra veidrodis. Aš galiu matyti savo akis veidrodyje, bet jos yra Kito stebinčio […]“ (Merleau-Ponty, M. (2005). Akis ir dvasia. Vilnius: Baltos lankos, p. 59). Remiantis M. Merleu-Ponty, galima teigti, kad žiūrėjimo į kūrinį fenomenologija tampa išties paradoksali. Žvilgsnis, o kartu ir net pats kūnas, regimas kūrinio paviršiuje, atrodo, steigiamas kaip neva esantis gyvas ir beveik tapatus manajam – žiūrovo žvilgsniui ir kūnui.

Nors dėl šio straipsnio tikslo turėčiau nutraukti neįveikiamą žvilgsnio fenomenologijos aiškinimą, tačiau vis tik pacituosiu kito fenomenologo, Edmundo Husserlio, mintį: „[…] tarp šios gamtos fizinių kūnų („körper“), traktuojamų kaip mano savumai („eigenheitlich“), atrandu mano paties kūną, kuris vienintelis išsiskiria tuo, kad nėra vien fizinis kūnas („körper“), bet yra gyvenamas kūnas („leib“) [...] (Husserl, E. (2005). Karteziškosios meditacijos. Vilnius: Aidai, p. 120). Šiuo atveju noriu kreiptis į Jus, mano teksto skaitytojai ir parodos žiūrovai, – pamąstykite apie M. Merleau-Ponty ir E. Husserlio žodžius, juk jie šio straipsnio diskurse prabyla ir apie mus, kaip atskirus kūnus, ir apie mūsų santykį su kūriniu, kaip kitokiu kūnu.

Giedra Petkevičiūtė, naudodama medį, nendres, samanas, sukūrė labai įdomų kelių metrų aukščio kūrinį, artimą žemės meno idėjai. Kūrinys „Luodnesė“ – tai Luodžio ežero kriptidas, aliuzija į Lochneso pabaisos mitą. Terminas „kriptidas“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „pasislėpęs“. Terminas apibrėžia hipotetinį gyvūną, rečiau augalą, apie kurio egzistavimą prabyla tik legendos ir mitai.

G. Petkevičiūtės kūrinys – tai iš vietos floros sukonstruota mini ekosistema, plaukiojanti ežero sala, aplink kurią buriasi paukščiai, varlės ir žuvys. Saloje pasodinti augalai nendrėmis ir kiminais gauna drėgmę. Luodnesėje taip pat įstatytos saulės baterijos, tad naktį kūrinys tampa dar gyvesnis, švytinčiomis akimis. Dėl technologinio sprendimo, vietos ir estetinės vienovės autorė ne tik sukuria aliuziją į kriptidą, bet ir sukelia patirtis (ypač naktį), kurios veikia kaip mito mitas.

Parodos fragmentas. Karolinos Maselskytės nuotr.

Naudodamas putplastį, valą ir kabliukus, Remigijus Sederevičius sukūrė keturiasdešimties centimetrų aukščio „Peleką“. Tai ryklio peleko formos velkiavimo laivelis, tvirtinamas prie meškerės. Menininkui idėja sukurti šį kūrinį kilo iš pragmatinių paskatų. Jis pastebėjo, kad žvejas, gaudydamas žuvį, daug laiko praleidžia vienas, o iš paskos sekantis „ryklio pelekas“ paįvairina monotonišką žvejybos procesą. Šiuo atveju taip pat galima teigti, kad G. Petkevičiūtės ir R. Sederevičiaus kūriniai yra kilę iš gamtos, jie taip pat reflektuoja gamtą ir net į ją grįžta. Taigi R. Sederevičius tęsia tą pačią kriptido kūrybos programą.

Esu linkęs manyti, kad kažkokio kriptido kūrybos programa buvo vykdoma ir Karolinos Maselskytės meninėje veikloje, kai ji kūrė surūdijusį metalo objektą „Papuošalas gamtai“ (140 x 110 cm). Gamtai „padovanotas“ ir gamtoje „apgyvendintas“ objektas iš tikro net visą meną rodo esant savotišku kriptidų įrodymo (o tiksliau sufantazavimo) archyvu.

K. Maselskytės kūrinys – tai keliasdešimt kartų padidinto sidabrinio papuošalo kopija, kuri verčia susimąstyti ir apie svetimkūnius, įsiterpusius gamtoje. T. y. šiuolaikinėje civilizacijoje tapo įprasta, kad net nuošaliausioje vietovėje į natūralią aplinką įsiterpia elektros stulpai ir išvažinėjami keliai. Gamtos svetimkūniai gali būti traktuojami panašiai kaip ir į žmogaus kūną įdiegti implantai. Juk tapo visai įprasta, kai šie „gamtos kūno implantai“ atsiranda mums net nepastebint. Atrodo, jie patys save generuoja ir taip kuria savo dirbtinę, nesusijusią su gamtine tikrove realybę.

Darius Straigis, tik iš lentų ir vinių sukūręs 120 cm aukščio „Piramidę“, taip pat sugestijuoja panašias įžvalgas kaip ir K. Maselskytė. Negaliu pasakyti, ar juokaudamas, ar giliai įsitikinęs (o menininkams net gilūs ir klaidingi įsitikinimai nėra draustini) D. Straigis konstatavo: „Tikslių proporcijų piramidė skirta šulinio vandens energetinėms galioms padidinti, gerai nuotaikai generuoti ir kūrybinei potencijai stiprinti“ (D. Straigio el. laiškas straipsnio autoriui, 2015-12-24).

Čia pat, vienu metu žvelgdamas ir į D. Straigio, ir į K. Maselskytės kūrinius, esu linkęs hipotetiškai teigti, kad tikrovė pati rodo, jog ji yra padaryta. Nors tikrovė nekelia klausimo, kaip padaryta, tačiau ji (tikrovė) nėra duotybė. Ji – produktas, performatyviai interpretuojamas per begalę aparatų ir instrumentų (arba aparatų-instrumentų kaip meno kūrinių). Tad K. Maselskytė ir D. Straigis, galbūt ir patys nežinodami, savo kūriniu atkreipia žiūrovo dėmesį į tai, kad netikrumas ir dirbtinumas kuria naujuosius selektyvius tikrovės atpažinimo metodus ir diegia naujas, tarsi implantuotas gamtos ir daiktų ryšį nusakančias hierarchijas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*