Dailė

Neseniai pasibaigė Kauno „Post“ galerijoje veikusi brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Autoportretai – homonimai“, kurioje buvo pristatyti naujausi menininkų kūriniai, žymintys ir naują etapą jų kūryboje. Nors paroda baigėsi, tikiuosi, šis tekstas visgi pasirodys aktualus, bent jau tiems, kurie mažiau susipažinę su menininkų darbais, mat aptarsiu ne tik parodą, bet ir Gataveckų kūrybą plačiau.

Institucinis įvertinimas

Broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai – šaunus kūrybinis duetas. Nors dar gana jauni, tačiau jau daug pasiekę: surengę ne vieną asmeninę parodą, dalyvavę daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, ne kartą darbus pristatę Vilniaus meno mugėje, o 2012 m. net laimėję geriausio jaunojo menininko titulą. Abu Gataveckai Vilniaus dailės akademijoje baigė mozaikos ir freskos specialybę, o vienas iš brolių – Algirdas – šiuo metu tęsia studijas neseniai sukurtoje meno doktorantūros programoje. Būtent pastarųjų studijų metu menininkas, žinoma, ne be brolio pagalbos, sukūrė juos abu išgarsinusį ciklą „Poveikis“, kurį jau spėjo įsigyti Modernaus meno muziejus.

Socialinis angažuotumas

Su Gataveckų kūryba pirmiausia turėtų susipažinti tie, kurie dažnai priekaištauja, neva šiuolaikinis menas  pernelyg mažai dėmesio skiria socialinėms temoms. Gaila, bet dažniau nutinka taip, kad šis publikos segmentas kaip tyčia praleidžia progas apsilankyti socialiai angažuoto meno parodose, o jų tikrai netrūksta, ir dėl to skuba pasmerkti visą šiuolaikinį meną kaip perdėm formalistinį, konceptualiai susitelkusį į patį save.

Tokiai nuomonei paneigti puikiai tinka Gataveckų pavyzdys. Menininkai ne vienerius metus kuria vaikų, gyvenančių globos namuose, portretus bei dalyvauja įvairiuose su tokiomis įstaigomis susijusiuose renginiuose. Tokį menininkų susidomėjimą šiomis temomis galima paaiškinti tuo, kad ir patiems Gataveckams teko gyventi globos namuose, tad įvairios su tuo susijusios problemos broliams nėra svetimos. Gataveckai ne tik piešia vaikus, bet ir su jais kalbasi, bendrauja, mat menininkams svarbus ne tik galutinis rezultatas, piešinys, bet ir abipusis bendravimas bei supratimas.

Reabilituotas realizmas

Gataveckai yra žinomi kaip realistinės, beveik akademinės tapybos atstovai, o tokio tapymo stiliaus vieta dabartiniame mene yra gana komplikuota. Retas kuris renkasi tokį raiškos būdą, kad tik nepasirodytų pernelyg retrogradiškas. Daug mieliau tapytojai renkasi abstrakčiojo ekspresionizmo ar abstrahuotos koloristinės tapybos kelią, nors ir šis būdas daugelio jau laikomas atgyvenusiu. Tad nenuostabu, kad daugiausia dėmesio sulaukia naujus prieigos būdus pasirenkantys menininkai, tarkim, Andrius Zakarauskas, kurio tapyboje galime atrasti aiškių sąsajų su skaitmeninių technologijų kultūra, ar Eglė Ulčickaitė, kurią domina kultūrinių sluoksnių, daugiausia sovietmečio, lukštenimas, pasitelkiant aliejinius dažus.

Kita vertus, viskas priklauso nuo menininko gebėjimo konceptualizuoti, tad net ir atgyvenusiomis laikomos technikos gali būti reabilituotos. Taip minėtą abstrahuotą koloristinę tapybą sėkmingai gaivina Kauno tapytoja Jovita Varkulevičienė – pasirinkta tapybos maniera konceptualizuojama, ją susiejant su psichinę negalią turinčių vaikų vaizdavimu / slėpimu, tad ekspresyvumas puikiai dera su kruopščiai apgalvota koncepcija, turinys ir forma puikiai vienas kitą papildo. Lygiai taip pat galime kalbėti ir apie Gataveckų gebėjimą suaktualinti realistinę tapymo manierą, susieti ją su vadinamąja dalyvavimo estetika, socialinėmis temomis. Kitaip tariant, kruopštus kiekvienos detalės atkūrimas drobėje šių menininkų kūryboje nėra vien savitikslis, vizualaus efektingumo siekiantis veiksmas, bet konceptualiai pagrįsta strategija. Gataveckams puikus porininkas būtų Žygimantas Augustinas, savo realistinį vaizdavimo būdą taip pat grindžiantis konceptualia prieiga.

Žmogiško dydžio masteliai

Apie Gataveckų kūrybą galima kalbėti įvairiais aspektais, bet norėčiau išskirti būtent vieną. O apie jį – prisimenant įvykį per VDA Kauno fakulteto tapybos magistrantų gynimus 2014 metais. Tuomet žymus tapytojas, Kauno dailės sąjungos skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys suabejojo vienos iš besiginančių studenčių pasirinkimu savo portretiniuose darbuose žmones atvaizduoti beveik tokio pat dydžio, kaip ir tikrovėje. Vaičiui buvo smalsu, kodėl studentė priėmė tokį sprendimą, mat pagal klasikines tapybos taisykles žmogus turi būti tapomas gerokai mažesnis ar didesnis, nei matomas natūroje. Neprisimenu, ar tuomet studentei pavyko apginti savo darbus, bet neabejoju, kad Gataveckai, kurių kūriniuose taip pat matome tikrovei identiškas  žmonių figūras, tikrai turėtų ką atsakyti. Portretuojamųjų tikslus realių žmogaus mastelių atitikimas jų kūryboje – tikslingai apgalvota raiškos priemonė. Tokiu būdu menininkai siekia maksimalaus žiūrovo priartėjimo prie užfiksuotų atvaizdų, lyg žiūrovas tiesiog stovėtų priešais tikrus žmones ir galėtų juos šnekinti, tuo pačiu apžiūrėdamas kiekvieną jų aprangos ar veido detalę. Taip paskatinama dar didesnė empatija ir įsijautimas į pavaizduotųjų gyvenimą bei jų išgyvenimus.

Apibrėžimų paieškos

Per pastaruosius kelerius metus Gataveckai sulaukė ne tik simbolinio institucijų pripažinimo, bet ir kritikų bandymų surasti apibrėžimą jų kūrybai bei atrasti jų vietą Lietuvos meno kontekste.

Štai dailėtyrininkė Danutė Gambickaitė pusiau juokais suklasifikavo realistinio meno etapus nuo seniausių laikų iki šiandien ir Gataveckus priskyrė penktajam, naujausiam, realizmo etapui, kuriam pavadinimo nesugalvojo, tikėdamasi, kad jį apibrėžti galėtų būtent Gataveckų kūryba. Na, o kita dailėtyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė tinkamą terminą surado – brolius Gataveckus įvardijo kaip autobiografinio realizmo kūrėjus.

Visgi naujausia menininkų paroda „Post“ galerijoje, o ir ta, kuri buvo eksponuota galerijoje „Meno niša“, gerokai sumaišo kortas. Naujausi Gataveckų darbai atskleidė, kad menininkams labiau nei realistinis vaizdavimo būdas rūpi turinys – pasirinktas portreto žanras.

Naujausi darbai

Nors Gataveckai yra sukūrę ne vieną savo autoportretą, visgi dažniausiai vaizdavimo objektu rinkdavosi juos supančius žmones. O naujausioje savo parodoje „Post“ galerijoje menininkai pristatė išskirtinai vien autoportretus. Didelio formato drobėse užfiksuoti veidai priminė eskizus, nuteptus viena veržlia linija.

Jei lyginsime „Post“ galerijoje pristatytus darbus su anksčiau rodytais galerijoje „Meno niša“, tai „Post“ galerijoje apsispręsta eksponuoti kur kas minimalesnius, monochrominius autoportretus, tamsiais dažais nuteptus ant baltos drobės. Tuo tarpu „Meno nišoje“ vyravo sodrių spalvų darbai, kuriuos ne veltui dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė lygino su poparto menu. Tačiau akivaizdu, kad visi abejose parodose rodyti kūriniai pasižymi itin ekspresyvia raiška, gestinei tapybai būdinga energetika.

Visgi eksponuojami kūriniai mažai ką atskleis, jei remsimės vien tik tuo, ką mato akis. O juos iššifruoti padėjo gretimoje patalpoje rodyta menininkų kūrybinio proceso dokumentacija. Ji ir atskleidė, kad pats procesas tiek pat svarbus, o gal net ir svarbesnis, nei galutinis rezultatas. Darbai sukurti abiem Gataveckams judant erdvėje, vienam iš jų laikant drobę, o kitam – intuityviai ir spontaniškai tepant dažus. Kitaip tariant, Gataveckai užsiima performatyvia tapyba, o tai sykiu kelia asociacijas ir su Jurgos Barilaitės darbais iš ciklo „Būtinoji gintis“, nutapytais bokso pirštinėmis.

Žavu tai, kad, taikydami aprašytąją kūrybinę strategiją, Gataveckai sugebėjo pasiekti dviejų juos dominančių sričių – šokio ir vizualaus meno – simbiozę. Žinia, Gataveckai yra ne tik talentingi menininkai, bet ir puikūs breiko šokėjai, tad trauka judesio menui galiausiai atvedė prie judesio įtraukimo į vizualaus meno kūrimo procesą. O tai savo ruožtu davė puikių rezultatų, praturtinančių Lietuvos šiuolaikinės tapybos lauką.

Autentiškumo paieškos

Manau, kad būtent po šios parodos galime kalbėti apie vieną itin išryškėjusį Gataveckų kūrybos bruožą / tikslą – maksimalaus autentiškumo paiešką portretiniame žanre. To autentiškumo jie ieškojo, kurdami itin realistiškus piešinius, tikėdamiesi tokiu būdu priartėti prie portretuojamųjų, na, o dabar – kurdami intuityvius, procesu ir dviejų kūnų sąveika pagrįstus darbus.

Įdomu, kas patiems kūrėjams atrodo autentiškiau – senieji ar naujieji darbai? Bet gal klausimas ir naivus, juk intuicija sufleruoja, kad tai, kas kuriama čia ir dabar, visada atrodo tikriau ir labiau išjausta bei atspindi dabartinio laikotarpio keliamus tikslus, atitinka šiandienos įsitikinimus. O žvelgiant į ateitį, gal už poros metų Gataveckai vėl pateiks ką nors naujo, kažką, kas leis dar arčiau priartėti prie žmogaus veido paslapties, padės ją įminti?