Ar Algis Griškevičius iliuzionistas? Paroda „Iliuzijos“ 3
Kaune pristatoma Algio Griškevičiaus paroda, kurioje eksponuojami 2002–2017 metų kūriniai. Juos menininkas suskirsto į tris dėmenis: tapybą, fotografiją ir skulptūrinius medžio objektus. Nors šios trys dalys simbiozinės, viena iš kitos išaugančios, viena kitą papildančios, bet joms šioje prezentacijoje priskiriami skirtingi vaidmenys. Kitaip, jei dailininkas norėtų vien tik tapybos autonomijos, jam užtektų teptuko, dažų ir drobės.
O dabar tapybai Algis Griškevičius paskiria tolimiausiąją Paveikslų galerijos salę. Tarsi įžengę pro duris, turėtume praeiti išbandymų ar paaiškinimų kelią, kol priartėtume prie paveikslų. Mat jie (paveikslai) vaizduoja tokius eilinius, viešus ar buitinius objektus, t. y. aiškių aiškiausius ženklus, kad, iš tikrųjų, tokią „aiškią“ vaizduojamąją tapybą pradedame įtarinėti simbolių ir alegorijų užslaptinimu po nepriekaištinga individualia ikonografija. Pirma, paveikslų rinkinys Kauno parodoje mums primena, kad vaizdas iškalbingas ir be žmogaus – užtenka jo buvimo pėdsakų ir gamtos kontrastų („Horizontalus vakaras“, 2013). Antra, iš tokių „paliktų“ daiktų, užmirštų vietų, „išjungtų“ objektų (nebeveikiančios karuselės: „Rudens prisiminimų spąstai“, 2016, nurimę agregatai prie stiklinio vandens: „Dangaus perpylimo stotis“, 2011), daug ką galima sužinoti apie žmogų. Trečia, šie visi vaizduojamieji objektai nėra tik daiktai, kiekvienas jų turi savą istoriją, kuri sukelia praeinančiam stebėtojui asmenines aliuzijas į praeitį ar ateitį ir paverčia jį savu („Postamentų restauravimo metas“, 2011).
Žmogų eliminavusią Algio Griškevičiaus tapybą (bent jau jos dalį, matomą Kaune) ir jos dangų – nežemišką, sodrų, intensyvų, keistai nušviečiantį horizontus neįprastomis spalvomis – galime pavadinti distopiniais. Objektai, likę vieni, tarsi galėtų kažką pasakyti apie jų šeimininką – žmogų, bet daug akivaizdžiau išreiškia didelį jo trūkumą. Tai lyg iš kasdienės realybės išplėšti, nuo jos atriboti nedideli fragmentai, kurie ir sukuria alegorinę, beveik siurrealistišką šių darbų dvasią. (Prisiminus visą A. Griškevičiaus tapybą, galima pastebėti nedideles nuorodas, aliuzijas į René Magritte darbus, pavyzdžiui, danguje kybančios žuvys ar geometrinės medžių formos).
Bet ženkime žingsnį atgal, t. y. į pirmesnes sales, ir ten pamatysime, kad fotografijose su žmogaus vaizdu elgiamasi visiškai kitaip: čia vyrauja žmogaus perviršis. Fotografijose nebeužtenka tik kūno, akto. Jis (kūnas) prailginamas, kaip tęstinis reiškinys, jam suteikiama kita reikšmė, pasitelkiant kaukes ir kitus atributus. Tiesa, tiek kaukės, tiek atributų rudimentai ant kūno – tuščiaviduriai, „supinti“ vos ne kaip mugėse parduodami krepšiai, tam, kad būtų galima paimti už kiaurymės, nuplėšti, įvertinti jų lengvumą ir maskuotės kokybę. Atvirkščiai yra su kūnais – jie sunkūs, dažnai stambūs, gali būti palyginami su nepaslankiais šlapio smėlio maišais, kuriuos sudėtinga pakrutinti, išjudinti, išridenti. Todėl keista, kaip su tais kūnais elgiamasi: jie nepaliekami likimo valiai, kaip daiktai. Priešingai, jais svaidomasi – įsiūbavus parištą virvę (fotografijos „360“, 2009, „Vėliava“, 2009 ir kt.), o kietą akmenį sugebama iškelti lyg oro balioną (fotografija „Mergaitė su akmeniu“, 2007). Būtent sunkiasvoriai kūnai, „elgdamiesi“ ne taip, kaip iš jų tikimasi, sukuria panoptikumą – keistenybių pasaulį ir simbolizuoja paradoksus. Žiūrėdami į giedrą dangų, mes nelauktai pradedame tikėtis žaibo, o ne ramybės oazės („Dangaus manos belaukiant“, 2012), o pati paprasčiausia, bet stipri, didžiausią kūną išlaikanti virvė (dažnai kelianti pesimistiškų minčių) fotografijoje „Jautis“ (2006 m.) tampa smarkuolio, nulaikančio visą žemę, atributu.
Sujaukti mintis, tikėtis paradokso – čia jau prasideda iliuzionisto reikalai, o tai autorius pripažįsta jau parodos pavadinimu. Jis neslepia iliuzijų kilmės ir pasiūlo žiūrovams patiems nusifotografuoti prie suręsto kaimo maketo (geriausia 3D formatu). Siūloma ne tik sudalyvauti, bet ir pamatyti visą procesą iliuzijų muziejuje, susipažinti, kaip kuriama iliuzija. Tai, kad tuščiavidurei formai autorius teikia ypatingą reikšmę, rodo fotografijose naudotų objektų atskiras eksponavimas parodos salėje. Čia jie pasirodo „tikruoju“ pavidalu, t. y. jų dydžiai nevienodi, o formas įmanoma apžiūrėti iš visų pusių, pastebėti apibėgusius klijus prie sudurstymų, pamatyti, kaip magiškai tuščią ertmę mes patys užpildome savo mintimis.
Dar vienas proceso pristatymas arba atviras nesislapstymas (keista iliuzionistui taip elgtis) yra videofilmas, kuris parodoje rodomas vos tik įžengus pro duris. Tai kelių ciklų paruošiamųjų darbų prezentacija (pvz., kaip buvo sukurtas fotografijų ciklas „Mikališkių stebuklai“), personažų – pozuotojų atokvėpio minutėlės, ruošimasis, laukimas prieš kadrą.
Ciklui „Mikališkių stebuklai“ kompozitorius Algirdas Martinaitis sukūrė muzikinį kūrinį dviem akordeonams ir elektroniniams styginiams, kuris panaudotas kaip garso takelis videofilmui. A. Martinaičio muzika – tai dar viena atodanga arba interpretacija, kaip perskaityti tolimesnius vaizdus parodoje.
Muzikiniame kūrinyje akordeonų melodinė linija laisvesnė, primenanti neįpareigojančią improvizaciją prisėdus kur nors ant suoliuko, fotografijose vaizduojamame kaime. Tačiau šiam laisvumui per daug išsikeroti neleidžia, jį vis sava linkme kreipia ir tarsi saugo nuo per didelio „suputojimo“ kruopščiai apskaičiuoti styginiai. Tad muzika persidengia su vaizdais, tarsi aiškiau atkartoja tai, ką matome filme ir ekspozicijoje: mistiškas, gaivalingas, pasakiškas fotografijų pasaulis yra ilgai inscenizuojamas, suvaldytas iki menkiausių detalių. Stichiška, grubi (kaimo padangėmis aidinti) akordeono melodija yra lyg ta masyvi, neapdorota fotomenininko „žaliava“ (žmonių kūnai), kurią savo barokiškai kompozicijai sustato niekada neklystantys styginiai. Nė viena, nė kita nedominuoja, gyvena šalia, kaip ir priešybės, kontrastai, antonimai suderintoje Algio Griškevičiaus tapyboje, fotografijoje ir objektų mene. Gal tai ir yra iliuzija?
A. Griškevičiaus paroda „Iliuzijos“ Kauno paveikslų galerijoje veiks iki birželio 18 d.
A. Griškevičiaus darbų nuotraukos – iš www.algisg.lt