Apie „Kontekstą“ – tolimą ir artimą 2

Raimonda Simanaitienė
www.kamane.lt, 2016-02-19

Vasario mėnesį Vilniuje, „Titaniko“ parodų salėse, veikia Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Stiklo katedros studentų darbų paroda, kviečianti apžvelgti šią specialybę studijuojančių studentų pastarojo laikotarpio darbus.

Istorinis kontekstas

Prieš pradedant aptarinėti minėtą parodą, norisi trumpai prisiminti stiklo meno specialybės ištakas. Jos užsimezgė dar tarpukariu[1], bet toliau profesionali stiklininkystė Lietuvoje plėtota jau dviem skirtingais keliais. Pirmasis iš šių kelių buvo siejamas su vitražo specialybe, nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki pastarųjų dienų dėstoma Vilniaus dailės akademijoje. Tuo tarpu antrasis – meninio stiklo – kelias išryškėjo gerokai vėliau, sovietmečio pabaigoje[2]. Viena iš priežasčių įkurti meninio stiklo specialybę buvo tuo metu veikusiuose stiklo fabrikuose atsiradęs dailininkų poreikis[3]. Dėl to nuo 1979 m. tuometinio Vilniaus dailės instituto Kauno fakultete nuspręsta rengti pramoninės dailės vystymui reikalingus stiklo dizainerius.

Pirmieji Kaune dirbę pedagogai buvo stiklo dailininkė Gražina Didžiūnaitytė (1940–2008), čia dėsčiusi vos porą metų, bei dizaineris Alfonsas Binkis, fakultete dirbęs nuo 1980 iki 1993 m. ir grindęs funkcinės paskirties stiklo studijų kryptį. Netrukus (1981) į nedidelį kolektyvą įsiliejo Estijoje meninį stiklą baigęs dailininkas Vytautas Janulionis (1958–2010), Kaune pradėjęs diegti ir vaizduojamojo pobūdžio kūrinių suvokimą (žinoma, tokie bandymai tuo metu buvo dar labai nedrąsūs, nes stiklas laikytas dekoratyvia, utilitaria meno šaka). Prisimenant šios programos pradžią, derėtų pabrėžti ir tai, jog pirmieji tuo metu naują stiklo specialybę pasirinkę jaunuoliai – Remigijus Kriukas, Vygantas Paulauskas, Sigita Grabliauskaitė, Artūras Rimkevičius, Valmantas Gutauskas, Arūnas Daugėla ir dar keletas kitų – įgijo itin įvairias patirtis: tobulinosi ir dirbo stiklo fabrikuose, įgyvendino monumentalaus stiklo užsakymus, kūrė parodinius darbus, ėmėsi pedagoginės veiklos. Iki šiol jie išliko savo profesijos entuziastai: nūdienos Lietuvos stiklo meno kontekste būtent šiuos autorius minime kaip aktyviausiai kuriančius viduriniosios kartos atstovus.

Apie dabartines stiklo specialybės studijas

Šiandien VDA KF Stiklo katedroje dirba trys žinomi stiklo dailininkai: V. Gutauskas, A. Daugėla ir Rima Mulevičiūtė. V. Gutausko svarbiu nuopelnu galime laikyti tai, jog 1995–1996 m. KF buvo įsteigta karšto stiklo apdirbimo studija. Nuo to laiko Kaune stiklo studentų mokymosi sąlygos gerokai pagerėjo: nebereikėjo nuolat ieškoti stiklo kūrinių įgyvendinimo galimybių kitur (fabrikuose, privačiose studijose). Pastaruoju metu Stiklo katedroje vykdoma stiklo bakalauro programa, kurioje mokydamiesi studentai išmoksta pagrindinių karšto ir šalto stiklo apdirbimo technologijų, įvaldo skulptūrinės, tapybinės, grafinės bei optinės raiškos metodus stikle. Atlikdami kursines užduotis, studentai kuria erdvinę stiklo plastiką, interjerui skirtus dizaino objektus, įgyja klasikinio bei modernaus vitražo pagrindus.

Magistro pakopos studentų darbuose neretai demonstruojamas ne tik plastinės formos, medžiagiškumo, technologijų įvaldymas, bet įgyvendinami vis konceptualesni ar tarpdisciplininiai projektai, kuriuose stiklo panaudojimas ar kūryba iš stiklo atrodo novatoriškai ir netradiciškai[4]. Būtent tokio pobūdžio parodinius darbus ir buvo siekiama pademonstruoti „Titanike“ surengtoje ekspozicijoje, žiūrovui plačiau atskleidžiant įvairialypes, vizualiąsias stiklo meno savybes.

Apie „Titanike“ eksponuojamą parodą

„Konteksto“ pavadinimą ši paroda įgijo neatsitiktinai. Viena vertus, ji suteikė progą žiūrovui priminti stiklo meno plėtotę Lietuvoje (vertikalusis lygmuo). Kita vertus (ir tai, be abejonės, yra esminis dalykas), ši paroda kontekstualiai atspindi paskutiniojo dešimtmečio VDA KF stiklo studentų kūrybinius eksperimentus (horizontalusis lygmuo). Ir nors „Konteksto“ paroda nėra sudaryta stiklo specialybės programinių nuostatų nuoseklaus atskleidimo principu, vis dėlto ji sėkmingai parodo, kokie yra būsimųjų stiklo menininkų profesiniai įgūdžiai, dominuojančios medžiagiškosios išraiškos, meninės formos bei vaizdinės metaforos.

Minėti aspektai atsiskleidžia įvairiuose kūriniuose, iš kurių pirmiausiai norėtųsi aptarti kelis ryškesnius magistrinių darbų pavyzdžius. Konceptualaus meno kontekstą parodoje iliustruotų Audronės Andrulevičienės stiklo plokštė „Akimirkos“, kurioje vaizduojami socialiai pažeidžiami kaimo žmonės, vargetos. Keliuose į vientisą ciklą sujungtuose stiklo fragmentuose perteikiamos paprasto (ar prarasto) žmogaus gyvenimo būsenos – gvildenama „paribio žmogaus“ tematika. Su minėtais personažais menininkė kaime iš tiesų bendravo daugelį metų, stebėjo, kaip juos keičia laikas bei pasirinktas gyvenimo būdas. Dėl blunkančių fotografijų, trapaus piešinio, šilkografijos, vaizdo siužeto ir kūrinį vienijančio surūdijusio metalo karkaso gimė ryškus postmodernaus meno principus ir gyvenimo aktualijas atliepiantis kūrinys, radęs tąsą tolesniame šios dailininkės kūrybiniame braiže.

Valdos Verikaitės magistrinis darbas, tai – originali optinė instaliacija „Monotonija“, kurios pagrindą sudaro mozaikinio ornamento vizualinė kaita. Šiame kūrinyje menininkė domėjosi struktūrų išryškinimo, daugiaelementiškumo, skirtingų medžiagų ir formų, spalvinio kontrasto, šviesos ir jos atspindžių efektų dermėmis.

Julijos Pociūtės vaizdo instaliacija „Keturios tuščios sienos“ taip pat priskirtina konceptualaus pobūdžio darbams. Ši autorė kurdama naudoja ir sudėtingas stiklo medžiagos apdirbimo technologijas, ir šiuolaikines medijos priemones. Šalia kruopštaus rankų darbo reikalaujančių, pačios įgyvendintų kūrinių elementų ji neretai pasitelkia ruošinius, baigtus pramoninius daiktus. Visgi autorė visuomet stengiasi, kad technologijos (kurių Julijos kūryboje tikrai netrūksta) neužgožtų pagrindinės darbo idėjos. Juliją traukia minimalistinė, išgryninta, saikinga kūrinio išraiška, ji gilinasi į mus supančią aplinką, kurios identifikavimas tampa meditacija, kūrybiniu žaidimu, ieškant matomų ir nematomų realybės atspindžių. Julijos magistriniame darbe taip pat siekiama „pagauti“ ir išreikšti dualistinę realybės prasmę. Panašiais principais (pasirinktos formos minimalizmu, konceptualumu, idėjos ir meninės išraiškos tamprumu) pasižymi dar dviejų stiklo absolventų – Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Pauliaus Rainio – darbai. Visus čia paminėtus menininkus (Indrę Stulgaitę-Kriukienę, Juliją Pociūtę, Valdą Verikaitę, Audronę Andrulevičienę, Paulių Rainį) šiandien neabejotinai galėtume vertinti kaip svarbius jaunosios kartos Lietuvos stiklo meno atstovus, kurių kūrybą jau esame įsidėmėję tiek personalinėse, tiek bendrose stiklo kūrėjų parodose.

Parodoje „Kontekstas“ efektingai atrodo ir tie stiklo kūriniai, kurie, regis, neturi sudėtingesnio semantinio krūvio, bet visų pirma veikia vadinamaisiais stikliškaisiais parametrais – optika, blizgumu, skaidrumu ar medžiaginiu trapumu. Toks būtų Nijolės Kovaitės darbas „Azartas“ – kubas, kurį tiesiog įdomu stebėti iš pačių įvairiausių pusių, nes kubo viduje esantys meistriškai „įsodinti“ geometriniai stiklo inkliuzai sukuria šio žaismingo stiklo objekto patrauklumą ir magiją. Nepaprastai subtilūs ir estetiškai paveikūs yra sėkmingai įsisavintos, sudėtingos pâte de vérre technologijos pavyzdžiai – Sigitos Gaučienės ir Vidos Solugubienės kūriniai. Toliau aptariant stiklo technologijų spektro atsklaidas, parodoje negalima nepastebėti atspindžio poveikį žmogui „tikrinančio“ origamio principu sukurto reljefiško „zuikio“, kurio autorė Kamilė Stanevičiūtė preciziškai įvaldė veidrodžio medžiagą ir sukūrė itin efektingą meninę kompoziciją. Tapybiniai sprendimai atsiskleidė Aidos Durneikaitės stiklo plokščių serijoje, o itin sudėtingų karšto ir šalto stiklo procedūrų virtuoziškumas išryškėjo Andriaus Keturkos kūriniuose.

Kai kurių studentų darbai įdomiai sąveikauja su praeityje plėtotomis stiklo tradicijomis, juose matomos įvairių stiklo istorijos reiškinių ar objektų parafrazės. Tokie tolimųjų epochų žymių stiklo kūrinių atgarsiai regimi Jolitos Jakštaitės darbe „Žymės“, Gerdos Targanskytės „secesijinių indų“ grupėje, A. Keturkos interpretuotoje „Portlando vazoje“[5].

„Konteksto“ parodoje pademonstruoti jaunųjų menininkų kūriniai akivaizdžiai byloja apie itin originalias kūrėjų menines pozicijas, įrodančias tai, kad Stiklo katedros studentų meninio mąstymo ir raiškos būdai remiasi kūrybinių nuostatų įvairove, skirtingų techninių įgūdžių ir technologijų įvaldymu, būtent tai neabejotinai plečia ir naujina mūsų stiklo meno mokyklą, o kartu ir šiuolaikinio lietuviškojo stiklo bendrąją panoramą. 

________________

[1] Tolimiausios mūsų profesionalaus stiklo meno (tiek vitražo, tiek ir dekoratyvaus stiklo) istorinės ištakos pasireiškia Stasio Ušinsko (1905–1974) veikloje XX a. 4 deš. Kauno meno mokykloje, o pokaryje – Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute. Vadovaujant S. Ušinskui čia buvo parengti pirmieji vitražo menininkai, o nuo 1951 m. S. Ušinskas ir jo artimiausios mokinės – Filomena Ušinskaitė ir Vitalija Blažytė – Kauno „Aleksoto“ stiklo fabrike kūrė dekoratyvųjį stiklą – tapė išpūstas vazas, buitinius indus.

[2] Taigi, meninis stiklas iki šiol Lietuvoje gali būti laikomas jauna meno šaka.

[3] Net iki 1969 metų Lietuvos stiklo fabrikai dailininkų ar dizainerių neturėjo: visą meninį darbą tuo metu ten atlikdavo patyrę meistrai pūtėjai. Tuo tarpu fabrikuose jau gausiai gamintos stiklo vazos, servizai, kiti buitiniai dirbiniai. Jų formoms ir dekorui kurti neabejotinai reikėjo gilesnį meninį išsilavinimą turinčių specialistų.

[4] Stiklo programų kontekste aktualu kalbėti ir apie VDA gyvuojančių stiklo meno ir vitražo specialybių takoskyrą. Nors per kelis dešimtmečius šių specialybių absolventų kūryboje kartkartėm atsirasdavo tam tikrų šiuolaikinių stiklo procesų ar parodinių veiksnių išprovokuotų sąsajų, vis tiktai Kaune studijuojantys stiklo menininkai natūraliai skirdavo ir skiria didesnį dėmesį gausesniam stiklo technologijų įvaldymui, įvairesnio vizualumo lygmens (erdvinio, skulptūrinio, grafinio, optinio, kt.) paieškai bei skirtingam kūrinių funkciniam pritaikymui.

[5] Įdomu tai, jog šie kūriniai buvo įgyvendinti tarptautiniame Šiaurės šalių stiklo mokyklų simpoziume (Estijos miestelio Olustverės stiklo studijoje). Šis simpoziumas buvo skirtas edukaciniams tikslams – stiklo istorijos studijoms, kūrybiškam praeities kūrinių, technologijų, meninių formų bei dekorų interpretavimui.

 

R. Simanaitienės ir VDA KF Stiklo katedros nuotr.

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*