Gruodis

Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“, įsikūrusioje neįprastoje aplinkoje – Verslo lyderių centre BLC, kur meno kūrinių reprezentacijai skiriami tik pastato koridoriai, iki gruodžio 5 d. eksponuojama dviejų skirtingų Lietuvos menininkių Audronės Petrašiūnaitės ir Laimos Drazdauskaitės darbų paroda iš ciklo „Duetai“. Menininkių kūryba turi daugiau skirtumų nei panašumų – jos skiriasi ne tik stilistika, bet ir temperamentu, taip pat atstovavimu skirtingoms kartoms.

Vis dėlto kyla klausimas, kas sieja šias menininkes ir kodėl parodos pavadinimas yra „Duetai“, o ne, tarkime, „Kontrastai“? Pirmiausia, reikia pažymėti, jog šios menininkės jau seniai pažįstamos ir jų draugystė užsimezgė anksčiau, negu jos pradėjo dėstytojauti Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete. Taip, kaip savo laiku grįžusią į Kauną L.Drazdauskaitę draugiškai priėmė vyresnės kartos kauniečiai menininkai, taip ir ji bičiuliškai sutiko A.Petrašiūnaitę, po studijų atvykusią į laikinąją Lietuvos sostinę. Toks menininkų elgesys sovietinės Lietuvos Kaune buvo būdingas. Po studijų Vilniaus dailės institute į Kauną grįžo daugelis talentingų, gabių menininkų, kurie draugiškai dalijosi patirtimi, neskirstydami kartų ar kurso draugų.

Mano nuomone, A.Petrašiūnaitės ir L.Drazdauskaitės draugystė ir yra svarbiausia paskata surengti tokią parodą. Ne tik pokalbiai, diskusijos apie dailės prasmę sieja dailininkes. Taip pat jas vienija ir abiem menininkėms artimas profesionalus požiūris į tapybą. Nors abi jos mato ir akcentuoja skirtingus dalykus, nė viena jų netoleruoja paviršutiniškos, sentimentalios ar neištobulintos tapybos.

Kaip jau minėta, kontrastuojančių bruožų yra daugiau, negu panašių, tad dviejų menininkių bendroje parodoje smagu ieškoti skirtybių. Apskritai ši paroda – tarsi kontrastų žaidimas, kurio tikslas – atrasti kuo daugiau dueto skirtumų. O jie atsiskleidžia dar ryškiau ir intensyviau, kai darbai matomi beveik vienas šalia kito; žiūrovas norom nenorom pradeda juos lyginti.

Pirmiausia pastebima kardinaliai skirtinga menininkių pasirinkta tematika. L. Drazdauskaitė ne tik šios parodos darbuose, bet ir ankstesniuose dažniausiai naudoja gamtos motyvus, pvz., „Nevėžis“, „Smėlis ir vanduo“, „Daržuose“, „Papėdė“, „Vakaras Uciekoje“. Šios menininkės paveikslų kompozicijos besiužetės, jose nieko nevyksta. Yra tik motyvas ir jo kuriama atmosfera. Galimybė kontempliuoti gamtoje, nuotaikos, emocijos, išgyvenimai, kuriuos kuria natūros vaizdai, – štai kas svarbiausia šiai menininkei. Viename iš savo interviu autorė teigia, kad jai labai svarbu, kaip jos tapyba inspiruoja žiūrovo mintis.¹ Taigi L.Drazdauskaitės paveikslų temos yra universalios, kalbančios apie dvasios pasaulį, kylantį iš gamtos, egzistuojantį visai šalia mūsų.

A.Petrašiūnaitė naudoja visai kitokį motyvą; ji paveiksluose susitapatina su popdainininke Lagy Gaga („Susitapatinimas su Lady Gaga“, „Svajoju mėsos suknią su Lady Gaga“, „Bandymas įveikti skausmą su Lady Gaga“). Tai visiškai netikėta, nes anksčiau jos paveiksluose kuriamo pasaulio erdvė apsiribodavo menininkės namų aplinka (kritikai dažnai šiuos darbus įvardindavo kaip ramią interjerinę tapybą) ir asmeniškais išgyvenimais dėl skaudamų kojų. O Lady Gaga apibūdinama kaip aktyvi, aktuali, novatoriška, ekstravagantiška, sociali, intertekstuali, tarptautinio masto popkultūros asmenybė. Nors toks autorės pasirinkimas netikėtas daugeliui meno kritikų, tačiau, mano manymu, sveikintinas – menas kalba apie kultūros reiškinius, vykstančius čia ir dabar. Plačiąja prasme autorė kalba apie masinę kultūrą ir jos santykį su paprastu žmogumi, o siaurąja – apie individualius fizinius ir dvasinius išgyvenimus dėl skaudamų kojų ir negalėjimo normaliai vaikščioti. Tai byloja dažnas kojų motyvas: aukštakulnis batelis ir jame esantis aitrusis pipiras („Veidas – veidrodis“), nuoga, deformuota pėda („Susitapatinimas su Lady Gaga 3“). Autorei Lady Gaga yra žavinga, tačiau nepasiekiama svajonė, kurią ji galėjo realizuoti savo naujausiuose kūriniuose (visi jos nagrinėjami darbai nutapyti 2011 metais). A.Petrašiūnaitė ne kartą yra sakiusi, kad kūryba jai kaip išsigelbėjimas, leidžiantis neišprotėti jos susiaurėjusiame pasaulyje.²

Taip pat į akis krinta visiškai skirtingas dailininkių koloritas. Laimos Drazdauskaitės kūryboje spalvos dažniausiai pastelinės, šviesios, monochrominės. Neseniai autorė lankėsi Paryžiuje, tad šios parodos paveiksluose pastebimas ryškesnių spalvų poreikis (pvz., „Vakaras Uciekoje“, „Nutrupėjimai“), tačiau dominuoja šviesios ir ramios spalvos.

O A.Petrašiūnaitės šioje parodoje pristatytų paveikslų koloritas priešingas – ryškus ir net tamsus. Nenuostabu, juk skaudūs, sunkūs ir nelinksmi išgyvenimai prašyte prašosi drastiškos spalvų paletės. Čia galima išskirti trijų intensyvių ir net iki skausmo skaidrių spalvų, t.y. juodos, raudonos ir mėlynos, dominavimą. Vis dėlto svarbiausias vaidmuo atitenka raudonai – čia ji vaizduoja ir kančią, ir aistrą gyvenimui; viskas priklauso nuo individualios žiūrovo interpretacijos, t.y. kurią spalvos prasmę jis nori įžvelgti. Tad dramatiški spalvų kontrastai neleidžia likti abejingiems paveiksle pasakojamai istorijai.

Galiausiai menininkės skirtingai abstrahuoja paveikslo kompozicijos elementus. L.Drazdauskaitė tai daro gerokai intensyviau, tačiau nekuria vaizduotės polėkio pagautų vaizdinių – visi paveikslo elementai turi aiškų atitikmenį natūroje, tad abstrakti yra tik forma, o motyvas realus. Tuo tarpu A.Petrašiūnaitė – atvirkščiai: nors elementus abstrahuoja saikingiau, tačiau juos supina į siurrealius vaizdinius. Hiperboliškai išdidintos, deformuotos figūros rodo ne tik specifinį menininkės pasaulio matymą, tačiau ir  koncentruoja žiūrovo žvilgsnį į opiausias paveikslo vietas.

Tad šią parodą ir dailininkių tapybą geriausiai apibūdina antonimai, pvz., ryški – pasteliška, aštri – švelni, asmeniška – universali. Vienos menininkės inspiracija – gamta, kurioje nėra žmogiškųjų pavidalų, o kitos – jos pačios intymi, artimiausia aplinka. Bet kuriuo atveju jų darbuose kuriamas individualus pasaulis, atsiveriantis plačiai žiūrovo interpretacijai. Taigi šis menininkių duetas skirtas kontrastų dermei, nuo poetiško gamtos pasaulio iki individualių ir skaudžių išgyvenimų, nuspalvintų nepikta ironija. Atrodo, sunku šias autores vadinti duetu, tačiau juk ir pats gyvenimas pilnas netikėtų sugretinimų.

___________________

1. Modernaus meno centras. Pokalbis su tapytoja L.Drazdauskaite. Kalbino R.Jurėnaitė. http://www.youtube.com/watch?v=l9K2eEOcHSQ&feature=related
2. Modernaus meno centras. Svečiuose pas A.Petrašiūnaitę. http://www.youtube.com/watch?v=c3b9CEQgsiA