Vida SavičiūnaitėMūzų malūnas (Lietuvos rytas), 1994 11 18

Kauno paveikslų galerijoje eksponuotoje Algio Mikėno akvarelių ir Juozo Šlivinsko skulptūrinių kompozicijų parodoje "Laiko slinktis-2", skirtoje Juozo Miltinio atminimui, ypač teatrine intriga pakvipo vienas A.Mikėno triptikas.

Viduriniojo paveikslo centre - mažytis Miltinio portreto eskizas. Norint įsižiūrėti į jį iš arčiau neišvengiamai pamatai save, nes tas portretas nupieštas ant mažo veidroduko.

Atsidūrus tokiuose spąstuose kilo mintis išgirsti, kokį Miltinį ir kokį savo atspindį jame pamatė pats A.Mikėnas, kuris daugiau kaip trisdešimt metų bendravo su legendiniu Lietuvos teatro žmogumi.

Būdamas architektu, jis sukūrė scenografiją dešimčiai J.Miltinio spektaklių (tarp jų - W.Shakespeare'o "Makbetui", W.Borcherto "Lauke už durų", J.Grušo "Pražūtingam apsvaigimui", F.Durrenmatto "Frankui V", A.Strindbergo "Mirties šokiui", Sofoklio "Edipui Karaliui").

-- Reiškinys nepaprastas. Jūs - architektas, bet tapote beveik visų svarbiausiųjų J.Miltinio spektaklių scenografu. Nuo ko prasidėjo jūsų dialogas?

1959-aisiais, kai J.Miltiniui prireikė naujo teatro. Nusižiūrėjo mano projektuotus Klaipėdos kultūros namus (dabar ten - Muzikinis teatras) ir kažko panašaus norėjo Panevėžyje. Sakau, nėra prasmės statyti tokį patį, be to, netinkantį teatro dvasiai. Pasiūliau kurti naują.

Galimybė projektuoti Panevėžio dramos teatrą man buvo labai svarbi. Projektą prižiūrėjo, aišku, pats Miltinis. Vėliau prasidėjo kalbos jau ne tik apie teatro pastatą. Kartą jis užsiminė, kad man reikėtų susipažinti ir su kūrybine teatro virtuve. Miltinis dar nuo Paryžiaus laikų gerai pažinojo mano dėdę - skulptorių Juozą Mikėną.

Mažiukas būdamas labai mėgdavau lieti akvareles. Dėdė išsirinko vieną, pasikabino ant sienos ir, rodydamas draugams, klausdavo: "Va, atsivežiau iš Paryžiaus, atspėkit, kurio čia impresionisto paveikslas". Dėdės džiaugsmui visi labai rimtai spėliodavo. Ir Miltinis žinojo šitą istoriją. Vadinasi, mes su juo jau nuo tada "kūrybiškai bendravom".

Pirmasis spektaklis, kuriam kūriau scenografiją, butaforiją ir kostiumus, buvo Shakespeare'o "Makbetas" 1961-aisiais. Spektaklis vyko dar senajame teatre, kur kažkada buvo sagų fabrikas, Šaulių sąjungos būstinė. Techninės sąlygos buvo pačios klaikiausios. Tai vertė daryti visokius sceninės erdvės organizavimo išradimus. Miltinis norėjo ne iliustratyvios, bet apibendrintos scenografijos, prašė "kažkaip tą erdvę sužaisti". Pageidavo juodos erdvės, kurioje, pasak jo, gali daryti ką nori. Dažnai kintančius "Makbeto" scenovaizdžius žymėdavo vaizdas dideliame baltame ekrane. Spektaklio apšvietimas buvo išimtinai paties Miltinio rankose. Ypač paspalvinimas.

- Projektavote kultūros namus, institutus, vaistines, bažnyčią, teatrą ir Miltinio spektaklių erdvę. Ar sunku buvo perprasti teatro režisieriaus reikalavimus? Už ką daugiausia gaudavot "velnių"?

-- "Velnių" kaip tokių nesu gavęs. Gal todėl, kad į savo debiutą teatre žiūrėjau kaip į žaidimą. Aš juk buvau ne scenografas. Dirbau be įtampos. Miltinis taip pat mėgo improvizuoti, vadovautis intuicija. Davė jis man daug knygų. Mokiausi iš jų ir kūriau scenografiją.

Dirbdamas su Miltiniu pajutau visišką laisvę. Jis nieko iš anksto nenurodinėjo. Sakydavo, skaityk pjesės tekstą, galvok, improvizuok, siūlyk. Pasiūlau - "užsikabina", jis kažką pasiūlo - aš "užsikabinu" Tai kaip savotiškas žaidimas. Ruošiant dekoracijas Strindbergo "Mirties šokiui", teko beveik iš naujo pagaminti baldus, nes režisieriui staiga šovė mintis, kad turėtų būti kita, epochos prasme -- labiau kosmopolitinė stilistika.

Mūsų dialogas su juo vystėsi kažkaip savaime, intuityviai. Didžiausias komplimentas, kurio iš jo susilaukiau, buvo toks: "Esi smetoniško auklėjimo, bet šiuolaikinės mąstysenos". O improvizacinė Miltinio prigimtis pasireiškė ir jo pomėgiuose, kuriuos nuolat keitė. Vaikystėje lankė Jėzuitų gimnaziją, net į vienuolius norėjo stoti, plakdavo save. Paskui smuikavo, vėliau augino net labai egzotiškas daržoves, kolekcionavo kaktusus. Jis visą gyvenimą imdavosi ko nors naujo.

Miltiniui neegzistavo jokios ribos, rėmai, lubos, jokie koridoriai. Kaskart viską kūrė iš naujo. Pačiam kūrybos procese, prie kavos puodelio ar stikliuko jis specialiai organizuodavo ginčus, provokuodavo improvizuoti. Jis siekė, kad teatre nebūtų joki nusiraminimo. Tai buvo gyvenimo būdas. "Velnių" jis neduodavo, bet vis stengdavosi rimtai arba juokais "sumauti". Man tie Miltinio mankštos seansai, patirti kuriant su juo dešimt spektaklių, davė nepaprastai daug naudos. Tai buvo ne tik darbas (beje, materialiai labai mažai naudingas), bet ir mokykla. Svarbiausia buvo intelektualinis uždarbis.

Miltinis stengėsi išsaugoti teatro paslapties nenutrūkstamumą. Sakydavo, kad tas veiksmo permanentiškumas turi vykti kol žiūrovai palieka salę. Todėl Jis ir aktoriai niekad neišeidavo nusilenkti. Ir Maskvoje per gastroles laikėsi savo principo. Maskvėnai net pyktelėjo laikydami tai publikos ignoravimu. Dar viena detalė - jis nemėgo būti vadinamas maestro. Sakydavo, kad toks pavadinimas "tik operetiniams tinka". Mesjė, sako, tai kitas dalykas.

- Aplinkybės privertė mesjė Miltinį statyti ir privalomus – sovietinio tipo spektaklius. Jų scenografu irgi esate buvęs. Kaip jis jausdavosi kurdamas "be meilės"?

-- Tiesiog nebuvo kitos išeities. Iš bet kurios, kaip jūssakote, privalomos pjesės jis stengdavosi sukurti nors įdomų reginį.To jis, jau išėjęs iš Panevėžio teatro, siekė ir Maskvoje, kur Jermolovos teatre statėme A.Laurinčiuko "Vidutinę amerikietę". Oi, ten juokų buvo.

Su aktoriais gi Miltinis nekalbėjo rusiškai. Tik prancūziškai. Buvo pasamdytas vertėjas. Ir aktores jis ten gerokai pavirkdė. Paskui einam po premjeros, o jis ir sako patenkintas: "O, pastačiau. Pačiam Maskvos vidury "Miltinis" parašyta".

Visada gana drąsiai elgėsi su visokiais partiniais valdininkais. Vienas toks atėjo į jo kabinetą ir pradėjo komanduoti. Tada Miltinis sako: "Lauk iš mano kabineto". Anas jam bandė pagrasinti: "Miltini, aš žinau jūsų praeitį!.." Miltinis sako: "O aš žinau tavo ateitį..."

- Ar pavyko bent sau atsakyti į klausimą, kodėl beveik visų svarbiausių Miltinio spektaklių scenografiją kūrė architektai?

Kažkas yra klausęs jo paties. Miltinis, pamenu, atsakė, kad architektai yra geresni fachmanai, tai yra konstruotojai. Jo režisūriniam braižui juk taip pat artimas "fachmanizmas".

Miltinis kūrė teatrą kaip vyksmą erdvėje, bet ne kaip paveikslų rinkinį scenos plokštumoje. Gal todėl jam buvo reikalingi ne dekoratoriai, o architektai. Po spektaklių Panevėžio teatre ir aš kaip architektas jau galvodavau ne tik apie projektuojamo namo fizinį funkcionalumą, bet ir apie jo dvasinį turinį.

Tai ypač pajutau kurdamas Kučiūnų bažnyčią. Anksčiau Miltinis labai domėdavosi mano architektūriniais projektais, kai kuriuos mano nukrypimus nuo taisyklių vadindavo "išdaigomis". Jis lėmė ir mūsų su Juozu Šlivinsku tandemo atsiradimą. Mus jungia kūrybinių principų bendrumas. Su Juozu susipažinome statant Sofoklio "Edipą Karalių" ir bendradarbiaujame iki šiol.

- Yra toks terminas "miltiniškoji bohema". Ar jums teko tai patirti?

-- Vieną atvejį papasakosiu. Statant naują Panevėžio teatrą, Miltinis pakvietė mano kolegą architektą Vytautą Dičių suprojektuoti interjerą. Vyko toks boheminis pobūvis, kuriame pirmąkart dalyvavo ir Dičius. Nors jis nebuvo nedrąsus, bet man sako: "Klausyk, aš nežinau ką kalbėti, kad manęs nesumautų". Sakau, tylėk. Tylėjo Dičius, tylėjo ir staiga sako: "Gal jau indus daužykim..." Miltinis nė nemirktelėjęs sušuko Blėdžiui: "Vacy, atnešk tą (jis ištarė aktorės pavardę, kurios aš nenorėčiau minėti) servizą, man jis toks bjaurus!". Blėdis atnešė servizą, kuris buvo čia pat sudaužytas.

Tai tokia Miltinio stiliaus bohema. Jis pasižymėjo labai gera sveikata. Visi iškrisdavo, o Miltinis lyg niekur nieko. Kartą sėdim su juo paryčiais, visi jau miega, ir aš, sakau, laikas prigult. Miltinis tik sudejavo: "Dieve, Dieve, ir nebėra su kuo išgerti". Teatre jis nekęsdavo jokių išgėrimų. Žinoma, išskyrus po premjeros.

-- Su Miltiniu bendravot visus trisdešimt metų, per kuriuos jo saulė pakilo, laikėsi zenite ir nusileido. Kaip jį veikė šlovė?

-- Gal ir veikė, bet -- daugiau juokais. Sakydavo: "O, Lenino ordiną gavau! Ką čia dar gavus?..." Santykiuose su žmonėmis niekas nepasikeitė. Miltinis visada išliko savimi. Savo draugų kompaniją jis taip įvardindavo: "Melėnas, Miltinis ir Mikėnas - trys graikai: juodas, ugninis ir savaime aiškus..." Žinoma, jo kompanijoje pirmiausia buvo buvo Blėdis, taip pat - Tomas Sakalauskas, gydytojas Berūkštis, vėliau Juozas Šlivinskas prisijungė. Anksčiau ta kompanija buvo didesnė - Grušas, Mečys Bulaka, Valys Drazdauskas, Gudaitis. Kai Miltinis ruošėsi palikti teatrą, valdžios vyrų nuomone jis turėjo ir toliau vaidinti teatro patriarchą, bet tai jam buvo svetima. Ryšius su teatru nukirto vienu kirčiu. Juo labiau, kad niekas ir nesistengė sugrąžinti. Mes tada susitikinėdavome jo namuose. Ypač per Juozines ir gimtadienius.

-- Ar teko matyti sentimentalų Miltinį?

Kažkuria prasme - taip. Pastaruoju metu jis buvo sentimentalus jaunystės prisiminimams. Kartą pasakojo, kaip kažkada Aleksote, nepamenu kieno sode, prie šuns būdos Donatas Banionis laikė egzaminą į teatrą. Prisimindavo, kaip su mano dėde Juozu Mikėnu "Gamzą" gerdavo.

Daug, bet nesentimentaliai filosofuodavo apie mirtį. Ir, žinoma, visada pilnas buvo prisiminimų iš Paryžiaus. Jis gyveno prisiminimais, knygomis ir, aišku, mažuoju Blėdžio Leonu, kurį labai mylėjo. Bet visuomenė daugiau pažįsta ne sentimentalų, o šokiruoti mėgstantį Miltinį. Net per laidotuves kalbėjęs kunigas labai teisingai pasakė, jog aštrų Miltinio charakterį lėmė tai, kad jis buvo drąsus žmogus. Be kita ko, Miltinis pripažino Dievo buvimą.

-- Jums patikėtas ir mesjė Miltinio kapo paminklo projektas...

-- Čia įdomus klausimas. Mano projektą jis išsirinko prieš daug metų. Valerijonui Derkinčiui dariau antkapinį projektą. Iš daugelio eskizų Miltinis išrinko vieną, o kitą atidėjo į šalį ir pasakė: "Šito niekam neduok. Šitas bus man". Tos kompozicijos pagrindu kartu su Juozu Šlivinsku dabar ir kuriame paskutinį projektą Miltiniui. Va, koks gyvenimo ratas...