Vilhelmas Vaičekauskas. E.Katino nuotr.
Už savo sukurto pirmaeilio personažo Skapeno šmaikštų liežuvį artistas sovietmečiu buvo išmestas iš teatro. Epizodo meistru tituluojamam Kauno dramos teatro aktoriui Vilhelmui Vaičekauskui nuo to laiko laurus pelno meistriškai sukurti antraplaniai vaidmenys. Už juos gautos jau dvi „Fortūnos“ – šiuo prizu pažymimi geriausi Kauno teatralų kūrybinio sezono darbai.
Šiemet Vilhelmas Vaičekauskas „Fortūnos“ statulėlę gavo už Lukos, Čiubukovo ir mužikėlio Deniso vaidmenis spektaklyje „Prie barjero!“ pagal Antono Čechovo vodevilius.
Menininko likimą apdaužė politika
Šį spektaklį pastatęs režisierius Arvydas Lebeliūnas seniai pažįsta septyniasdešimt trejų metų artistą. „Man Vilhelmas Vaičekauskas yra tikras grynuolis, kažkuo panašus į amžinatilsį legendinį aktorių Bronių Babkauską. Kaip ir iš ko jis sulipdo vaidmenį, protu nesupranti, o rezultatas – stulbinantis. Gaila, kad Vilius nesutiko savo režisieriaus ir kaip aktorius liko neatvertas iki galo.
Įsivaizduoju, koks fantastiškas jis būtų Moljero pjesėse, pavyzdžiui, Tartiufas“, – apgailestauja režisierius. Čia pat prisimename, kad susitikimas su Moljeru Vilhelmo Vaičekausko gyvenime jau buvo – prieš keturiasdešimt metų. Deja, Skapeno vaidmuo artistui atnešė ne tik populiarumą, bet ir virto „juoda kate“, perbėgusia kūrybinį kelią.
Šis Vilhelmo Vaičekausko gyvenimo epizodas itin ryškiai iliustruoja sovietinį absurdą, kai kiekviename pokšte, sakinyje ieškota politinės potekstės, o ją įžiūrėjus kaltinta priešiškumu tarybų valdžiai. Taip dėl vieno žodžio griuvo žmonių gyvenimai, užsitrenkdavo darboviečių durys.
Režisieriaus Vytauto Čibiro Jaunimo teatre pagal Moljero pjesę 1968 metais pastatytos „Skapeno klastos“ buvo nepaprastai populiarus spektaklis. Inteligentui, studentui humanitarui būti nemačiusiam „Skapeno klastų“, negirdėjusiam jose aktorių laidomų šmaikščių improvizacijų anuomet laikyta kone tamsumu.
Apsukrųjį tarną Skapeną šiame kultiniame spektaklyje vaidino Vilhelmas Vaičekauskas. Šis vaidmuo, kurį artistas atlikdavo be dublerio, buvo didelė jo kūrybinė sėkmė. Tačiau 1970–ųjų rudenį nuo liežuvio spontaniškai nusprūdusi improvizacija netikėtai virto politiniu skandalu. Turkijos paminėjimas dar nesenų įvykių kontekste sukėlė audrą LTSR valdžios viršūnėse. Artisto gyvenimą Skapeno „išdaiga“ apkartino kaip pelynas.
Improvizacija sukėlė audrą
Istorija su Skapeno „politine klaida“ Vilhelmo Vaičekausko atmintyje tebėra tokia gyva, tarsi būtų įvykusi vakar...
„Skapeno klastose“ artistai nuolat improvizuodavo. Publikai tai patikdavo. Pavyzdžiui, aktorius Rolandas Butkevičius laidydavo replikas apie pabrangusį konjaką net sėdint salėje aukštiems pareigūnams. Ir nieko neatsitikdavo. Mes teatro valdžiai būsimų improvizacijų temų prieš spektaklį dažniausiai neatpasakodavome, o ir ji pati to per daug nereikalavo“, – pradeda intriguojantį pasakojimą V.Vaičekauskas.
1970 metų spalio 31 dieną jis yra įsidėmėjęs iki šiol. Toji data artisto biografijoje tapo lemtinga. Tą vakarą vaidindamas spektaklyje „Skapeno klastos“ Skapenas – Vilhelmas Vaičekauskas iš scenos mestelėjo tokią repliką: „Vien mintis apie bylinėjimąsi mane nuvytų iki pačios Turkijos.“
Dėl vieno žodžio kilo baisus politinis skandalas. Mat tų metų vasarą sūnus ir tėvas Brazinskai, grasindami ginklu, pagrobė tarybinį lėktuvą ir nuskraidino jį į Turkiją, kur paprašė politinio prieglobsčio. Nors lėktuvo užgrobimo metu neišvengta aukų, Turkija Brazinskų Tarybų Sąjungai neišdavė.
Vilhelmo Vaičekausko improvizacija buvo išpūsta iki sveiku protu nesuvokiamo masto. „Mane apkaltino vos ne raginimu kaip Brazinskams bėgti į Turkiją“, – atsigręžia į tebeskaudančios praeities įvykius artistas. Dėl to vieno žodžio jam teko atsisveikinti su Jaunimo teatru.
Skapeno improvizacija gal ir nebūtų sprogusi kaip ideologinė bomba, jei ne blogas sutapimas. „Man paskui pasakojo, kad kaip tik tą vakarą salėje buvo kažkoks aukštas komunistų partijos veikėjas. Po mano Skapeno replikos apie Turkiją publika ėmė labai ploti ir juoktis. Tas partietis, parėjęs namo, nepatingėjo atsiversti Moljero ir pasitikslino: pagal pjesės tekstą turėjo būti ne Turkija, o Indija...
Girdėjau, kad tuoj apie tą įvykį sužinojo ir LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Lyg tyčia tada Vilnių vizitavo labai aukštas Maskvos pareigūnas; jo ausis irgi pasiekė žinia apie mano „piktžodžiavimą“. Nors nebuvau komunistas, jau po penkių dienų mane svarstė Jaunimo teatro uždarame partiniame susirinkime.“
Joks atgailavimas nepadėjo. Dar nesibaigus lapkričiui, tuometinio kultūros ministro Liongino Šepečio nurodymu aktorius Vilhelmas Vaičekauskas buvo atleistas iš Jaunimo teatro „už politinį netaktą“.
„Mane atleido pagal labai bjaurų straipsnį – 47 c. Tai reiškė – „netinkamas profesijai“. Paskui kolegos prasitarė, kokias žinias apie mane teatre rinko saugumiečiai ir iš ko kurpė politiką. Pavyzdžiui, net buvo klausinėjama, už kurią komandą Vaičekauskas „serga“, kai futbolą žaidžia TSRS ir Brazilija“, – visas susidorojimo kronikos detales artistas pamena iki šiol.
Statė dekoracijas, vedžiojo lėles
Trisdešimt ketverių metų profesionalus aktorius liko be darbo. Patirtis, sukaupta vaidinant Stasio Ratkevičiaus lėlių spektakliuose tuometiniame Kapsuke ir Kaune, Jaunimo teatro scenoje sukurti vaidmenys buvo tarsi nubraukti politinių argumentų. Vilhelmą Vaičekauską išmetus iš Jaunimo teatro Skapeno vaidmenį perėmė jo kolega Rolandas Butkevičius.
„Pamatęs, kad tuoj sukaks mėnuo, kai aš nedirbu, ir nutrūks stažas, nuėjau į Kultūros ministeriją. Sakau: aš tas pats Vaičekauskas, man reikia darbo. Kadrų skyriaus viršininkas prižadėjo paieškoti kokios nors vietos. Išėjau iš ministerijos, suku pro tuomet J. Basanavičiaus gatvėje buvusį Operos ir baleto teatrą ir matau skelbimą: reikalingi scenos montuotojai. Tame teatre pusę metų išdirbau scenos darbininku“, – pasakoja artistas.
Paskui Vilhelmui teko vėl prisiminti lėlininko patirtį. „Man gerai sekėsi vaidinti lėlių spektakliuose pas Stasį Ratkevičių, buvau netgi jo numylėtinis. Tai žinojo režisierius Vitalijus Mazūras.
„Pašnipinėjęs“, kokia bus Kultūros ministerijos pozicija, pakvietė dirbti į „Lėlės“ teatrą Vilniuje.
Pas jį vaidinau porą metų, sukūriau vaidmenis trijuose spektakliuose. 1973–iaisiais sugrįžau į dramos sceną – pradėjau dirbti Kaune.“
Pagalbos ranką ištiesė Kauno dramos teatro vyriausiąja režisiere tapusi Dalia Tamulevičiūtė. Ji pakvietė į Kauną du buvusius „jaunimiečius“ – Vilhelmą Vaičekauską ir jo žmoną Aldoną Kudlaitę.
Nuo Karlsono iki Čechovo veikėjų
Balio Sruogos komedijos „Dobilėlis penkialapis“ veikėjas Petras Pipynė, sėdintis po žmonos padu, ir Karlsonas spektaklyje „Karlsonas vėl pokštauja“ buvo pirmieji personažai, artisto sukurti Kauno dramos teatre.
Jau trisdešimt šešerius metus Vilhelmas Vaičekauskas vaidina Kauno valstybinio dramos teatro spektakliuose. Aktoriaus kūrybinė dosjė ilga: darbovietės – trys lėlių, Jaunimo, Kauno dramos teatrai; vaidinta kine ir televizijos filmuose; pastaraisiais metais ryškūs vaidmenys sukurti viešųjų įstaigų „Teatro projektai“, „Laimingi žmonės“ spektakliuose „Idioto mišios“, „Teatralas“, „Prie barjero!“ Vilhelmo Vaičekausko įkūnytų personažų sąraše suskaičiuotume geras septynias dešimtis pozicijų. Aktorius patikslina, kad čia dar ne visi, koks trečdalis mažesnių vaidmenų į tą sąrašą nepateko.
Scenos meistras prisipažįsta, kad jam visada įdomiau vaidinti charakterinius vaidmenis. „Absoliučiai teigiamų herojų niekada nemėgau – nėra už ko užsikabinti. Ir lėlių, ir dramos spektakliuose man labiausiai patiko spalvingi, ryškiai apibrėžti veikėjai.“
Vilhelmas Vaičekauskas ilgai nesvarsto paklaustas, kokie vaidmenys jam svarbiausi, mylimiausi, ir vardija. „Atsiskyrėlis ir velnias Karbarundas iš „Velnių malūno“, Ragana iš „Mergelės Gulbelės“ – mėgstamiausi mano darbai lėlių spektakliuose. Iš Jaunimo teatro darbų į tą sąrašą patektų Kimas spektaklyje „Nuo šeštadienio iki sekmadienio“, Psichologas iš spektaklio „Mergaitė ir pavasaris“, žinoma, Skapenas iš „Skapeno klastų“.
Iš Kauno dramos teatre sukurtų vaidmenų aš pats labiausiai vertinu keletą. Tai Lugovojus ir Jarmatovas Jono Vaitkaus spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“, Antonijus „Figaro vedybose“, Tėvas Markas iš „Laisvė Brėmene“, Chitras, kurį vaidinau „Sąvartyne“, Muknickas „Baisiojoje naktyje“, donas Martinas Gintaro Varno pastatytoje Federiko Garsijos Lorkos pjesėje „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“.
Už du vaidmenis – Antonijų ir Tėvą Marką 2000 metais Vilhelmas Vaičekauskas buvo apdovanotas „Fortūnos“ prizu.
Užsispyręs tylenis atgyja scenoje
Aktoriui teko dirbti su daugybe režisierių. „Būna tokių, kurie artistą uždega, paskatina taikliomis pastabomis. Tačiau kai kurie režisieriai aktorių įžeidinėja, stengiasi kuo stipriau užgauti. Gal kieno kūrybingumą ir išprovokuoja būtent toks metodas, bet tiktai ne mano. Ujamas ir puolamas aš visiškai užsidarau savo kiaute“, – prasitaria Vilhelmas Vaičekauskas. Juk po istorijos su Skapenu taip ir atsitiko. Išvargintas negandų, artistas tarsi savanoriškai užsisklendė savyje, anot režisieriaus Arvydo Lebeliūno, „tarsi per greitai pats nuėjo į pogrindį“.
A.Lebeliūnas, kurio spektaklyje artistas vaidina tris komiškus Čechovo personažus, nešykšti jam susižavėjimo pilnų komplimentų. „Vilius turi žvėrišką intuiciją. Ji ir padeda nulipdyti tikrus, pilnakraujus charakterius. Jo personažas jau po dviejų trijų repeticijų yra gyvas.
Kai ieškojome spalvų Viliaus kuriamam mužikėliui Denisui, nudžiovusiam valdišką veržlę meškerės svareliui, aktorius pasiūlė aibę variantų, ir visi buvo juokingi, įtikinami, kažkuo įsimenantys – tai šveplas, tai eisena keista... Vilhelmas yra artistas, kurį sunku surežisuoti. Jam reikia leisti veikti. Jeigu jį darbas sudomino, eina „va bank“. Spektakliui, kuriame vaidina Vilhelmas Vaičekauskas, beveik visada garantuota šimtaprocentinė sėkmė. Aš jam labai nuoširdžiai linkiu gauti gerą pagrindinį vaidmenį.“
Rūta Kanopkaitė
„Šeimininkė“
