Jurgis Kunčinas7 meno dienos, 2002 07 26
Edvardas Kokanauskis. "Lošėjai". 2002 m.S. Jakubausko nuotr.
Edvardo Kokanauskio (1952-2002) paveikslus dažnas atpažindavo iš toli - draugo kambaryje ant sienos, parodoje, reprodukcijoje. Iš pirmo žvilgsnio statiškose, rusvos kūno spalvos jo figūrose gyvybės būta ne mažiau, o neretai ir daugiau nei pasiučiausioje "modernioje" ekspresijoje.
Būta, nes penkiasdešimtmečio Adas (taip jį vadino bičiuliai) nesulaukė, be laiko atgulė į tą pačią kūno spalvos žemę. Tokia šio pasaulio neteisybė - geriausieji, nespėję pasakyti iki galo, ką ketinę, išeina netikėtai, neįspėję. Adas išėjo taip neseniai, jog vis dar atrodo, kad jis netikėtai užsuks, paskambins iš Aukštadvario, kur turėjo dirbtuvėlę, ir praneš: kad žinotum, kaip čia paukščiukai ulba, kaip vandenys spindi, viską mesk ir greit atvažiuok! Arba dingojas, kad jis tik trumpam kažkur išvykęs, užtrukęs, vieną dieną jį vėl sutiksi ŠMC kavinėje ar Senamiesčio posūkyje. Deja...
Lenkų meno galerija (Polska Galeria Artystyczna "Znad Wilii"), įsikūrusi Išganytojo g. 2/4, Edvardo Kokanauskio penkiasdešimtmečiui surengė nedidelę, bet kruopščiai apgalvotą jo tapybos darbų parodą. Tvankią sekmadienio, liepos 21 d., popietę čia susirinko kaitros nepabūgę jo draugai ir talento gerbėjai. Galerijos savininkė ponia Wanda Mieczkowska priminė, kad pora tūkstančių (!) Edvardo darbų ir darbelių išsimėtę, išsiblaškę ne tik po Lietuvą, bet ir po visą platų pasaulį, privačiose kolekcijose jų esama Anglijoje, JAV, Lenkijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Rusijoje ir kitur.
Daugeliui iš mūsų penkiasdešimtmetis paprastai būna pirmasis rimtas "atskaitos taškas", brandos slenkstis, blaškymosi ir ieškojimų pabaiga. Edvardui iki šios ribos buvo likę vos keli mėnesiai. Dabar viskas, ką jis paliko, jau atminimas, jo kūrybos visuma su savuoju aukso fondu. Nelepintas kritikos, neieškojęs protekcijų ir niekad nesitaikęs prie madų, Edvardas Kokanauskis parodose dalyvaudavo jau nuo 1975 m., bet visos svarbiosios jo parodos (kaip ir kūriniai) tuomet dar buvo prieš akis. Dabar, žvelgiant į jo ekspozicijų sąrašą, galima teigti, kad artimiau dailininkas bendravo su dviem galerijomis - "Vartais" ir Lenkų meno galerija. 1994 m. surengė pirmąją personalinę parodą "Vartuose". Ten eksponavo tapybą, kalėdines miniatiūras, natiurmortus. Personalines parodas Edvardas surengė ir Kauno "Lango" galerijoje, Panevėžio fotogalerijoje, Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2000-ųjų dailininkas itin artimai bendravo su Lenkų meno galerija. Kalbėdamasis su Wanda Mieczkowska, patyriau, kad ši galerija ir toliau ketina garsinti unikalią dailininko tapybą. Dar šiais metais žadama surengti didesnę jo darbų parodą, rodyti dailininko paveikslus užsienyje.
Edvardas Kokanauskis. "Paskutinė vakarienė". 1999 m.S. Jakubausko nuotr.
Dabar keli žodžiai apie pastarąją, jubiliejinę, ekspoziciją. Kaip minėta, ji negausi, bet čia esama visko, kas būdingiausia Edvardo Kokanauskio kūrybai. Lankytoją pasitinka didesnio nei Edvardui įprasta formato paskutinis jo darbas "Lošėjai". Po Nukryžiuotuoju matome ne itin angelišką kompaniją - čia ir kortos, ir buteliukas. Tačiau "lošėjų" veiduose daugiau skausmo, mąslumo, nuoskaudų nei žūtbūtinio noro ką nors šiame pasaulyje išlošti, nugalėti varžovus. Tam, kas vienu moju apžvelgia Edvardo paveikslus, gali pasirodyti, kad visi jo nuogi, nenatūraliai prigulę, susėdę ar sutūpę žmogeliukai yra vienodi kaip vandens lašai ar kristi pasirengę rudeninio klevo lapai. Taip tikrai nėra. Bet čia jau reikia turėti kantrybės kiekvienam jų pasižiūrėti į akis. Jei jums pasiseks, jei žvilgsniai susitiks, pajusite visą jausmų skalę, visą pajautų diapazoną, kurį jiems jau visiems laikams suteikė dailininkas. Edvardo Kokanauskio tapyboje daug žmogiškosios atminties, ji užkoduota ir drobėse, ir ant medžio tapytose miniatiūrose, jo paukščiuose, jo šventuosiuose, nuodėminguose ir tokiuose vitališkuose žmonėse! Jis anksti surado vien jam būdingą koloritą, filigranišką tapyseną, savitą kompoziciją. Nepasakysi, kad nėra kitų panašių, tačiau jo darbų niekad nesupainiosi - jie pritraukia akį kaip magnetas geležies drožlę ir nebepaleidžia, nors jiems būdingas saikingumas, lakoniškumas. O ir gyvenime Edvardas dažniau būdavo užsisklendęs savyje, nors kartais - itin sangviniškas, be perstogės pasakojantis apie savo sumanymus, artimiausius planus, bet niekad - apie siužetus ir konkrečius darbus. Reikėtų priminti, kad Edvardo būta ir puikaus piešėjo, kadaise nupiešusio visą tuometinės M. Gorkio gatvės "galeriją" - joje "tilpo" ir nuolatiniai gyventojai, ir priklydėliai, girtuokliai, žiopliai, valkatos - nežinia, kur dabar šie piešiniai, atlikti paprastu pieštuku ant gelsvo puskartonio?
Išeinant iš parodos, lieka šviesi viltis, kad Edvardo Kokanauskio tapyba ir kiti darbai tik pradeda savo tikrąjį gyvenimą. Mes dar susitiksim, Adai, ir ne kartą!
