Vida Savičiūnaitė Mūzų malūnas (Lietuvos rytas), 2005 09 20

 

Aitvaru – į Gruzijos dangų

Kaune, M.Žilinsko dailės galerijoje, šiandien vyks susitikimas su tapytojo Arūno Vaitkūno kūryba. Dailininko pavardę jau nuo gegužės mėnesio lydi prierašas – 1956-2005.

Tai bus susitikimas su paskutiniu A.Vaitkūno pavasariu, tapybos aitvaru pakilusiu į Gruzijos dangų. Klasikinę aukštumų vienatvę gynusiam kūrėjui atminti skirta paroda vadinasi „Tapyba danguje“.

Paroda – Tbilisio gatvėje nuo širdies smūgio mirusio tapytojo paskutinių gyvenimo dienų ir paskutinių jo kūrybos intencijų liudijimai.

Skraidančios tapybos akcija

Eksponuojama Gruzijoje vykusios Europos menininkų tarybos kūrybinės stovyklos metu A.Vaitkūno sukurti piešiniai, eskizai, jo paties mobiliuoju telefonu padarytos nuotraukos.

Parodos kuratorė Karolina Jakaitė yra lemtingos išvykos liudininkė. Ji teigė, kad parodai parengta 12 kelionėje sukurtų A.Vaitkūno piešinių, eskizų ir apie 60 jo fotožvilgsnių į Gruziją bei joje kūrusius įvairių šalių menininkus.

Kartu rodomos ir kompozitoriaus Šarūno Nako fotografijos, kurios įamžino paskutines A.Vaitkūno gyvenimo valandas Gruzijoje. Sukamas ir videofilmas apie ten vykusią tarptautinę skraidančios tapybos akciją. Būtent jai ir vadovavo A.Vaitkūnas.

Kaip Gruzijos kalnuose paleidžiant milžinišką, „Šokančiu tigru“ pavadintą tapybos aitvarą, taip ir M.Žilinsko dailės galerijoje skambės muzika – Giedriaus Svilainio muzikinė instaliacija.

Apie paskutinį pavasarį Gruzijoje su A.Vaitkūnu ir be jo bus skaitomas menininkų akcijoje dalyvavusio olandų rašytojo Michaelio Krielaarso raportas „Susitikimai Garikuloje“.

Aitvaras baidė sakalus

Svarbiausias „Tapybos danguje“ akcentas – iš Gruzijos parvežtas vienuolikos metrų ilgio tapybos aitvaras.

Tai paskutinis A.Vaitkūno kūrybinių idėjų ženklas, dvi dienos prieš mirtį džiugiai ir viltingai pasiųstas į kalnuotą Gruzijos dangų.

Aitvaras buvo kuriamas gruzinų literatūros klasiko Šota Rustavelio epo „Karžygys tigro kailiu“ motyvais. Pagal A.Vaitkūno sumanymą, aitvaras tapytas iš kalnų uolienos bei anglių pagamintais dažais. Teptukų vaidmenį atliko Garikulos kaimiečių paskolinti šepečiai, šluotos, virtuvės įrankiai.

„Šokantis tigras“ padėjo tašką ne tik A.Vaitkūno gyvenime, bet ir įamžino jo prieš 10-metį suvešėjusią šluotinės tapybos idėją.

„Milžinišką aitvarą Arūnas užkėlė ant kalno netoli apgriuvusios šventyklos“, – prisiminė laimingas akimirkas Garikuloje Š.Nakas.

„Arūno aitvaras plaikstėsi vėjyje skleisdamas neįtikėtinus garsus, įvairiausiai raitydamasis begalinių erdvių panoramose ir baidydamas sakalus.

Stovėjome priblokšti reginio didybės ir jautėmės laimingi. Arūno tapyba danguje, tada pagalvojome. Dabar jau supratome, kad tai buvo tapyba iš dangaus“.

Tarsi šachmatų didmeistris

A.Vaitkūnas mirė ne laiku, bet pripažintas, išdidus, nuolat įrodinėdamas sau ir kitiems, kad originalumas slypi kaskart naujai atrastoje tradicijoje.

Paklaustas, kodėl taip užsispyręs laikosi klasikinės koloristinės tapybos, jis sakydavo, kad ir šachmatais žmonės žaidžia pagal vis tas pačias taisykles, tačiau kiekviena partija kaskart naujai kaitina aistras ir didina azartą.

Anot tapytojo, „nuolat nerdamas į amžinus dalykus privalai būti daug drąsesnis ir tvirtesnis už patį radikaliausią eksperimentuotoją“.

A.Vaitkūnas, tarsi šachmatų didmeistris, visą gyvenimą tapyboje ieškojo tikrojo – pergalingo ėjimo, kurio, sakydavo, nepasieksi meluodamas, apgaudinėdamas save ir kitus. Anot jo, menas tuo ir skiriasi nuo gyvenimo, kad čia negalima meluoti.

2003 metais paskutinę savo personalinę parodą Kaune jis tyčia, tarsi erzindamas oponentus, pavadino „Tapyba“.

Tada A.Vaitkūnas santūriai šyptelėjęs paaiškino: „Čia informacija tiems, kurie visuomet trokšta ko nors radikalaus, o nuo žodžio „tapyba“ bėga į kitą gatvės pusę. Kurie nemėgsta tapybos, į mano parodą gali ir neiti“.

Kūryba ant išsekimo ribos

Legendomis apaugo artimųjų ir draugų liudijimai, kaip aistringai dailininkas nerdavo į kūrybą paskutinę metų naktį. Kai visi žmonės švenčia, A.Vaitkūno teigimu, eteris išsivalo nuo minčių chaoso. Tada gali gaudyti tikrus impulsus.

Garsųjį „Laiptinių“ ciklą jis tapydavo irgi vidurnaktį senamiesčio laiptinėse tada, kai nuo dienos triukšmų išsivaduoja ir aiškiausiai suskamba senų sienų balsas.

Net būdamas sodyboje jis gaudydavo retas minutes prieš liūtį – kai sutemusį dienos dangų raižo žaibai, kai žmonės ir gamta trumpam nuščiūva ir nutyla.

„Tapau iš vidinių resursų, nes esu per daug giliai įklimpęs į savo idėją, – prisipažino A.Vaitkūnas, 2001 metais galerijoje „Kauno langas“ surengęs parodą, kuri skambėjo kaip visų spektro spalvų partitūra. – Dar turiu daug neatsakytų klausimų.

Kai dirbtuvėje pasidaro neaišku, ką gi daryti, važiuoju į gamtą. Natūra man ne vien gražus vaizdelis. Jos spalvų ir pustonių visuma pakrauna vidinį akumuliatorių ir mintis vėl prašviesėja“.

Šis A.Vaitkūno prisipažinimas nuteikia šviesiai, galvojant ir apie jo radikalų skrydį į Gruzijos dangų – tarsi vejantis savo idėjų ir neatsakytų klausimų aitvarą.