 |
 |
 |
2010 m. birželio 17 d., eidamas 51-uosius metus, po sunkios ligos mirė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Valdis Aleksaitis (1960 04 05 – 2010 06 17).
Tai yra begalinė netektis ne tik Kauno lėlių teatrui, ne tik profesionalių lėlininkų bendruomenei, bet ir visai šiuolaikinei Lietuvos teatro kultūrai.
Nuo 1981 m. iki mirties V.Aleksaitis dirbo Kauno lėlių teatre ir buvo vienas ryškiausių šios scenos aktorių. Sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, užauginusių ne vieną mažųjų teatro žiūrovų kartą. Su teatro spektakliais Valdis nuolat dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose.
Net ir kovodamas su liga, aktorius vaidino įvairių režisierių kurtuose spektakliuose -- „Tigriukas Petrikas“, „Nykštukas Nosis“, „Atostogos pas dėdę Titą“, „Karalaitės bučinys“, „Žvaigždės vaikas“, „Vilkas ir ožiukai“, „Žalias žalias obuoliukas“, „Užburtos pilies paslaptis", iš kurių mirtis išsivedė gyvą, ryškią ir labai individualią Valdžio talento spalvą.
V.Aleksaičio vaidmenys Kauno valstybiniame lėlių teatre:
1. „Linksmieji gaidžiukai“, 1981 m.
2. „Šyvio dalia“, 1981 m.
3. „Juodoji višta arba požemio gyventojai“, 1981 m.
4. „Princesė ir kiauliaganys“, 1982 m.
5. „Trys maži žmogeliukai“, 1982 m.
6. „Ančiukų namo paslaptis“, 1983 m.
7. „Trys raganos paslaptys“, 1984 m
6. „Keturių katinų nuotykiai“, 1984 m.
7. „Stebuklingoji motina Elnė“, 1985 m.
8. „Vilkas ir ožiukai“, 1985 m.
9. „Po gimtąją mano šalelę“, 1986 m
10. „Skudurinė Onutė“, 1987 m.
11. „Gužučio muzikantai“, 1988 m.
12. „Jeigu ne senelė“, 1987 m.
13. „Eglės sūnus“, 1988 m.
14. „Pasaka apie katinėlį ir žvaigždutę“, 1988 m.
15. „Šokčiojanti princesė“, 1989 m.
16. „Pabėgėliai“, 1990 m.
17. „Rojaus sodas“, 1990 m.
18. „Princesės gimtadienis“, 1991 m.
19. „Dviratis raudonais ratais“, 1992 m.
20. „Kalėdų nakties istorija“, 1992 m.
21. „Pelenė“, 1993 m.
22. „Nykštukas Nosis“, 1994 m.
23. „Dovana Snieguolei“, 1994 m.
24. „Tigriukas Petrikas“, 1995 m.
25. „Buratino nuotykiai“ 1995 m.
26 „Asiliukas“, 1997 m.
27 „Žvaigždžių meistrai“, 1996 m.
28.„Batuotas katinas“, 1996 m.
29. „Pramuštgalvis Nukas“ 1999 m.
30. „Zuikio kaprizai“, 2000 m .
31. „Atostogos pas dėdę Titą“ 2001 m.
32. „Velnias vestuvėse“, 2001 m.
33. „Didysis lėliš šou“ 2002 m.
34. „Stebuklinga eglutė“, 2002 m.
35. „Žvaigždės vaikas“ 2003 m.
36. „Ką Snieguolei dovanosim?“, 2003 m.
37. „Gražuolė ir Pabaisa“, 2004 m.
38. „Didysis Kauno Reviu“, 2004 m.
39. „Panama labai graži“, 2005 m.
40. „Kalėdų nakties paslaptis“ 2006 m.
41. „Vilkas ir ožiukai“, 2007 m.
42. „Žalias žalias obuoliukas“, 2008 m.
43. „Užburtos pilies paslaptis“ 2009 m.
44. „Stebuklingas varpelis „ 2009 m.
1983 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Nuo 1996 m. lėlių teatro režisūrą studijavo Leningrado teatro, muzikos ir kino meno institute. Kauno lėlių teatre V.Aleksaitis sėkmingai reiškėsi ir kaip režisierius („Tikros barono Miunhauzeno istorijos“, „Bulvinė pasaka“), renginių vedėjas, išradingas ir kūrybingas organizatorius.
Beveik 30 metų atsidavęs pirmiausia aktoriaus-lėlininko pašaukimui, sukūręs 44 vaidmenis Kauno lėlių teatre, muzikalus, plastiškas, improvizaciniu lengvumu garsėjęs V.Aleksaitis buvo kviečiamas vaidinti ir Kauno kamerinio teatro, Kauno mažojo teatro spektakliuose.
Nuolat ieškodamas naujų kūrybinės saviraiškos kelių, išoriniu ir vidiniu žavesiu apdovanotas aktorius sėkmingai išbandė savo jėgas vaikams ir ne vaikams skirtose televizijos laidose, buvo jų vedėjas.
Muzikinius sugebėjimus tobulino akustinės muzikos grupėje „Upė", kur mušamaisiais grojo kartu su profesionaliais muzikantais Dariumi Krapiku, Gediminu Storpirščiu, drauge su grupe dalyvavo dainuojamosios poezijos festivaliuose.
Kauno lėlių teatre, kuriame prabėgo didžioji V.Aleksaičio gyvenimo dalis, aktorius buvo gerbiamas už profesinį maksimalizmą, profesinę etiką, inteligentišką, savikritišką laikyseną, taikumą, įgimtą eleganciją ir už neblėstantį optimizmą bei humoro jausmą.
Kartą sužinojęs, kad naujame spektaklyje jam vėl teks vaidinti Klouną, V.Aleksaitis juokavo: “Kad vaidinsiu klouną, nors man jau greitai penkiasdešimt, yra labai puiku. Klounas - tai ne gaidys ar ožys. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu po mirties nuėjus pas Dievą prisipažinti: vaidindamas buvau ožys ir gaidys. Bet gal Dievas nuramintų: tai dar džiaukis, kad ne krūmas ir ne vamzdis!” (METAI BE LAIKRODŽIO – interviu su V.Aleksaičiu.)
V.Aleksaitis mirė 2010 06 17 Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
