NESUBRANDINTOS ELEGANCIJOS ATSPINDŽIAI 0

2006-03-31

Virginijus Norvaiša *
www.kamane.lt , 2006 03 31 **

 

„Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą
ant menčių: gal tavoji patirtis per menka,
nesubrandinusi tokios elegancijos?“
(„Visai kitas žmogus“, p. 10)

Kęstučio Navako stulpelių rinktinė „Gero gyvenimo kronikos“ – daugiau nei prieš dešimtmetį patirtų / susikurtų akimirkų mozaika. Ar jos sukaupę pakankamai išminties, kuri leistų naujai pažvelgti į mano esaties atradimus ir atskleisti kruopščiai slepiamas iliuzijas? Gal tai tik dar „vienas būdas išvengti veiklos, atimti iš Ievos obuolį, kad pasaulis liktų nepradėtas“ (p. 14)? Žodžiai, kurie tik atitolina atsakomybės prievolę? (Ten pat). Ar vanduo tikrai paverčiamas vynu?

Pirmasis knygos skyrius pradedamas nuo susitikimo su Kitu kaip niekada neišsipildančia mano paties galimybe. Nejaukus jo patirties ir įpročių kitoniškumas tarsi „apriboja tavąjį, [...] nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų“ (p. 10). Šiam akibrokštui galima atsakyti tik savojo gyvenimo paslaptimi. Kokia ji „Baltojo vyno puslapiuose“?

Kur tas atramos taškas, kai pasaulis pradeda „plyšti iš anonimiškumo, lyg lėtai išbintuojama faraono mumija“ (p. 13)? Vienatvės kavos puodelis, kuriame išvysti savo veidą ir „išpūti visą save tarsi didelį burbulą“ (p. 14). Po bekūnių klajonių miesto gatvėmis – imi ieškoti savo vietos, tampi „vis labiau įmanomas, niekieno nesusapnuotas“ (Ten pat).

Emigrantas iš ilgesio. Trumpam palikęs žmoną, telefoną, kaimynių šuniukus, „išsitampiusius“ įpročius ir atvykęs į kavinės konsulatą patirti namuose uždraustos vienatvės (p. 13). Pabėgti iš miesto erdvės, kuri skirta ne „tikriesiems gamtos vaikams“ (p. 15). Arba pradingti „Anties“ ar „Skliauto“ kompanijų, kurios yra vienatvės naikinimo draugijos, šurmulyje. Galop pasiduoti pagundai įvykti „lauktam stebuklui“ – „netikėtai“ įsimylėti (p. 12). Dar kartą iškelti truputėlį už kitas ryškesnę akimirką. Atimti ją iš kruvinų atsitiktinumo chimerų burnų (p. 33). Nesvarbu, kad tai atsitiko veidrodžio, kuriame atsispindėjo tavo paties miražai, dėka (p. 13–14). Dėl to „tavo meilė ir tavo moteris bus du skirtingi asmenys“ (p. 33).

Kaip tik ši pasakotojo savirefleksija yra įdomiausia pirmosios rinktinės dalies atkarpa („Visai kitas žmogus“, „Kavinių vienatvė“, „Šampanas už šv. Valentiną“). Deja, aštrus žvilgsnis greitai išsenka, siela tampa „pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką [kursyvas autoriaus – V. N.] bei šiek tiek visko po truputį“ (p. 11). Iš namo karūnos – mansardos – nusileidžiama į didesniojo mūsų kūno – kambario – centrą, kur stovi stalas su savo vietą nuolat keičiančiais daiktais.

Šie nuolat kraustosi į du šimtus milijonų lietuvių kišenių. Migracijai galas, kai atsiduriame saugiausiame kalėjime – nuotraukose. Jos sukišamos į albumus ir tampa žinomiausia svečių kankinimo priemonė. Pastaroji tinka ir poetams, tik reikia turėti omenyje Navako perspėjimus, kad jų mitinis įvaizdis gerokai skiriasi nuo realybės. Šalia kalėjimų ir kankinimų dera pastabos ir apie lietuvių mirties kultūrą.

Minties brandos požymius, kurie ryškesni minėtuose pirmojo skyriaus tekstuose, čia pakeičia eleg(ant)iško dykinėjimo formos. Pagrindinė tokio rašymo būdo problema – individualaus žvilgsnio stygius. Pasakotojo savimonė minta daugiausia bendraisiais apmąstomo reiškinio vaizdiniais, kurie gal ir tinka laikraščio skilties formatui, bet neatleistinai išskysta sudėti į vieną knygą. Grakštumas, šmaikštumas ir švelni ironija vietoj intelektualaus santykio su tuo, apie ką kalbama.

Antrosios rinktinės dalies „Raudonojo vyno puslapiai“ stulpelių pagrindas – pasakotojo klajonių po įvairius kultūros renginius įspūdžiai. Tai parodų atidarymai, spektaklių premjeros, jam session vakarai, literatūros knygų pristatymai, kelionės į vietinius / tarptautinius rašytojų simpoziumus ir konferencijas. Stebėtojo akiplotin patekusios oficialiõsios jų dalies detalės ir išsamios diskusijos su ant visiškai pasimetusio liežuvio tirpstančiomis tezėmis po to.

„Baltojo vyno puslapiuose“ aptartas Kauno kaip Patackogrado įvaizdis papildomas Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos vyrišku kūnu. Šalia – po reginio besiliejančiomis Granovskajos dainomis ir Kristaus krauju. Neužmirštama ir Patacko viešo kelnių nusimovimo akcija, nevienkartinis jo įsiveržimas į baigiamasias prezentacijų dalis. Daivos Čepauskaitės poetinio spektaklio „29-tas puslapis“ ir premjerinio vakarėlio pulsas. Gyčio Padegimo eksperimentai: audiovizualinis Šekspyras, kuris „labai toli nuo to Šekspyro, kuris dabar jaukiai verkia namie paliktoj knygoj“ (p. 114). Naujalio, dirbtinio penio, 12 prezervatyvų ir suomiškos pirties sąjunga Jaunimo kameriniame teatre. Žinoma, ir paties pasakotojo patekimo į literatūrinį rojų aplinkybės.

Tiesa, dažniau Nojaus laivas nunešdavo į platesnius vandenis. Santaros-Šviesos suvažiaviman, kur kuriančiųjų frakcijos veikla buvo plaukiojimas į vietinį barą, snūduriavimas pranešimų metu, keli posmai baigiamajame baliuje. Kartu su visa pažangiąja poetija į Poezijos pavasarį ir diskusijų per naktį žanrą. Literatūrinėn šventėn Panevėžyje, kuri daugiausia apsiribojo netradicine virtuve ir į neviltį varančiomis trauktinėmis. Į nuobodžiausią pasakotojo gyvenimo konferenciją Suomijoje, kurios išskirtiniai ženklai – žiovulio tramdymas, gerai žinomų skysčių degustacija ir sauna.

Tik išvyka į poezijos skaitymus Čekijoje / Austrijoje kiek dėkingesnė, nes neužmirštas ne tik viskis ir alus, bet ir paties renginio detalės. Tad nenuostabu, jog rinktinėje atsidūrė ir pamąstymai apie profesinę bohemos liūtų ligą – pagirias. Apie vilties, kurią suteikia rytinė ostija – aspirino tabletė – pašlovinimą.

Knygos įvade aiškinama, jog „Raudonojo vyno puslapiuose“ tekstai „nėra kronikos įprasta prasme“ (p. 5). Rašyta ne apie tai, kas vyko reginių metu, bet kas buvo šalia / už / vietoj jų.

Deja, šios prielaidos nepaneigia svarbiausios stulpelių ydos – distancijos nuo (kartais galbūt ir fiktyvių) įspūdžių trūkumo. Tekstų pamatas – ne klajonėse subrendusi patirtis, bet įspūdžių, kuriems suteikta šmaikštaus žaismo forma, metraštis. Raineris Maria Rilke „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“ teigia, jog patys prisiminimai dar nėra kūrybos pagrindas. Nekeičia esmės, jog vokiečių rašytojas kalba apie eilėraščio gimimą. Pasak Rilke’s, „reikia mokėt juos užmiršti, kai jų jau daug prisirenka, reikia turėti begalinės kantrybės sulaukti, kol jie vėlei sugrįš“ (p. 18). Kai prisiminimai taps mano kraujas, žvilgsnis ir gestas, kai virs neatskiriama esybės dalis, tik tada ir gali išvysti pasaulį pirmasis žodis (Ten pat).

„Žaliojo vyno puslapių“ teksto nuotykis daugiausia formuojasi iš kaunietiškų aktualijų stebėjimo ir fiksavimo. „Trijų grašių Europoje“ pristatomas statistinio kauniečio įpročių ir gyvenimo būdo eskizas, turintis sociologinį prieskonį. Šančių ar brazilkos aborigenas, kurio smuklė, bažnyčia ir univerka – televizorius, o esatis užversta svetimų padėvėtų gyvenimų nuotrupomis.

Koks nors Arūnčikas, kuriam New Yourkas – „didelis kaimas“, o filmas apie Rembo – „neblogas“ (p. 183). Arba meno mecenatė teta Cilė, kuri gimtadieniui „atnešė tau pažįstamo dailininko nupeizotą Kęstutį su Birute Palangoj (net jūros tiltas matosi!)“ (p. 188). Arba pagyvenęs vaikinas Romasis, „visuotinio nepaskelbto celibato“ laikais ieškantis mylimo žmogaus (p. 177). Aišku, su visomis Jolitomis jį ištinka nesėkmė. Gal dėl to, jog bent jau maždaug prieš dešimtmetį lietuviai dar buvo belyčiai (p. 144).

Jiems užteko „Birutės dainos, Cidziko kryžiaus ir tvirto lito“ (Ten pat). Priimtinas gyvenimo modelis lietuviams būtų operetė, o yra – pilstukas (p. 143). Don Žuanas „šitam krašte nusišautų net nespėjęs sulaukti Komandoro“ (p. 176).

Deja, trečiojoje knygos dalyje daugiausia balasto. Tai tekstai, kurių atsiradimo akstinas, berods, tik vienas – užpildyti laikraščio skiltį. „Lietaus užkalbėjimas“ iš dalies kartoja ir gerokai nublanksta prieš tai, kas rašyta „Šaldytuvo papėdėj“. Pusantro stulpelio skirta dykinėjimui po telefonų knygas („Telefonų knyga“ ir „Pyp-šou“). Vartomas ir tarpukario „Vadovas po Kauną ir jo apylinkes“ („Kišeninis prieškario Kaunas“), skelbimo žanro pavyzdžiai („Trumpai drūtai“).

Pristatomas naujasis gegužės pirmosios šventinės demonstracijos scenarijus („Juršėno akiniai“), įvairių tautų tipažų galerija („Kaip atskirti nuo kupranugario...“). Galop – pataikavimas kolegoms iš „Nemuno“ („Žurnalo sumaitojimas“).

Ar sutiktume su pasakotojo įsivaizdavimu, jog literatūrinė produkcija galbūt gimsta iš žavesio? Ar nėra reikalo „visą laiką priminti ,geležinį užpakalį‘, kurį neva privalo turėti romanistas ar vertėjas“? (p. 144). Priminti verta. Geležinis užpakalis reikalingas ne tik vinims kalti, bet ir tekstams brandinti. Visiems – ir literatūros verslininkams, ir tingiems poetams (p. 93).

Rinktinės pabaigoje pasakotojas užsibrėžia pakalbėti apie stulpelio kaip rašinio formato pagrindinius principus. Tai klausimas, kurio atsakymas „fatališkai“ neaiškus net pačiam teksto gamintojui. Stulpelio parašyti „teoriškai neįmanoma“ (p. 192). Nors tai jau ir priešpaskutinis šio teksto sakinys.

Vadinasi, stulpelis jau parašytas. Kaip? Vyno „tetrapako“ atidarymo instrukcija, pabudimas žadintuvo silueto fone, kelionė į parodos atidarymą M. Žilinsko galerijoje, į dramos teatrą, pas draugą, išleidusį porą „naiviai pornografinių“ knygų. Visos temos jau okupuotos. Kas toliau? Paklaidžiojimas Laisvės alėjoje, grįžimas namo, kur ploniausio porceliano lėkštėje pasakotojo laukia nuo bergždžio dainavimo užkimusios dvi silkės.

 

 

Virginijus Norvaiša. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros doktorantas, lektorius. Neordinarinių vaizduotės nuotykių fanatikas. Rašto bagažas – 10 mokslo ir literatūrinės polemikos straipsnių + reporterio darbo rezultatai. Mokslinės konferencijos, skirtos Antano Škėmos gimimo 90 metų jubiliejui paminėti, organizatorius. Konferencijos pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinio sudarytojas.

** neredaguotas autoriaus tekstas


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*