Literatūra

Undinė Radzevičiūtė. 180. Vilnius: Baltos lankos, 2015, – 280 p.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamame kūrybiškiausių knygų sąraše neapsieinama be Undinės Radzevičiūtės kūrybos: jau pirmasis rašytojos romanas Strekaza išrinktas vienu kūrybiškiausių 2003-iųjų metų kūrinių, knyga Baden Badeno nebus pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką 2011-aisiais, o romanas Žuvys ir drakonai – 2013-aisiais. 2015 m. kūrybiškiausių knygų sąraše atsidūrė U. Radzevičiūtės naujausias romanas 180.

Intriguojantis pavadinimas, neįprasta struktūra, dėmesys teksto raiškai – ši knyga išties kitokia, palyginti ir su ankstesniais rašytojos kūriniais, ir lietuvių literatūros kontekste. Esminiai veikėjų bruožai, charakteriai, aplinka atskleidžiami glaustais, taikliais sakiniais. Šitoks lakoniškumas, išvengiant įvairių stilistinių vingrybių, suteikia pasakojimui gyvumo, įtaigumo, stiprumo ir kartu paprastumo.

Apie ką ši knyga? Tai yra pasakojimas apie mane ir tave. Apie kiekvieną iš mūsų. Apie tai, kaip netikėti įvykiai gali nulemti tolimesnį žmogaus gyvenimą. Tai – intelektualus trileris, kuriame susipina kelių veikėjų gyvenimo istorijos.

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Vinstonas, neįvardyto miestelio meras, kurį slegia įvairios problemos, kol galiausiai ištinka insultas. Tuomet Vinstono gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Kodėl 180, o ne 360 laipsnių? Viename interviu autorė yra sakiusi: „Nes pagrindinis herojus, nors ir grįžta, tačiau negali grąžinti savo pasaulio į pradinę padėtį.“ Taigi, Vinstonas atgauna sveiką protą po insulto, tačiau negali grįžti į tą laiką, padėtį, kai gyvenimas bėgo, nors ir pakniupstom, bet pakenčiamai, kad norėtum jame kapstytis. Visų įvykių priežastys ir padariniai žada tik bloga.

Šios knygos struktūra neįprasta. Pirmoje dalyje, pavadintoje B, pradedama pasakoti apie įvykius po Vinstono insulto. Antroje dalyje A aprašomi įvykiai iki nelaimės, o trečia dalis C skaitytoją sugrąžina į dabartį, kurioje Vinstonas nesėkmingai siekia rasti tiesą. Vinstono praeities retrospektyva paaiškina priežastis, lėmusias jo dabartinio gyvenimo komplikuotumą. Autorė, kurdama kinematografišką romano struktūrą, sykiu kuria glaudų ryšį su tekstu ir veikėjais. Būtent tokia pasakojimo forma paaiškina ne tik įvykių priežastingumą, bet ir jų pasekmes.

Knygoje apčiuopiamos šiuolaikinės visuomenės problemos. Čia gvildenamos ir asmeninės veikėjų patirtys, ir politinės aktualijos – juk pagrindinis kūrinio veikėjas yra nedidelio miestelio meras. Statusas visuomenėje gali atskleisti įdomių dalykų: kaip esi vertinamas, su kokiomis problemomis susiduri, kokia gi toji mero aplinka? Ir, pasirodo, būti meru ne taip jau lengva. Kad įtiktum vadovaujamo miestelio gyventojams, turi suktis kaip voverė rate. Ir pabandyk nesistengti – žmonės nuo tavęs nusisuks.

Autorė, semdamasi patirties iš kasdienybės, kuria politiko paveikslą. Šiame romane politikas yra tarsi nuskriaustųjų pusėje. Kita vertus, turtuolis Geografas, norintis užimti Vinstono vietą, kur kas panašesnis į nūdienos politiką: ambicingas, ryžtingas, siekiantis bet kokia kaina valdžios ir autoriteto.

Politikos temą papildo tuštybės kritika. Vinstono brolio Talio, baudžiamosios teisės specialisto, žmona Ire – bebalsė dainininkė, turtingus vyrus persekiojanti barakuda. Talis nori, kad Ire išsikraustytų, tačiau, kaip išvengti triukšmo: „Be apdraskytų veidų, prakeiksmų serijų ir keršto fotosesijų stiliaus ir gyvenimo būdo žurnaluose“ (p. 52). Taip autorė, į romaną perkeldama gyvenimo būdo žurnalų detales, siekia atkreipti dėmesį į žmonių kultūros problematiką.

Knygoje taip pat apčiuopiama žmonių nesusikalbėjimo, susvetimėjimo problema. Veikėjų tarpusavio santykiai šalti. Autorė kalba apie žmones, kurie neturi kam išsikalbėti, pasiguosti. Nors Vinstonas turi žmoną, brolį, draugų, tačiau juos skiria siena. Veikėjo nesusikalbėjimas su žmona, nutraukti ryšiai su vieninteliu broliu lemia vidinį nykimą. Išorinis, visų matomas gyvenimas tėra apgaulė, tikrasis gyvenimas – Vinstono viduje. Veikėjo mintys, veiksmai, plaukiantys iš pasąmonės, parodo tikrąjį Vinstono veidą – jis pažeidžiamas, ieškantis išeities, bet jos nerandantis.

U. Radzevičiūtės kuriamų veikėjų paveikslai primena koliažą: iš įvairiausių mums pažįstamų viešų žmonių sulipdomi jų prototipai. Nėra aiškių nuorodų, kurios patvirtintų veiksmo vietą ar veikėjų tautybę. Tik įvairios smulkmenos tekste leidžia manyti, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Nelietuviški veikėjų vardai, įprastas opiumo vartojimas, asmeninis malūnsparnis ar mažas miestelis su amerikietiškus kalnelius primenančiu atrakcionų parku – visa tai leidžia manyti, kad autorė kalba apie vakarietišką žmogų. Romane gvildenamos problemos būdingos bet kurios kultūros žmogui, todėl kuriamų veikėjų tautinei, kultūrinei aplinkai didelė svarba neteikiama.

Romano pabaiga nustebina. Vinstono žmonos žmogžudystė ir veidmainių draugų kuriamos sąmokslo teorijos šiai istorijai suteikia kriminalinį atspalvį. Detektyvo elementai kūrinyje skatina ieškoti priežasčių, įvykių jungties.

Šios istorijos pabaigoje išryškėja tarsi visą romaną apibendrinanti mintis: „Kartais, kad sumažėtų atstumas tarp pačių artimiausių žmonių, reikia, kad viskas aplink apsiverstų“ (p. 278). Daugybė likimo smūgių, skaudžiai palietusių Vinstoną, tampa tam tikru akstinu veikėjui atkurti ryšį su broliu. Ši mintis apibendrina visame romane plėtotą žmonių santykių problemą.