„Kino pavasaris“: kokybės prioritetas 3

Enrika Striogaitė
www.kamane.lt, 2017-04-21

Šių metų „Kino pavasaris“ nuo pirmųjų festivalio seansų stebino gerais filmais: „užkabinančia“ tematika, įdomiais scenarijais ir talentingu jų išpildymu. Tokie pokyčiai atsitinka ne kasmet, tai net ir neįmanoma, juk festivaliui įtakos turi tais metais sukurtų filmų bagažas. Ir nors jau atrodė, kad filmai, o ypač scenarijai, kiekvienais metais silpsta, tačiau, ačiū Dievui, taip nėra, nes į filmų industriją vis labiau veržiasi nauja, turinti ką pasakyti „filmininkų“ karta. Visuomenei ir žiūrovui to labai reikia, juk susidomėjimas kinu neblėsta ir vargu ar koks kitas meno žanras gali jį pakeisti.

Žiūrint filmus įdomus yra ne tik teigiamas žiūrovo įvertinimas, bet ir išreikštas nusivylimas. Teiginys „Man filmas nepatiko“ verčia suklusti, ypač jeigu tai išgirsti po gero filmo, pavyzdžiui, „Ji“ (rež. Paul Verhoeven). Kodėl išties puikus filmas nepatiko? Nepateisino lūkesčių? Nesuvirpino širdies? Galbūt buvo gvildenama neaktuali tematika? Erzino operatoriaus ar režisieriaus darbas, o gal vis tik nepavyko montažo stilistika?

Smalsumas vertė sužinoti, kur čia šuo pakastas, nes kino festivalio atidarymo filmas „Ji“ su talentinga prancūzų aktore Isabelle Hupert nuo pirmųjų minučių prikaustė dėmesį ne tik prievartaujamos moters scena. Visas siužetas tarsi plėtojamas trilerio ritmu: prievartautojas moterį persekioja, puldinėja, bet ji į policija nesikreipia. Pagrindinė veikėja yra klestinčios kompiuterinių žaidimų kompanijos vadovė, atšiauraus charakterio, bebaimė, net kiek ciniška karjeristė, negalinti pralaimėti ar būti sugniuždyta. Tačiau tai tik pirminis, gan plokščias šio filmo matymas. Įsitraukusi į baimės lydimus santykius su prievartautoju, moteris tarsi pripranta prie tokio ryšio, nors tai jai ir kelia įtampą, tačiau kartu savotiškai užpildo vidinę (egzistencinę) tuštumą.

Atsitraukus nuo tiesioginės siužeto linijos, atsiveria kitos filmo plotmės. Pavyzdžiui, dažnai poroje taip ir bendraujama: nuolat kritikuojant, skaudinant kitą ar beriant druskos ant skaudžiausios vietos (ypač – konflikto metu), žeidžiant, žeminant, t. y. metaforiškai prievartaujant, nes tik prievarta išsireikalaujama paklusti, nusileisti. Iš pradžių žmogus ginasi, o vėliau pripranta prie tokių santykių, galų gale ir pats ima elgtis panašiai. Maža to, sveikas ryšys tampa nuobodus, po kurio laiko – nebeįmanomas. Akivaizdu, kad filme prievartautojas aukai jaučia šiltus jausmus ir rūpestį, tačiau normalių santykių (jie nesujaudina, yra bespalviai ir beskoniai) jiems užmegzti taip ir nepavyksta. Ir, atrodo, kad nesiseka ne tik jam. Prievartautojo liguistą iškrypimą demaskuoti lengva, kaip ir jį pasmerkti, šlykštėtis, tačiau auka tokių santykių taip pat nenutraukia. Smurtą patiriančios moters Mišelės pasaulis sutelktas į karjerą, racionalius, šaltus santykius (naudinga-nenaudinga), ji neieško meilės, net nesvarsto apie šią galimybę. Išgyvenant egzistencinę tuštumą, nuobodaus gyvenimo sindromą, tokie santykiai tampa kaip druska, kurios dažnai padauginama – sūru, netgi labai, bet bent jau atsiranda koks nors skonis. O kad jis keistas ir nesveikas – čia jau kita tema, atšipus gyvenimą jaučiantiems receptoriams, reikia ne skonio niuansų, o kuo daugiau druskos (jos mums nuolat „beria“ žiniasklaida).

Beje, įdomus ir prievartautojo žmonos – fanatiškai į religiją pasinėrusios moters charakteris, atskleidžiantis sintetinį dvasingumą, dėvimą šventumo kaukę, o ne gilų tikėjimą ar prasmės paieškas religijoje.

Taigi, ar gali toks filmas nepatikti arba tapti „neperskaitytu“? Žinoma, kad taip. Gal žmogus kasdien kuria nuoširdžia meile ir supratimu pagrįstus santykius ir jo aplinkoje pasitaiko vien taip bendraujantys žmonės, tuomet jis ir mato vien trilerio žanru sukurtą filmą, verčiantį stebėti prievartos aktus. O gal jis pats susiduria su prievarta (metaforine prasme) ir nori ko nors šviesesnio. Tačiau kino festivalių begalinė trauka ir yra ta, kad iš gausaus filmų sąrašo pasirenki tuos, kurių tau šiuo metu reikia (kurių savotiškai nusipelnai), jie tampa nebe pramoga ar nuobodulio prablaškymu, o bagažu apmąstymams. Nors gyvenimą galima apgalvoti ir taip, vis dėlto geri filmai apmąstymams suteikia šventinį rūbą, net jeigu mintys ir nėra tokios giedros.

Kino festivalis yra koncentruota įspūdžių šventė, kino salėje mąstai ir keliauji po pasaulį, taip praplėsdamas akiratį, pavyzdžiui, visa tai vienu metu įvyksta žiūrint filmą „Frankas Zappa apie save“ (rež. Thorsten Schütte). Visi žinome, kas yra F. Zappa, bet tik nedaugelis iš tiesų gali papasakoti apie jį ką nors išsamiau, nei keli opoziciniai pasisakymai, ir visai mažai – apie jo muziką (jos diapazoną, ne vieną kurį nors albumą), kuri yra ne tik eksperimentinė, avangardinė, bet ir pripildyta aštrių tekstų bei simfoninių melodijų.

Kad „Tobuli melagiai“ (rež. Paolo Genovese) taps populiariausiu festivalio filmu, buvo galima nuspėti iškart, nes jame sustyguota viskas: puikus scenarijus, dinamika, humoras, visus paliečianti tema (kurio iš mūsų mobiliajame telefone nėra ar nebuvo to, ką slėpėme ar net slepiame dabar?), šauni aktorių komanda ir režisieriaus darbas. Šis filmas stebuklingai balansuoja ant populiaraus ir nekomercinio kino ribos – jį smagiai žiūrės ir kino festivaliuose nesilankantis žiūrovas, ir „kitokius“ filmus mėgstantis kino žinovas. Beje, filmas taip pat apie santykius, tik šį kartą atveriama kita jų pusė, kai vengdami prievartos ar spaudimo imame skęsti melo pinklėse. Ypač gerai atskleista chrestomatinė situacija (ir tokių ne viena): draugas, sužinojęs, kad jo bičiulis – gėjus, iki tol sėkmingai slėpęs šį faktą, puola jį kaltinti, kad jis tiek laiko melavo ir apgaudinėjo, tačiau netrukus pamatome, kad ir pats puolėjas iki ausų yra prisimelavęs savo žmonai.

Tikriausia nenustebsime, kad rumunų kinas lietuviui yra bene artimiausias savo mentalitetu. Postsovietinį periodą iki šiol rumunai išgyvena, regis, taip pat, kaip lietuviai – tos pačios problemos ir jų sprendimo būdai: kyšiai, ryšiai, nusivylimas valdžia ir noras bent savo vaikus išsiųsti į užsienio universitetus. Tai gerai atskleidė puikus režisieriaus Cristian Mungiu filmas „Baigiamieji egzaminai“.

Prieš keletą metų dėmesį prikaustė rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmas „Pono Lazaresku mirtis“, tą kartą matytas per Lietuvos televiziją, o šiais metais „Kino pavasaris“ pristatė ir vėl puikų režisieriaus darbą „Sieranevada“, beje, filmas trunka apie tris valandas. Jei filme „Pono Lazaresku mirtis“ (kuriame ligonis vežiojamas po įvairiausias medicinos įstaigas ir visur juo atsikratoma – išsiunčiamas kitur) dar lydėjo specifinė įtampa, tai „Sieranevadoje“ jos visai nėra. Nepatenkintas žiūrovas (tokių buvo) galėtų sakyti, kad filme nieko nevyksta, nes jame gyvenamas gyvenimas (be jokių skonio ar įspūdžių stipriklių), ir stebėtojas, rodos, taip pat ima drauge gyventi. Verta akcentuoti, kad filmas moko (iš)gyventi kasdienybę, atrasti žavesio bei prasmės joje, nors kino juostoje kulminacija specialiai nevystoma, nėra labai svarbių detalių, atraminių taškų. Galėtum išeiti iš filmo ir vėl sugrįžęs žiūrėti toliau lyg niekur nieko, jis „suskamba“ tarsi poeto Donaldo Kajoko eilėraščio posmas: „Mus visos puotos apvilia, deja,/ Taip pat ir kasdienybė... Bet su ja/ keliaujantis nors retsykiais išvysta/ ugnelę ar šermukšnį migloje.“ „Sieranevada“ išties tobulai sujungia ir poeziją, ir šiurkščią kasdienybės prozą.

Keista, bet išties įdomus filmas „Tarnaitė“ (rež. Im Sang-soo) netikėtai išsitrynė iš atminties, nors būtent šis filmas seanso metu (taip, jį galima vadinti seansu) vizualiai sukūrė ypač ryškų vaizdą, mėgindamas praverti duris kambarin, į kurį užeiti draudžiama. Įdomus siužetas, gražūs vaizdai, bet įspūdis iš atminties išplaukia tarsi kokia egzotiška žuvelė.

Gali būti, kad minėtąjį įmantrų filmą užgožė netrukus pamatyta kitokio pobūdžio kino juosta „Šokėja“ (rež. Stéphanie Di Giusto) apie modernaus šokio pradininkę Loje Fiuler, o iš tikrųjų – apie neišduotą jos tikėjimą idealu. Tokie filmai (šis paremtas tikrais faktais) tik patvirtina slaptą viltį, jog gyvenimas be kompromisų, nors ir be galo skausmingas, vis tik yra prasmingas ir gražus.

Džiugi nuotaika garantuota ir po filmo „The Rolling Stones“ turas po Lotynų Ameriką“ (rež. Paul Dugdale), nes tai – talentingai sukurtas dokumentinis filmas apie legendinės grupės koncertinį turą ir pirmą koncertą Kuboje. Jame daug muzikos ir nuostabos žiūrovui: gana garbaus amžiaus muzikantai išlaikė ne tik jaunatvišką figūrą, bet ir elgesį – santūrus, paprastas ir atviras jų bendravimas paremtas nuoširdžia draugyste ir tikru muzikavimo alkiu. Apskritai, kino festivaliuose filmai apie muzikantus paprastai būna puikūs, tai iliustruoja ir kitas (be jau anksčiau minėto filmo apie F. Zappa) šiame „Kino pavasaryje“ parodytas dokumentinis filmas „Išlaisvinimo diena“ (rež. Uģis Olte, Morten Traavik) apie Jugoslavijos laikais susikūrusios grupės „Laibach“ gastroles „Šiaurės Korėjoje“.

Taigi, ar buvo filmų, kurie asmeniškai nepatiko? Vis dėlto, jei po (ne)tikėtų asmeninių dramų nebuvo įmanoma susikaupti žiūrint filmą, ar būtų galima sakyti, kad jis nepaliko įspūdžio? Pavyzdžiui, širdies nesuvirpino gana dirbtinė žaismė „Pasiklydę Paryžiuje“ (rež. Fiona Gordon, Dominique Abel), nes tuo metu norėjosi ko kito, bet ar būtų teisinga sakyti, kad filmas nevykęs ar nesudomino? Juk kitu atveju būtent ši parodomoji žaismė ir kita dramos ar tragedijos (moterį, atvykusią į Paryžių, užklumpa viena nesėkmė po kitos) galimybė kaip tik ir parodytų, jog viską lemia mūsų požiūris.

Vis dėlto, tas nelengvai apčiuopiamas ir dar sunkiau įvardijamas objektyvus vertinimas egzistuoja. Žiūrint daugybę kino festivalių filmų, išmokstama savo žvilgsnį vertinti iš šalies, užduoti klausimą, kodėl filmas nepatiko, ir į jį pasistengti atsakyti konstruktyviai. Kalbant apie šį „Kino pavasarį“, galima įvardyti tendenciją, kad festivalio filmų bagažas kiekvienais metais gerėja: anksčiau buvo galima justi, kad organizatoriai orientavosi į kiekybę, dabar akivaizdu, kad vis tik nusistovėjo kokybės prioritetas, ir tai itin džiugina. Festivalis tampa tikra švente.

Post scriptum. Apie kelis gerus filmus tekste nebuvo užsiminta, bet juos pamatyti rekomendavau kiną mėgstantiems bičiuliams. Kokie tie filmai? „Amerikos mylimoji“ (rež. Andrea Arnold) patiks repo muziką klausantiems žmonėms, taip pat ir tiems, kurie širdyje neišdavė maksimalistinių jaunystės idealų (bent juos aiškiai prisimena). „Bet kokia kaina“ (rež. David Mackenzie), lažinuosi, sužavės ir nuotykių filmų nemėgstantį žiūrovą. Ir, žinoma, reiktų paminėti filmą „Kita vilties pusė“ (rež. Aki Kaurismäki).


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*