Dailė

Laiškai mums leidžia ne tik susirašinėti ir keistis informacija, bet taip pat komunikuoti su pačiu savimi, tyrinėti psichologiją, ją pažinti. Laiškus galime išsiųsti, tuomet jie adresatą būtinai pasieks. Arba tiesiog padėti giliai į stalčių, tikintis, kad kada nors jie išvys dienos šviesą. Apskritai šiuolaikiniame mene, rodos, atsigręžiama į laiško semantiką, kai net tapybos darbas traktuojamas kaip baltas popieriaus lapas. Svarbu simbolis, kuris gali koduoti individo jausmus ar žinią. Kita vertus, taip pabrėžiamas žmogaus asmeninis santykis su laišku (nesvarbu, ar jis būtų tuščias, ar pilnas žodžių, vis dėlto perteiks intymumą). Kauno valstybinėje filharmonijoje tapytojas Gintautas Vaičys pristato parodą „Laiškai nuo Nemuno“, kuri žymi ryškų menininko kūrybos jubiliejų. Įrodo, kad laiškas – tai erdvė, kurioje galima pažinti save ir akcentuoti išgyvenimus. Atsigręžiama į daugialypį žmogaus ir gamtos santykį, kai tapybos darbus inspiruoja Žemaitijos kaime praleistos vaikystės akimirkos, vaizdai. Šiuo atveju tampa svarbu, nuoko išsiųsti laiškai ir kas juos gauna. Nebūtina rašyti ant balto popieriaus lapo, galima pasirinkti ir baltą drobę.

Drobė, kuri priverčia matyti plačiau

Kaunietis G. Vaičys lieka ištikimas kūrybos strategijai ir pasirenka tęsti abstrakčiojo meno estetiką, kuri aiškiai neįvardytų minties, bet atkreiptų žiūrovo dėmesį ir pakreiptų mąstymą egzistencinės filosofijos link (parodoje eksponuojami 2005–2015 metais sukurti darbai). Svarbu, kad tapytojo mokytojas buvo garsus išeivijos menininkas Kęstutis Zapkus, kuris nesiekė daryti įtakos jo kūrybai. G. Vaičys prisimena: „Zapkus yra išskirtinė asmenybė ir būtent jis skatino mūsų visą grupę būti išskirtiniais. Dažnai akademijose natūraliai ar specialiai studentai panašėja su savo profesoriais. Gal dėl lokalumo? Zapkus, priešingai, pabrėždavo kiekvieno studento išskirtinumą.“ Taip pat priduria: „Mokytojas akcentavo, kad nereikia pasauliui dar vienos Leonardo da Vinci „Monos Lizos“. Nereikia dar vieno Vincento van Gogo. Net pavyzdžiuose ne save rodė. Kiekvienas darėme savianalizę ir jos pagrindu kiekvienam atskirai buvo specialiai rodomi pasauliniai pavyzdžiai, kad atrastume save tame dideliame meno srovių ir srovelių medyje.“ Šiuo atveju akcentuojamas individualumas ir asmeninis santykis su tema, idėja ir akistata su baltu drobės paviršiumi. G. Vaičiui svarbu, kaip mokytojas ir siekė, kad mokinys būtų atsakingas už kūrybą, tiksliau – už mintį, kuri nugula drobėse. Ieškoma būdų, kaip išpildyti mintį, kokią formą pasirinkti.

Tapytojo G. Vaičio kūrybos skiriamasis bruožas – tai ne tik abstrakcijos pasirinkimas, bet ir dideli drobės masteliai, leidžiantys plisti minties tėkmei ne tik šiapus, bet ir anapus paveikslo. Taip menininkas per spalvų kontrastus, kuriuose ieško būdų, kaip akcentuoti mintį, leidžia įvardyti (ne)konkrečią idėją. Dažnai per visiems puikiai žinomą simboliką – laiško semantiką – kuriamas dialogas tarp tapybos darbo ir žiūrovo, tarp skirtingų kartų ir diskursų. Menininkas lieka nuošalyje, bet jo išgyvenimai ir egzistencinės patirtys leidžia geriau pažinti tapybos pasaulį. Kiekvienas G. Vaičio tapybos darbas – nesvarbu, ar mažo, ar didelio formato – sukelia žiūrovui jausmą, jog į aplinką žvelgiama iš aukštai. Be abejo, parodoje svarbu pasirinkti skirtingus žiūros taškus, per kuriuos tapybos darbuose abstrakcija įgauna formą. Taip rašomas laiškas (menamas ar tikras) tapybos darbe randą vietą.

Laiško reikšmė tapyboje

Komunikacija yra paremta skirtingomis formomis ir perteikia įvairias įtampas, ryšius. Laiškas, ypač jo rašymas, priverčia bendrauti, taip pat atsigręžti į savo vidinį pasaulį, jį įdėmiai tyrinėti. Paveikslas turi tokias pačias funkcijas, bet skirtingą formą, t. y. G. Vaičio tapybos darbai – tai kitokios komunikacijos priemonės, leidžiančios ir išgyventi harmoningus ar drastiškus jausmus, ir juos parodyti žiūrovui. Šiuo atveju parodoje „Laiškai nuo Nemuno“ tampa svarbus laiškų rašymas gamtai, bendravimas su gamta. Menininkas teigia: „Ieškodamas ramybės, atokvėpio ir harmonijos ir vėl atradau senųjų lietuviškų dainų grožį. Klausant jų melodingo skambėjimo prieš akis iškilo praeities vaizdai, manosios vaikystės paveikslai.“ Remiamasi muzikos ritmu, jis perteikiamas tapybos darbuose. Taip konstruojamas ne tik vizualusis, bet ir ritmiškas pasakojimas, paremtas kita medija – laiškais.

Laiškai jungia praeities ir dabarties laiką, kurį menininkas pasirenka perteikti savo darbuose. Tai, ką jam rašytinis žodis leidžia išgyventi ar prisiminti, yra vaizduojama tapybos darbuose, varijuojančiuose nuo vientisų kūrinių iki diptikų, kuriems nėra priskirta pavadinimų. Vis dėlto toks G. Vaičio pasirinkimas anaiptol nekliudo geriau susipažinti su darbais, priverčia į juos pažvelgti atidžiau, taip pat įdėmiai nukreipti žvilgsnį ne tik į gatvės šurmulį ar tylią koncertų salę, griežto stiliaus Filharmonijos laiptus, bet ir ieškoti sąmonėje jungčių, kurios sietų žmogų ir gamtą, paveikslo paviršiuje, t. y. plokštumoje, ieškoti gamtos simbolių ir ženklų, koduojančių vaikystę. Sakoma, kad vaikystė – žmogaus gyvenimo pagrindas. G. Vaičiui svarbu mažo vaiko prisiminimai, pirmas įspūdis pamačius pilną pievą augalų, gyvąją gamtą, taip pat ją pajausti ir išgirsti.

Šviesūs vaikystės prisiminimai

Remiantis spalvos kategorija, parodoje galima išskirti dvi dalis. G. Vaičys ne tik profesionaliai išpildo idėją tapybos darbuose, bet ir tiksliai pasirenka spalvą. Kiekvieno menininko kūryboje spalva traktuojama kaip savotiškas intertekstas. Šiuo atveju tapytojui svarbu, kaip per šviesias ir ryškias spalvas (oranžinę, raudoną ar geltoną) galima perteikti išgyvenimus, ypač akcentuoti šviesią vaikystės pagavą iš sąmonės ir perkelti į dabarties momentą. Taip pat svarbi tampa akistata su paveikslu ir žiūrovo pojūčiai, kokius skirtingus jausmus ir išgyvenimus gali patirti autorius ir žiūrovas.

Pavyzdžiui, paveiksle „Natiurmortas abstrakte“ gamta akcentuojama per geometrines figūras, kurios yra stiprus G. Vaičio kūrybos motyvas. Įdomu tai, kad menininkas remiasi įrėminimo technika, tapybos darbuose kuriamas dvimatis vaizdas, t. y. atsigręžiama į geometriją, kai tapybos plokštumoje vaizduojamas objektas atkartoja paveikslo visumą. Šiuo atveju paveikslas yra stačiakampio ar kvadrato formos. Būtent šios figūros, pabrėžiamos tapybos darbuose, išdidina paveikslą. Kita vertus, darbe „Drugelis“ pasirenkama perteikti abstraktų gyvosios gamtos įvaizdį. Tai labiau simbolizuoja mažo vaiko svajones, vasaros metą, kai gamta tampa žmogaus prieglobsčiu. G. Vaičio kūryboje individas gamtą išgyvena ypač jautriai, pasirenka tapatintis su gamta (abstrakčiai su laukų žolėmis) ir su jos gyventojais (konkrečiai, pavyzdžiui, su drugeliais). Tai parodo, kad menininkas pastebi ne tik gamtos atsinaujinimą, bet ir jos dualumą.

Paslaptinga vaikystė

Paslaptingumą žymi kolorito pasirinkimas, kuris konstruoja kitą nuotaiką (akcentuojamas šviesių ir tamsių spalvų ryšys, lėtas dažų tekėjimas drobėje, aukso spalva). Atsigręžiama į vaikystę, kuomet menininkui buvo svarbus vakaro metas. Paveiksle „Dainos be žodžių“ pabrėžiamos ne tiek dėmės, kurios yra užtapytos, bet linijos, drobėje ypač pastebimas linijiškumas. Toks pasirinkimas simbolizuoja žmogaus žvilgsnį, kuris fiksuoja horizontą. G. Vaičys savo darbais pasirenka naikinti ribas, kurios skiria žmogų ir gamtą, paveikslą ir žiūrovą, laišką ir drobę. Parodo, kad mintis tampa priemone, trinančia ribas.

Tapytojo G. Vaičio jubiliejinė paroda „Laiškai nuo Nemuno“ parodė dvi kryptis, kaip pritaikomas laiško simbolis. Laiškus galime skaityti kaip nuo Nemuno (vietos kategorija) ir kaip nuo Nemuno (siuntėjo kategorija). Laiškus galime suvokti lyg drobę, kurioje irgi galima rašyti, perteikti savo išgyvenimus, dvasines būsenas, susikoncentruoti į vaikystės prisiminimus. Tai irgi kūryba. Pasak menotyrininkės Kristinos Sabaliauskaitės, „kūryba – tai visuomet tam tikras užkoduotas filosofinis pranešimas, dalijimasis egzistencine įtampa“. Todėl menininkai yra linkę ieškoti filosofinių idėjų ir neretai dalytis savo intymiais išgyvenimais, kuriems pasirenkamos skirtingos formos. Kita vertus, pasirenkama formas keisti. Drobę suvokti kaip laišką, o spalvas – kaip žodžius. Laiškų skaitymą nuo Nemuno – kaip grįžimą į vaikystę.

G. Vaičio paroda „Laiškai nuo Nemuno“ Kauno valstybinėje filharmonijoje veiks iki kovo 13 d.