DAR APIE KAUKES, TENDENCINGĄ KRITIKĄ IR ETIKOS RIBAS 0

2006-08-16

 (Laiškas „Kamanei“, autorės kalba netaisyta)

Dalia Kuizinienė, VDU, 2006 08 16

 

Rašyti apie šeimos narių kūrybą ar veiklą visuomet laikiau itin ydinga praktika ir šiek tiek ironiškai vertinau taip besielgiančius. Kas gi paskatino pačią užkibti ant to paties atsižadėto kabliuko? Prieš kelias dienas perskaityta jaunos kritikės Kotrynos Džilavjanaitės recenzija Kamanės portale apie Paveikslų galerijoje veikiančią parodą „Naujos kaukės“ atskleidė pastarojo laikmečio mūsų meno, o ir apskritai kultūros kritikos bėdas. 

Recenzija parašyta įžūlia, įžeidžiančia, argumentų stokojančia retorika. Nuo pat pirmųjų sakinių skaitančiajam yra aišku, kad šio tekstelio tikslas yra neigti, tyčiotis, kirsti iš peties parodą organizavusiems, o taip pat ir joje dalyvaujantiems autoriams. Kažkam reikia argumentų ir motyvacijos? Kam gi, užteks subjektyviai nemandagaus požiūrio, ironiškos ar besityčiojančios užuominos, kuri dažnai nieko bendra neturi su parodoje eksponuojamais darbais. Ir kuo daugiau pamazgų supilsi ar išsityčiosi, tuo bus geriau.

Pirmiausia recenzentei kliūva kaukės problematikos naujumo klausimas. Neva parodos kuratorius renkasi seną kaip pasaulis nuvalkiotą kaukės temą. Jeigu taip galvotum, būtum labai naivus. Nežinau kokius meno istorijos vadovėlius yra skaičiusi jaunoji kritikė, bet drįstu priminti, kad dar 19 amžiaus pabaigos modernistai (rašytojai, dailininkai, muzikai) suvokė, kad naujų temų, siužetų nebeliko, o galų gale jų ir nereikia ieškoti, yra tūkstančiai būdų naujai interpretuoti ir įprasminti senuosius. Ką jau bekalbėti apie postmodernistus... Leistis su straipsnelio autore į diskusijas, ar fotografija yra menas, laikyčiau beprasmišku užsiėmimu, gyvename 21-jame amžiuje, kai apskritai yra trinamos menų rūšių bei žanrų ribos.

Po abejonių parodos koncepcija bei jos originalumu recenzentė pereinama prie recenzentei nepatinkančių ar ne jos rateliui atstovaujančių autorių (o tokių, išskyrus du autorius, parodoje apstu) dorojimo. Tad kliūva beveik visiems: ir pavykusius, ir mažiau pavykusius darbus eksponuojantiems. Kliūva vilniečiui tapytojui V. Marcinkevičiui: pirmiausiai ironiškai primenama, kad jis asmeninis Danijos karališkosios šeimos dailininkas, o tik po to pastebima, kad jis retkarčiais visai neblogai patapo... Jeigu skaitome tik bulvarinę spaudą, tą puikiausiai žinome, mažiau žinome tai, kad šis talentingas tapytojas yra aktyvus parodų bei plenerų dalyvis bei organizatorius.

Kliūva ir vilniečiui V. Jusioniui, kuriančiam neva komercinę tapybą, nors sunku būtų įsivaizduoti jo kuriamus abstrahuotus metaforizuotus gyvažmogius kabant kurio nors pasiturinčio naujalietuvio interjere. Gal komerciniu norėta pavadinti A. Aliuko darbą, tiesiog susipainiota? Bet ir pastarojo parodoje eksponuojamame darbe ryškus keliaklodiškumas, aliuzityvumas, disonuojantis su išdailinta tapybos technika.

Nesigailima nei metro Stasio Eidrigevičiaus, nes teksto autorei įtartinas jo parodai sukurtas ir ją lydintis plakatas, nepatinka tai, kad greta šių metų fotografijų jis eksponuoja ir ankstesnes klasikines pasteles kaukių tema.

Tad mielas Stasy Eidrigevičiau, kitą kartą, gerai pamąstyk, kokią kompaniją pasirenki, nes būsi dar griežčiau sukritikuotas. Vyteni Jankūnai, kitą kartą fotografuodamas mimikų ir išraiškų fragmentus, pamąstyk, kad kuri ne meną ir grįžk prie savo buvusio užsiėmimo skulptūros etc.etc.

Straipsnio pabaigoje ateina eilė šios parodos kuratoriui, savo laimei ar nelaimei eksponuojančio ir savąją kūrybą. Jos vertinimui palikta didžioji pamazgų kibiro dalis. Ir rėžiama be argumentų, peržengiant bet kokios etikos ribas. Tad susimąstyk, S. Kuizinai, ne tik daugiau nerenk parodų, taip nervinančių jaunas menotyrininkes, bet ir savo kūrinių pavadinimus pasistenk su jomis juos suderinti.

Į šią recenziją buvo galima numoti ir ranka, jeigu ne bendra dailės parodų situacija Kaune. Per kelerius pastaruosius metus konceptualių, teminių parodų Kaune rengiama nedaug. Gal ir poreikio tam nėra? Negausiose Kauno parodų salėse dominuoja autorinės, retrospektyvinės arba suneštinės parodos ( Vasario 16-tajai skirtos tradicinės Kauno dailininkų metinės parodos ir kitos į jas panašios). Dažniausiai jos yra nepastebimos gausaus Kaune besidarbuojančio menotyrininkų būrio arba sulaukia pagiriamųjų užsakytų recenzijų. Tad laivas sau tyliai ir ramiai plaukia, nedrumzdamas vandens. Objektyvi, argumentuota kritika visur ir visada yra reikalinga, tai varomoji bet kokio meninio vyksmo dalis. Galima puikiai ne tik generuoti, bet ir realizuoti savąsias idėjas. Tad kokie kaukai ir demonai slypi po šios recenzijos kauke?

 

Ne menotyrininkė, bet diletantė meno mylėtoja,

Dalia Kuizinienė 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*