Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt, 2006 11 16

Kokie dažniausiai būna jubiliejiniai vakarai, kitaip vadinami minėjimais? Būna įdomūs, būna nuobodūs, kartais – be galo ilgi, o kartais (itin retais atvejais) – per trumpi. Lapkričio keturioliktąją Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje vykęs Lietuvos muzikų sąjungos 70-mečiui ir žurnalo „Muzikos barai“ 75-mečiui skirtas iškilmingas jubiliejinis vakaras išsiskyrė savo kontrastingumu.

Šis vakaras – šiemet per visą Lietuvą išsiplėtusio LMS rengiamo „Didžiojo muzikų parado“ koncertų ciklo dalis. Lapkričio keturioliktoji pasirinkta neatsitiktinai. Būtent šią dieną Kaune prieš 70 metų buvo įteisinta Lietuvos muzikų draugijos, dabartinės muzikų sąjungos pirmtakės, veikla.

Kontrastai šiame renginyje pasireiškė nuo pat pirmojo jubiliejinio vakaro akordo. Iškilmingo LMS šaukinio – fanfarų skambesys skambėjo ne kaip įprastai, atliekamas varinių pučiamųjų grupės, o iš įrašo. Deja, garsas buvo toks, kad vargu ar girdėjosi galutinėse salės eilėse. Tą patį galima pasakyti ir apie mikrofono, kuriuo naudojosi LMS prezidentas prof. Rimvydas Žigaitis, įgarsinimą.

Koncertą pradėjęs ir užbaigęs Kauno J.Gruodžio konservatorijos mišrus choras savo pasirodymu kontrastavo su kitais šiame jubiliejiniame vakare pasirodžiusiais muzikantais. Choro programa buvo parinkta apgalvotai. Koncertą pradėjo Lietuvos muzikų draugijos įkūrėjų Nikodemo Martinonio ir Klemenso Griauzdės kūriniai. Koncerto pabaigoje choras pristatė Kauno kompozitorių kūrinius (iš konteksto gal kiek iškrito paskutinis – Giedriaus Svilainio kūrinys).

Choristai stengėsi dainuoti nuoširdžiai, jų vadovas Donatas Jokūbonis bei chormeisterė Ramutė Štreimikytė dirigavo emocionaliai, atlikimo lygis nesužavėjo. Galų gale, ar galima daug tikėtis iš jauno, nuolat kintančios sudėties kolektyvo, kuriame merginų, ko gero, tris – keturis kartus daugiau nei vyrų. Choro pasirodyme labiausiai ir trūko balanso tarp balsų grupių, susiklausymo bei sinchroniškumo. Iš tokios choro sudėties galima spėti, kad chorvedžio ar dainininko specialybes pasirenka vis mažiau vaikinų.

Negalima teigti, kad J.Gruodžio konservatorijos choras muzikuoja blogai. Lietuvos konservatorijų kontekste šis kolektyvas yra vienas geresnių. Šiame koncerte jo kokybę įtakojo tai, kad kiti vakare pasirodę muzikantai buvo itin aukšto lygio profesionalai.

Po trumpos įžanginės prof. R.Žigaičio kalbos ir ilgokos informatyviai, bet kiek nuobodokai doc. Algimanto Kubiliūno pristatytos LMS istorijos į sceną įžengė ansamblis trio „Grazioso“. Dideliam publikos nustebimui scenoje pasirodė tik dvi atlikėjos ir vietoj pristatyto C.Saint-Saënso kūrinio „Neregimoji fleita“ (Une flute invisible) pasigirdo fleitos (Viktorija Zabrodaitė) ir fortepijono (Vilma Rindzevičiūtė) atliekama siuita G.Bizeto operos „Carmen“ temomis. Abi muzikės grojo pakiliai ir virtuoziškai. Tiesa, gal dėl pasirinkto labai greito tempo, gal dėl to, kad toks techniškai sudėtingas kūrinys buvo atliekamas programos pradžioje, fleitininkei kartais nepavykdavo atlikti greitų pasažų. Bet didesnės įtakos atliekamo kūrinio įtaigai tai nepadarė.

Visgi visu savo grožiu ansamblis sužėrėjo į sceną užlipus trečiajai jo narei – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto solistei Joanai Gedmintaitei. Po mažo nesklandumo (vakaro vedėjas pranešė ne tą kūrinį, tad solistei teko jį pataisyti) nuskambėjo trys ansamblio atliekamos dainos. Trijų atlikėjų susiklausymas, dermė, atidumas ir nuoširdus muzikavimas pakerėjo publiką.

Klausytojus ypač sužavėjo J.Benedicto dainos „Čigonė ir paukštis“ (The gipsy and the bird) ir H.R.Bishopo vokalinės miniatiūros „Žiūrėk! Štai švelnusis vieversys“ (Lo! Here the genle Lark) kadencijos. Jų metu švelnus V.Zabrodaitės fleitos tembras ir tobulai valdomas koloratūrinio pobūdžio J.Gedmintaitės sopranas tarsi varžėsi tarpusavyje, atkartodami vienas kito frazes, susiliedami į darnų ansamblį, demonstruodami aukščiausio lygio virtuoziškumą. Kauniečiams, girdėjusiems J.Gedmintaitę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre atliekant Džiuljetos partiją Ch.Gounodo operoje „Romeo ir Džiuljeta“, buvo puiki proga išgirsti dainininkę visiškai kitame – kamerinio žanro dainininkės amplua.

Jei trio „Grazioso“ nuo scenos palydėjo sužavėtos publikos ovacijos, tai visiškai kitokio pobūdžio plojimai aidėjo LMS prezidento prof. R.Žigaičio kalbos, pristačiusios sąjungos veiklą, metu. Informatyviai ir įdomiai, bet prastai įgarsintai kalbai užsitęsus, publika, kurios nemažą dalį sudarė jaunieji J.Gruodžio konservatorijos auklėtiniai ėmė nerimauti. Plojimais nutraukti garbaus asmens kalbą nėra itin kultūringos publikos požymis.

Susidariusią nemalonią situaciją išgelbėjo ant scenos pakilęs pianistas Gintaras Januševičius. Truputį sutrumpinęs savo programą (jam, kaip ir J.Gedmintaitei teko pataisyti koncerto vedėją) jis pakiliai paskambino F.Liszto „Ispaniškąją rapsodiją“. Šis pasirodymas neabejotinai tapo viso vakaro kulminacija. Jaunasis muzikas grojo virtuoziškai, įkvėptai, kaip žymusis J.S.Bacho klavyrinių kūrinių interpretatorius Glennas Gouldas lūpomis artikuliuodamas, nelyginant išdainuodamas lyrines kūrinio frazes.

Atrodė, kad tarptautinių konkursų laureatas G.Januševičius išnaudojo visas įmanomas ne paties kokybiškiausio J.Gruodžio konservatorijos instrumento galimybes.Fortepijonas skambėjo ir subtiliausiu pianissimo, ir galingu fortissimo, temperamentingi pasažai kontrastavo su subtiliais lyriniais epizodais. Tenka apgailestauti, kad viena seniausių Lietuvos muzikos mokymo įstaigų savo salėje neturi instrumento, tinkamo tarptautinį pripažinimą pelniusių atlikėjų pasirodymams. Atlikėjo dėl instrumento kokybės patirtus nepatogumus su kaupu kompensavo šūksnių „bravo“ ir aplodismentų lavina.

Kaip priešstata ilgai LMS prezidento kalbai buvo trumpas ir sąmojingas prof. G.Kuprevičiaus sveikinimas – improvizacija. Po svaiginančių G.Januševičiaus paskleistų F.Liszto kūrinio garsų kaskadų užlipęs į sceną profesorius skėstelėjęs rankomis ištarė: „Man telieka sugroti gamą...“. Tai iš karto pralinksmino eilinei kalbai nusiteikusią publiką. Kompozitoriaus sugrota gama dar labiau pakėlė klausytojų nuotaiką: „Si – sistema; juk muzikų sąjunga tai sistema. La – labai gerai deranti sistema. Sol – solenizantas. Fa – faktas, kad jiems nelengva. Mi - milžiniškas darbas“ ir t.t. Ši žodinė ir po jos sekusi trumpa muzikinė improvizacija tapo vienu linksmiausių, daugiau nei dvi valandas trukusio, jubiliejinio vakaro akcentu.

Žiūrovai, tikėjęsi išgirsti žinomo J.Gruodžio dainų interpretatoriaus, žymaus lietuvių tenoro Algirdo Januto balsą buvo šiek tiek nuvilti. Tačiau žymųjį solistą scenoje pakeitė jaunas, bet labai perspektyvus dainininkas Liudas Mikalauskas (bosas) ir Kauno muzikinio teatro solistė Sabina Martinaitytė (sopranas). Jų atlikta programa pratęsė profesionalių vakaro pasirodymų programą. Itin įtaigiai nuskambėjo S.Martinaitytės atlikta Salomės arija iš J.Masseneto operos „Herodiade“. Solistė sužibėjo visomis savo stipraus soprano spalvomis.

Sodrus L.Mikalausko balso tembras daug kam buvo tarsi atradimas. Tikėtina, kad šio dainininko laukia puiki karjera. Šiuo metu norėtųsi jam palinkėti daugiau dėmesio skirti teksto raiškumui ir pasiekti laisvesnio balso skambėjimo žemosiose natose.

Tikrą garsų puotą salėje susirinkusiems muzikos gurmanams sukėlė pianistas Artūras Anusauskas ir saksofonininkas Aleksandras Fedotovas. Du šių iškilių džiazo atlikėjų pagroti kūriniai uždegė klausytojus. A.Anusauskas spinduliavo subtilia technika ir išmone, improvizuodamas savo kompozicijose „Tylos puota“ bei „Atgaiva“. Jam antrinantis A.Fedotovas nė kiek nenusileido savo galimybėmis ir saksofonu išgaudavo, atrodytų, neįmanomus garsus bei jų sąskambius. Muzikantai savo pasirodymu patvirtino tai, kad džiazas žengia lygia greta su akademine muzika.

Lietuvos muzikų sąjunga per metus surengia galybę renginių. Didžiausias jų – „Didysis muzikų paradas“, vykstantis kiekvieną rudenį. Atrodo keista, kad sugebančiai organizuoti tokius iškilius renginius sąjungai nepavyko susidoroti su jubiliejinio vakaro eiga. Galbūt organizatoriai jau buvo pavargę dėl prieš tai vykusių koncertų žygio per Lietuvą, galbūt tai įtakojo kitos priežastys. Bet aišku viena – tvirtos jubiliejinio vakarą kuruojančios rankos šį kartą itin trūko.

Puikūs muzikantų pasirodymai šiame vakare persipynė su ilgomis kalbomis ir organizaciniais nesklandumais. Ilgo sėdėjimo išvarginta publika ėmė skirstytis taip ir nesupratusi, ar renginys jau baigėsi, ar dar ne. Renginio organizatoriams ateityje vertėtų pamąstyti, ar geriau varginti publiką sausais skaičiais ir kalbomis apie nuveiktus darbus, ar, prof. R.Žigaičio žodžiais tariant, reprezentuoti savo veiklą aukščiausios klasės atlikėjų pasirodymais. Ko gero, renkantis antrąjį variantą laimėtų tiek vakaro rengėjai, tiek publika. Juk, kaip sakė poetė - „žygiais, o ne žodžiais...“.