Vida SavičiūnaitėMūzų malūnas (Lietuvos rytas), 2001 03 06

 
Tapytojų miesto kaprizai

Būsimieji tapytojai ir dailės kritikai Kaune gali mokytis profesijos paslapčių liesdami ne tik originalius lietuvių klasikų darbus, bet ir dar nesudžiūvusias gyvųjų talentų drobes. Koloristinės tapybos mieste sunkiausia gyventi tapytojams, kurie patys išaugino ir išlepino savo talento pėdsekius. Kiekvienas žymesnio autoriaus stabtelėjimas yra pastebimas, o užtrukęs stabtelėjimas traktuojamas kaip šiuolaikinės tapybos problema.

Panagrinėti tapybos pozicijas ir perspektyvas paprašiau "Angies" grupės narį, ekspresionistinės tapybos šalininką Arūną Vaitkūną, kurio talentas įvertintas ne tik vietinėje meno rinkoje, bet ir prestižine Pollocko-Krasner stipendija (JAV), Austrijos kultūros ministerijos, Lipės krašto (Vokietija) stipendijomis. Tapytojas diskutavo su jo kūrybos tyrinėtoja menotyrininke Rasa Andriušyte. Dailininko ir kritikės dialogas vyko galerijoje "Kauno langas", A.Vaitkūno darbų parodoje, kuri prieš tai jau buvo rodyta Vilniuje, "Akademijos" galerijoje.

* * *

R.Andriušytė: Kai po 1990 metų grupė "Angis" su Jonu Gasiūnu priešakyje paneigė tapybos marinimo prognozes Lietuvoje, apie 1995 metus įvyko paskutinis ryškus tapybos žiedo išsiskleidimas. Jau keletą metų matau tam tikrą jūsų visų sutrikimą. Pasigendu nervo, naujų idėjų. Kas atsitiko? Sutrikimą gali kelti tai, kad negaunate naujų impulsų iš išorės. Gal jus painioja bandymas išsaugoti tapybą kaip meną ir kartu jį paversti pragyvenimo šaltiniu? Tai nesuderinami dalykai.

A.Vaitkūnas: Kai praėjusio dešimtmečio viduryje Lietuvoje vėl pasigirdo manifestų, kad tapyba yra mirusi arba tuoj mirs, tai veikė kaip terorizavimas. Prieš 10 ir daugiau metų, po naujųjų laukinių Vokietijoje šuolio ir mes jautėmės pakylėtai. Tapyba tapo meno sinonimu. Tai labai padėjo dirbti. "Angis" ir ryškiausias jos ženklas R.Jankauskas-Kampas, kuris save kaip tapytoją atrado būtent Kaune, iškilo ant tos pačios palankumo tapybai bangos.

Dabar grynoji tapyba jaučiasi nereikalinga. Kai dariau parodą Vilniuje, jutau, kad ten net galerijos sienos pasiilgusios spalvos. Yra Vilniuje gerų tapytojų, bet jie kažkur užsislėpę. Nematome jų parodose. Dabar, kai žmonės nuskurdę, o valstybės muziejai neskuba pirkti meno kūrinių, yra visos sąlygos pagaliau numarinti tapybą. Tai, ką dabar rodžiau, yra tapyba, kokios niekas nebedaro.

Man negresia rūpestis, kaip parduoti darbus. Grynoji tapyba, kurią pats finansuoju, per brangiai kainuoja. Kuriant panašius dalykus iš anksto žinoma, kad tai bus nuostolinga. Rengdamas parodas darau labdarą. Tapau iš vidinių resursų, nes esu per giliai įklimpęs savo idėjose. Dar turiu daug neatsakytų klausimų.

Kritikų nebylumo priežastys

R.Andriušytė: Istorijoje buvo šimtai pavyzdžių, kai tapyba išliko, nepaisant nepalankių jai aplinkybių. Vertinant menininką svarbu ne jo darbo sąlygos, bet tai, ką jis sukūrė. Siūlau kalbėti apie meninius dalykus. Kuo tau asmeniškai svarbi šita konkreti darbų kolekcija?

A.Vaitkūnas: Tapyba yra specifinis kalbėjimo, mąstymo, informacijos perdavimo būdas. Jeigu tą patį galėčiau geriau pasakyti tekstu arba muzika, tada nekalbėčiau spalvomis, jų niuansais ar pustoniais. Jaučiu, kad priimti tam tikrus impulsus ir juos perduoti žmonėms yra būtent tapybos kalba, jos esmė ir pateisinimas.

R.Andriušytė: Ar nesate prisiėmęs tokios pozos: "Mes kažkaip ypatingai jaučiame pasaulio virpesius ir praturtiname pasaulį tuos virpesius perteikdami spalvomis, bet žmonės mūsų nesupranta ir todėl nevertina".

A.Vaitkūnas: Yra tokių, kurie įvertina, tik tie žmonės, kuriems mes reikalingi, neturi pinigų. Nesijaučiame visiškai atsiriboję nuo visuomenės stiklo siena. Be abejo, jaučiame Kultūros ministerijos, dailės muziejų, kurie anksčiau rūpinosi kūrinių įsigijimu, dėmesio stygių. Valstybės struktūrų abejingumas formuoja ir visuotinį abejingumą elitiniam menui.

R.Andriušytė: Pakalbėkime apie tai, kodėl po tavo parodų Vilniuje ir Kaune nėra recenzijų. Niekas neabejoja tavo talentu. Esi pripažintas, įvertintas, bet problema ta, kad, taip sakydama, aš persikeliu vos ne dešimtmečiu atgal ir maudausi tavo šlovės spinduliuose, kurie tiesiog pažiro po 1992 metų, kai surengei parodą Šiuolaikinio meno centre. Jaučiu, jog patekai į tragišką situaciją: tavo talentą visi pripažįsta, bet kūrybos rezultatais nebesidomi. Nepyk, kad taip tiesiai į širdį smūgiuoju. Man taip pat dėl to skaudu. Ką pats manai, dėl ko taip yra?

A.Vaitkūnas: Gal nebėra tokių kritikų, kurie tada dar lankydavo parodas, stebėdavo procesą, analizuodavo, nes jiems tai buvo įdomu. Dabar kritikai susiskirstę į savotiškas palaikymo ar rėmimo grupes ir visi galvoja, kaip išgyventi. Nekalbu apie kritikus, kurių tiesa nuperkama už pinigus. Ko ji verta? Aš tokiuose žaidimuose nedalyvauju. Žiaurėjančiame kapitalizme recenzijos nebuvimas nėra argumentas, kad paroda yra bloga.

Nežiūrėti į būtąjį laiką

R.Andriušytė: Iššniukštinėju visas parodas, o tavo - ypač. Problema kita. Gerų tapytojų parodose neberandu intrigos, nervo, naujų idėjų. Ir šitą tavo parodą žiūrėjo ne vienas kritikas. Palyginti su ankstesniais tavo darbais, kai potėpiuose buvo daug tikrų, autentiškų išgyvenimų, čia matau efektingą, sodrią, aiškiai estetizuotą tapybą. Ar šiandien užtenka vien efektingo, sodraus spalvų žaismo? Tai yra tavo 10 metų senumo laimėjimai, kurie jaudino. Kartojimasis ne jaudina, o nuvilia.

A.Vaitkūnas: Paroda atsirado ne šiaip sau. Tai tik žiedai, kurie išaugo iš šaknų. Apie jas reikėtų kalbėti. Mano laiptinių ciklas, kiti darbai atėję iš konkrečių daiktų, kurie ir yra mano kūrybos šaknys. Ir šita paroda turi savo šaknis.

R.Andriušytė: Arūnai, kalbi kaip senas metras. Kodėl visą laiką žiūri atgal? Tau dar mažiausiai 30 metų reikės tapyti. Nuolat žiūrėdamas atgal, grįžti į praėjusį laiką. Čia matau vieną paveikslą, kuris turi naują emociją. Tai - subtiliai pilkų tonų Šv.Jurgio bažnyčios motyvas.

Kiti darbai groja vienodai intensyviomis spalvomis. Nebejaučiu naujo emocinio spaudimo, įspūdžio. Ką daryti kritikui: kartoti seną recenziją su keletu naujų žodžių?

A.Vaitkūnas: Gal ir žvalgausi atgal, bet kaskart su kita patirtimi. Gal esu romantikas. Nesu bohemos žmogus. Kampas buvo bohemos žmogus, o kūryboje - egzistencialistas. Jame viskas degė esamuoju laiku. Sudegė ir jis pats. Man patinka seni daiktai, seni medžiai, sena Žemaitija. Rimta tapyba neatsiranda iš karto. Reikia proceso. Kaip ir pianistas, turiu kasdien palaikyti formą, kad sugročiau savo instrumentu. Avangardo muzikantui užtenka preparuoti pianiną, nes jis siekia vienkartinio efekto. Aš neturiu tikslo kaskart stebinti.

Ramusis ekspresionizmas

V.Savičiūnaitė: Esi pagarsėjęs savo paveikslų redagavimu. Kas tave gena pertapyti darbus?

A.Vaitkūnas: Dirbtuvėje nėra tokios įtampos kaip natūroje. Grįžti prie tos pačios drobės yra labai sunku, nes vėl reikia pataikyti į buvusią emocinę būklę. Kai matau, kad neskamba, pertapau. Tai darau siekdamas tobulumo. Taip kaupiasi patirtis. Yra darbų, kurie pertapyti gal net 5 kartus. Kitus pertapau tuojau po parodos.

R.Andriušytė: Ar nepagalvojai, kad ne tik tavo, bet ir visa lietuvių ekspresionistinė tapyba yra pasmerkta amžinai jaunystei? Tokiam menui reikia labai stipraus jausminio pasirengimo, emocinių impulsų, kas žmogui bręstant nyksta. Subrendusio žmogaus nurimusį emocinį užtaisą turi pakeisti kažkas kita. Gal intelektualinis užtaisas, gal kiti ekspresyvių impulsų šaltiniai.

A.Vaitkūnas: Manau visiškai priešingai, kai galvoju apie vėlyvąjį Titianą. Ta tapybos branda, kurią matome vėlyvuose jo darbuose, rodo nebe išorinius efektus, o gilumos kokybę. Kad tai pasiektum, reikia pasenti, o senstant - tapyti. Norėdamas tapti virtuozu, neturi bijoti būti nemadingas.

R.Andriušytė: Darai metodinę klaidą. Titianas - ne ekspresionistas. Bet ar gali įsivaizduoti savo tapyba pasenusį, tarkime, Antaną Samuolį?

A.Vaitkūnas: Dėl Titiano galiu ginčytis. Paimk jo vėlyvojo darbo fragmentą, padidink ir pamatysi, kad dažai pavirsta velniai žino kuo, potėpis laksto beprotiškai, o struktūra susitvarko. Tai - virtuoziškumas.

V.Savičiūnaitė: Menininko vidinės būklės ekstremalumas, vidinis nervas kuriant paveikslą persiduoda ir žiūrovui. Ar gali būti nurimęs ekspresionistas - kaip žmogus, kaip menininkas?

A.Vaitkūnas: Klausi, ar menininkas turi nusižudyti? Mano laiptinės buvo tame kelyje. Kampas irgi sudegino save. Bet dabar galvoju - nebūtina nusipjauti ausies, kad taptum genijumi, nors kraštutiniai metodai žmones žavi. Kad sukurtum kažką netikėto, reikia jausti, jog to kažkam reikia. Kol to nėra, atsakinėju sau į savo klausimus. Šia paroda sąmoningai norėjau sukurti visų spalvų partitūrą - nuo aktyviausios raudonos iki subtiliausios pilkos. Kas dabar Lietuvoje naudoja visas spektro spalvas? Norėjau, kad paroda skambėtų kaip vienas kūrinys - visų spalvų gama. Gal tai ne visiems įdomu, bet mano idėja buvo tokia. Pagaliau buvo įdomu dirbti būtent su tokiu didžiuliu formatu.

R.Andriušytė: Jeigu siekei parodos muzikinės harmonijos, kuri buvo aktuali XX amžiaus pradžioje, tai eksponuojant padaryta klaida. Paroda groja tarsi viena viršutine "do". Žiūrovai jaučiasi užmušti spalvomis taip, kaip jautėsi užmušti prieš 7 metus. Bet tada visiems tai buvo nauja. Čia yra tiek daug tapybos, kad ji žudo save. Kalbėdamas apie formato džiaugsmą elgiesi kaip siaubingas formalistas. Tavo tapybos esmė buvo ne ta. Turėjai laiptinių motyvą, irimo, skeldėjimo temas, turėjai Žemaitiją, begalvį angelą. Visa tai iš tiesų mums koregavo pasaulio vaizdą. Dabar tampi vos ne didesniu formalistu už patį K.Malevičių. Nesuprantu, kodėl?

A.Vaitkūnas: Tapybos ir savęs studijavimas tapant nėra formalizmas. Dabar man jau ne tema svarbu, o pati tapybos kokybė.

Parodų rodymas Vilniuje ir Kaune buvo tam tikras grynosios tapybos eksperimentas. Norėjau tiesiog patikrinti reakciją. Tai irgi patirtis.