Scena

Teatro diena jau visai čia pat (kovo 27 d.), o su ja – ir Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonija. Prieš akis turint nominantų sąrašą[1], apie juos ir teatro meną kalbamės su Auksinių scenos kryžių komisijos nare, teatro kritike, Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorante Kristina Steiblyte.

Teatro metai – kokie?

Belaukiant, kol teatralams bus įteikti Auksiniai scenos kryžiai, ženklinantys verčiausius šiais metais, klaustina apie teatro sezoną. Kas, Jūsų akimis, išskirtino jame?

Kiek skirtingus aspektus išskirčiau kaip teatro kritikė ir kaip komisijos narė. Dirbant komisijoje tenka vertinti tik pasiūlytus darbus, kurie jokiu būdu neatspindi viso Lietuvos teatro lauko. Visada daug spektaklių pasiūlo valstybiniai teatrai, aktyvūs būna šokio kūrėjai ir dalis „nevalstybininkų“. Bet tikrai ne visi: kai kurie užsiima eksperimentais, kurių nei patys, nei jų gerbėjai apdovanojimams nepasiūlo. Tad, vertinat pasiūlytus spektaklius, vaizdas gan įprastas – keletas ryškesnių darbų, sukurtų skirtingų kartų ir išsilavinimo režisierių ar kolektyvų, didelėje pilkoje masėje. Tačiau greta to vyksta lėtas virsmo procesas. Jau kurį laiką galima justi, kaip teatras, scenos menai Lietuvoje pamažu keičiasi. Kol kas dar neaišku, kiek tas virsmas truks ir kuo baigsis. Bet tolimas nuo režisūrinio teatro link kolektyvinės kūrybos, bendradarbiavimo projektų – juntamas.

Kaip sezonas regisi kelerių metų kontekste?

Spektaklius Auksiniams scenos kryžiams stebime ne sezonais, o kalendoriniais metais, tad kalbėti apie konkretų sezoną šiame kontekste yra kebloka. Tačiau, žvelgiant į praėjusius kelerius metus, Lietuvos teatruose vyko nemažai pasikeitimų, kurių rezultatų vis dar reikia laukti. Pasikeitė Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Jaunimo teatrų vadovai, vieni teatrai – atidaromi po rekonstrukcijos, kiti planuoja pertvarkas, perkeldami veiklą į kitas scenas. Ar tai turės įtakos spektaklių atsiradimui ir kokybei, kol kas dar nėra aišku. Vis dėlto akivaizdu, kad teatrinis gyvenimas vyksta, o žiūrovams teatras pastaruosius porą metų yra įdomus, svarbus. Kur benuvažiuojame, net ir jau nebe premjeriniuose spektakliuose, žiūrovų visada yra nemažai. Žinoma, Šiauliuose situacija kiek kitokia, nei Viliuje ar Kaune, tačiau žiūrovų, kuriems teatras svarbus, tikrai yra.

Teatras geografiškai

Lietuvoje veikia du nacionaliniai dramos teatrai – Lietuvos ir Kauno – tačiau pastarojo nė vienoje Auksinių scenos kryžių nominantų sąrašo pozicijoje nėra. Tai straipsnio autorę, kaip kaunietę, o ir žinant, jog Nacionalinis Kauno dramos teatras yra profesionaliojo teatro Lietuvoje pradininkas, čia – istorijos ištakos, verčia sunerimti, kelia prieštaringas mintis. Kaip situaciją matote ir komentuotumėte Jūs?

Visų pirma, tai nėra tiesa. Tarp nominantų yra Liubomiras Laucevičius už Lorenco de Medičio vaidmenį „Fjorencoje“, Agnius Jankevičius nominuotas už spektaklių „Ledas“ (Lietuvos rusų dramos teatras) ir „Maištas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) režisūrą. Tarp pretendentų gauti apdovanojimus yra ir daugiau kūrėjų, spektaklius stačiusių Kaune: teatro vaikams nominacijoje yra Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pūgos durys“, operos meno kategorijoje nominuoti Raminta Vaicekauskaitė ir Liudas Mikalauskas už vaidmenis ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Don Karle“, bet ir Kauno valstybinio muzikinio teatro „Vindzoro šmaikštuolėse“. Taip pat (net dviejose nominacijose) išskirti kauniečiai šokėjai Marius Pinigis ir Marius Paplauskas. Tad nusiminti dėl dėmesio trūkumo Kauno kūrėjai neturėtų.

Iš kitos pusės, akivaizdu, kad Vilniaus teatrai ir kūrėjai tarp nominantų dominuoja. Tam yra labai paprasta priežastis: Vilniuje tiesiog sukuriama daugiausiai spektaklių ir dauguma garsiausių režisierių, geriausių aktorių ir aktyviausių teatrų yra įsikūrę būtent ten. Net ir jaunų kūrėjų eksperimentų daugiausiai vyksta Vilniuje. Tai susiję ir su tuo, kad sostinėje yra visos pagrindinės menininkus ruošiančios aukštosios mokyklos, erdvių bei bendradarbiavimo galimybių gausa.

Kodėl viso to trūksta Kaune, kodėl patys nepriklausomi kūrėjai turi rūpintis, kad atsirastų techniškai sutvarkytų ir įperkamos kainos erdvių darbui, yra kur kas svarbesni klausimai, kuriuos atsakyti, o dar geriau – spręsti, turėtų Kauno miesto savivaldybė, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir kitos suinteresuotos institucijos.

Tęsiant Jūsų mintis ir žvelgiant į nominantų sąrašą, akivaizdu – dominuoja Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir Lietuvos rusų dramos teatras, kas, kalbant geografiškai, leidžia sakyti – teatro menas klesti, yra sutelktas Vilniuje. Jūsų nuomone, tokia situacija sveika?

Problema nėra tai, kad visi kūrėjai Vilniuje. Problema yra tai, kad net ir norėdami po studijų grįžti dirbti Kaune, Klaipėdoje ar mažesniame mieste, jauni kūrėjai dažnai neturi erdvių, bendraminčių ir žiūrovų. Tai, kad „Teatronas“, „Apeironas“ ar Klaipėdos jaunimo teatras vis dar veikia, yra labiau kūrėjų užsispyrimo ir sunkaus darbo, o ne miestų ar valstybės kultūros politikos rezultatas.

Ar, Jūsų nuomone, vertėtų sunerimti dėl centro ir periferijos santykio? Jeigu taip – kam?

Sunerimus būti galima visada ir dėl visko. Bet tai nėra produktyvu. Reikia situaciją stebėti ir, matant taisytinus aspektus, juos viešinti ir keisti. Galima kreiptis į kolegą, teatro vadovą, savivaldybės ar ministerijos atstovą, o kartais gal ir į policiją. Viskas priklauso nuo pastebėtos problemos. O atsakingi esame visi.

Pasukus mintį kitaip, žvelgiant iš teatro ir žiūrovo santykio perspektyvos, situaciją galima vertinti dvejopai – periferijoje nėra meno paklausos, tad visa natūraliai ir persikelia į sostinę, bent jau didmiesčių link; kita vertus, periferijai nekuriama, ji paliekama užmaršty, tad taip pat natūralu, kad žiūrovai praranda gebėjimus, o ir norą gilintis į (teatro) meną, imama pageidauti vien pramoginio turinio. Kuri pozicija, Jūsų vertinimu, labiau atliepia tikrąją situaciją? Kaip ją komentuotumėte? Kokias išeitis matote?

Pramoginis menas dominuoja visur, net ir Kaune bei Vilniuje. Tai neturėtų stebinti ar piktinti. Juo labiau, kad tai savaime nėra jokia blogybė. Blogai tik tada, kai jis sukurtas neskoningai, paskubomis, yra lėkštas ir kai be pramogos daugiau nieko pamatyti negalima. Tačiau ar yra koks Lietuvos regionas, kuriame nesilanko profesionalūs teatrai, pasakyti negalėčiau. Numanau, kad aplankomi yra visi. Juo labiau, kad kai kuriuose regionuose yra ryškios profesionalios scenos meno įstaigos.

Kalbant konkrečiai apie Auksinius scenos kryžius, reikia turėti omenyje, kad jei kažkas nėra nominuotas ar apdovanotas, tai dar nereiškia, kad spektaklis visiškai nevertas dėmesio. Jis gal nebuvo pasiūlytas, o gal tais metais tiesiog buvo sukurta daug geresnių darbų. Tad, norint susigaudyti Lietuvos teatriniame gyvenime, sekti tik Auksinių scenos kryžių nominacijas ir apdovanojimus nepakanka – reikia ir spektaklius pasižiūrėti, ir kolegų iš kitų miestų tekstus skaityti.

Teatras laiko aspektu

Galvojant apie patį meto kontekstą, kas, Jūsų akimis, ženklina dabartinį teatro etapą – kūrėjai, idėjos, raiškos formos?

Lietuvos teatras yra virsmo būsenoje. Stipraus režisūrinio teatro ilgesys kartais vis dar sutrukdo pamatyti pokyčius, bet jie vyksta. Panašu, kad jau vis mažiau laukiame Godo, ateisiančio pakeisti Koršunovą, ir pradedame atidžiau žiūrėti į tai, ką turime, kas ir kuria kryptimi vyksta, bandome skatinti pozityvius procesus. Bene ryškiausi man pastaruoju metu – šiuolaikinio šokio kūrėjai. Taip pat teatre nemažai kino įtakų, įdomiausiai ateinančių per žmones, ne tik žiūrinčius kiną, bet ir mokančius kurti.

Vaidas Jauniškis Kultūros baruose 2016 m. rudenį įvardijo jaunųjų rudeniu. Kritiko žodžiais, „tokio jų parado būta seniai, jei apskritai būta, bet dar svarbiau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie kokybę.“[2] Kaip regite kūrėjų raišką kartų aspekto kontekste? Kas, ką ir kaip kuria?

Situacija keičiasi lėtai, kartu su ja pamažu keičiasi ir lūkesčiai. Laukiame nebe naujo režisūros genijaus, o kūrybingumo, atvirumo, žaismingumo. Būtent to praėjusį rudenį buvo galima matyti ne viename naujame darbe, tai ir mėgina išryškinti pastaruoju metu ne vieną tekstą apie jaunus kūrėjus parašęs Vaidas Jauniškis.

Viena teatrinės kūrybos bendrųjų žymių, jau kelerių metų tendencija įvardintina socialinio angažuotumo linkmė, perauganti net į tiesioginį gyvenimo tikrovės atvaizdavimą meninėmis formomis. Šį sezoną tai itin ryškiai atliepia Oskaro Koršunovo „Eglė žalčių karalienė“ (premjera – 2016 m. rugsėjo 29 d.). Tai būdinga ne tik Lietuvos kūrėjams – meninio išgyvenimo kaip būdo aiškintis dabarties kultūrų ir visuomenės grupių būties problemas suvoktis pasireiškė ir užsienio teatralų darbuose, rodytuose 2016 m. Sirenose[3]. Jūsų vertinimu, kaip teatrui pavyko (pavyksta) meninėje realybėje atliepti gyvenimo problematiką? Kiek teatras turi ir gali čiuopti šiandienos pulsaciją?

Teatras apskritai visais laikais mėgina aiškintis dabarties žmonių gyvenimo problemas. Socialinis teatras ima labai konkrečius reiškinius ir apie juos kalba. Minėtoje „Eglėje žalčių karalienėje“ kalbama apie tikras Lietuvoje juntamas socialines problemas. Bet ne visiškai tiesiogiai. Turint omenyje, kad vien tik Auksiniams scenos kryžiams pristatytas 81 spektaklis, o apskritai Lietuvoje per metus sukuriama tikrai daugiau darbų, sakyti, kad turime socialinio teatro tendenciją, nėra tikslu.

Lietuviškai metaforinio, poetiško teatro tradicijai socialinis angažuotumas tolimas panašiai, kaip ir absurdas. Todėl, kaip žiūrovai, jau esme išmokę ieškoti netiesiogiai išsakomų pamąstymų apie dabartį. Tokie lietuvių teatre beveik visada ir būna sėkmingiausi. Kaip bebūtų, net jei teatras nekalba apie tikras dabar vykstančias problemas, jis savo tyla taip pat pasakoja apie dabartį, savivoką ir pasaulio supratimą: tai gyvame žmonių susitikime yra neišvengiama.

Teatro dienos proga nusakykite, kas Teatras yra Jums? Kokia jo reikšmė ir prasmė šiuolaikiniam žmogui?

Man teatras – priemonė geriau pažinti savo šalį, save, Europą. Didžiausia jo vertė, mano galva, visais laikais buvo ir yra gyvas žmonių ir idėjų susitikimas.

______________

[1]Auksinių scenos kryžių nominantai. Menų faktūra. 2017. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1024&s=67470 (žiūrėta 2017-03-21)

[2]Jauniškis V. Intymus šauksmas per mikrofoną. Kultūros barai. Nr. 12. Cituojama iš Menų faktura. 2017. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=67344 (žiūrėta 2017-03-21)

[3]Meilutytė M. „Sirenų“ žinios: nuo socialinės kritikos iki lengvų pajuokavimų (II). Kultūros barai. Nr. 12. Cituojama iš Menų faktura. 2017. Prieiga per internetą http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=67348 (žiūrėta 2017-03-21)