Scena

Nacionaliniame Kauno dramos teatre rugsėjo 18, 19 ir 20 dienomis parodyta premjera „Miškinis“. Spektaklio režisierius Valters Sīlis Lietuvoje dirbo nebe pirmą kartą, ne kartą čia rodyti ir Latvijoje jo statyti spektakliai. Tad jau žinojome, kad galime laukti asmeniško, provokuojančio ir jautraus darbo apie tai, kas jaudina patį režisierių ir jo ištikimą bendradarbį dramaturgą Jānį Balodį.

„Miškinis“ prasideda visiems spektaklyje vaidinantiems aštuoniems aktoriams išėjus į avansceną pranešti, kad spektaklis vėluos, nes vėluoja žmogus, turintis papasakoti nepaprastai įdomią istoriją. Kaip greitai paaiškėja, vėluoja ne kas kitas, o Sauliaus Čiučelio, su kolegomis stovinčio čia pat scenoje, personažas Tomas Kudirka, tampantis spektaklio pasakotoju. Aktorių žadėtą įdomią istoriją šis personažas pradeda nuo savęs: kaip jis pirmą kartą išgirdo apie Joną Petrutį ir kaip keliavo į biblioteką skaityti apie jį tekstų. Kaip važiavo į Musninkus, iš kurių šis išgalvotas veikėjas tariamai kilęs, kaip ten lankėsi muziejuje ir galiausiai – aplankė ten tebegyvenančią jo giminaitę. S. Čiučeliui apie tai kalbant, aktoriai pasikeisdami vaidina jo pasakojamas istorijas apie Joną, nuo sovietų armijos besislėpusį 50 metų.

Kaip paaiškėja spektaklio metu, aktoriams keičiant kostiumus (scenografijos ir kostiumų autorius Uģis Bērziņš) ir vis ko nors užkandant, Jono, vaidinamo iš pradžių Vainiaus Sodeikos, o vėliau – Liubomiro Laucevičiaus, gyvenimas buvo visiškai neįdomus. Jis tiesiog slėpėsi, nes nenorėjo grįžti į kariuomenę ir bijojo būti nubaustas už dezertyravimą. Ir tai darė ne rizikuodamas gyvybe miške, o sesers namuose. Niekur nėjo, su niekuo nebendravo, tiesiog taip nutiko, kad vieną kartą pabėgo iš karo lauko, vieną kartą miške sutiko vilką, vieną kartą sesuo padovanojo radiją ir vieną kartą keliavo pas dantų gydytoją. Tačiau pasakodami tokią neturiningą istoriją režisierius su aktoriais sugebėjo įtraukti į spektaklį daugybę šalutinių istorijėlių, pašalinių įvykių, kurie turėjo suteikti spektakliui dinamikos bei priminti, kaip stipriai per tuos 50 metų pasikeitė pasaulis. Na, ir bent iš dalies pridengti tai, kad tikrasis pasakojimas čia yra visai ne apie miškinį Joną.

Bet apie tai vėliau, nes visų pirma norisi prisipažinti, kad kai kurios scenos iš daugybės kaleidoskopiškai besikeitusių Jono gyvenimo vaizdelių pasirodė itin žavingos. Pavyzdžiui, radijo klausymo scenos, kai kalbantieji, dainuojantieji, grojantieji atsistodavo priešais patį Joną ir kalbėdavo tarsi asmeniškai jam. Tačiau teatrališkas didžiajai Kauno nacionalinio teatro scenai tinkamas scenas keitė jautresnės, intymesnės ar buitinės, kuriose aktorių kuriamas intymumas buvo juntamas tik pirmosiose eilėse sėdėjusiems žiūrovams. Emocijų transliavimas buvo ne vienintelis sunkumas aktoriams. Sėdint septintoje eilėje ne visada pavykdavo išgirsti sakomą tekstą (o jis spektaklyje – bene pagrindinė išraiškos priemonė!). Daugiausia sunkumų kilo su Vaido Maršalkos ir Edgaro Žemaičio per tyliai ar per greitai beriamais žodžiais.

Negana to, kad spektaklis vis blaškėsi tarp teatrališko žaidimo ir buitinio nuoširdumo, ties jo viduriu pasidarė visiškai aišku, kad kalbama čia ne apie Joną Petrutį ar jo latviškąjį prototipą Jānį Pīnupsą. Ir net ne apie jo seserį (vaidinamą Eglės Grigaliūnaitės ir Vilijos Grigaitytės), spektaklyje atsisakančią savo gyvenimo, kad padėtų slapstytis broliui. Spektaklis iš tikrųjų yra apie Tomą Kudirką, bandantį išsiaiškinti, kokios jo paties pažiūros. Ir Jonas tampa tik priemone apsispręsti, ar ramus gyvenimas namuose yra tinkama išeitis, kai šalia vyksta karas.

Visiškai akivaizdu tai tampa pirmam veiksmui einant į pabaigą, kai S. Čiučelio pasakotojas susinervinęs įlekia į sceną pareikšti, kad jis išsiaiškino, jog Jonas gyveno ne miške, išsikasęs kelis bunkerius ir pas seserį nakvodamas tik kas trečią naktį, o jos namuose, tūnodamas šiltam užpečky, tesidarbuodamas ūkyje tik tiek, kiek galėjo tai daryti niekieno nepastebėtas. Romantiškas herojus, kankinęsis miške dėl pasirinkto taikos kelio, sužinojus vieną faktą, tampa keistuoliu bailiu. Bet nusivylimas neilgas – juk žiūrovų dar laukia antras veiksmas, tad reikia susiimti ir pasakoti toliau. Tik dabar jau dar mažiau romantiško, dar mažiau žavingo tipelio istoriją.

Nors pagrindinis veikėjas spektaklyje yra S. Čiučelio personažas, bet pagrindinė istorija yra ne apie jį, o apie žmogaus troškimą ir strategijas išgyventi bei apie herojaus įmanomumą po visko, kas vykę XX amžiuje. Tiesa, klausimas apie herojus po XX amžiaus, jau, regis, ne kartą aptartas. Klasikinio herojiškumo neįmanomybė jau parodyta ir Lietuvos, ir Latvijos teatre, ne tik statant naująją dramaturgiją, kur nebekalbama apie didžias asmenybes, įgyvendinusias didžius žygius (Lietuvoje tuo daugiausiai užsiėmė Oskaras Koršunovas, statydamas Mariuso von Mayenburgo, Sarah’os Kane, Bernard-Marie Koltes’o, Sigito Parulskio dramas), bet ir jau klasikiniais tapusių tekstų pastatymais, kur pagrindiniai veikėjai yra labiau antiherojai: Fiodoro Dostojevskio Stavroginas (Jono Vaitkaus „Demonuose. Apsėstuosiuose. Nelabuosiuose. Kipšuose“) ar Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo Ostapas Benderis (Alvio Hermanio „Dvylikoje kėdžių“). Net ir neseniai Jono Jurašo pastatytoje „Barboroje“ pasakojama apie mirštančią aktorę, o Juozo Grušo dramoje išrašyti politiniai klausimai, galintys tapti pretekstu kalbėti apie herojiškumą, paliekami antrame ar net trečiame plane.

Tad vis dar svarstyti apie herojiškumą atrodo kiek anachronistiška. Net ir pačiam režisieriui, jau pastačiusiam „Legionierius“ ir „Barikadas“. Ypač pretekstu šiems svarstymams pasirinkus Jono personažą, kuris iš tiesų neturėjo nieko daryti. Kur kas įtikinamiau galėjo nuskambėti į pirmą planą ištraukta jo sesers Veronikos istorija: ji netyčia tampa labai įdomiu personažu, įgyjančiu feministišką išorę, bet išlaikančiu krikščioniškos tradicijos turinį. Ji atsisako savo asmeninio gyvenimo, dirba, išlaiko save ir brolį, dėvi vyriškus rūbus ir aukoja visas savo ambicijas dėl vyro. Tik šiuo atveju ne sutuoktinio, o slepiamo jaunesniojo brolio, kuriuo rūpintis lieka viena. Taigi tampa savotiška Madona su kelnėmis, kurios pasiaukojimas ne ką mažiau kvestionuotinas nei jos brolio herojiškumas.

Tačiau moteriška perspektyva šiame labiau vyriško kolektyvo kurtame spektaklyje nesvarstoma. Tik pačioje pabaigoje sukuriama romantiška vizija, kurioje Veronika susitinka su jaunystės simpatija, vėl ateinančia jos merginti. O kadangi herojiškumo klausimas bent jau kuriam laikui teatre yra išspręstas, tad kur kas įdomesnę diskusiją atveria klausimas apie žmogaus išlikimo strategijas, susidūrus su gyvenimą aukštyn kojom apverčiančiomis aplinkybėmis. Spektaklio kūrėjų išsakoma dvejonė, ar tikrai verta kariauti, ar atsisakymas dalyvauti kariniuose veiksmuose nėra didesnės drąsos reikalaujantis žingsnis, šiuo metu gali nuskambėti provokuojančiai. Ypač turint omenyje nenutylančias kalbas apie karą, atkuriamą šauktinių kariuomenę ir perkamas haubicas. Tiesa, ši tema spektaklio kontekste susipina su Lietuvoje vis dar eskaluojamu emigracijos klausimu. Juk Jonas renkasi ne tik ne kariauti, bet ir grįžti namo bei ten likti. Tad tampa labai keistu veikėju, savyje turinčiu viešumoje prieštaringomis laikomas nuostatas: jis nori gyventi namuose, bet yra bailys, neinantis kovoti kartu su partizanais už šalies, kurioje yra jo namai, nepriklausomybę. Bet tai toli gražu nereiškia, kad jis netampa režimo auka. Išlikęs gyvas jis neturėjo progos gyventi.

Žiūrint spektaklį susidaro įspūdis, kad Jonui nereikia nieko daugiau, jam užtenka būti šešėliu savuose namuose. Ir būtent toks personažas tampa pavyzdžiu dramaturgui, ganėtinai akivaizdžiam pasakotojo prototipui, kad su karu galima susidoroti kitaip, nei einant beprasmiškai kovoti ir žūti, pabėgant ar tampant primestos sistemos dalimi. Tačiau pačioje keturias valandas trunkančio spektaklio pabaigoje paaiškėja, kad visą laiką kurtas keistą filosofiją įgyvendinęs personažas, atmetęs beveik visas politines, socialines sistemas, rodomas labiau tam, kad romantiškai juo džiaugtumėmės, o ne kritiškai mąstytume.

Sunku pasakyti, kas latvių duetą pastūmėjo pasirinkti tokį kelią. Jie jau ne kartą rodė, jog kritiškai mąstyti sugeba net ir tada, kai tema juos liečia asmeniškai (pavyzdžiui, V. Sīlio ir J. Balodžio kartu organizuotame „Karo užrašų“ skaityme, kur dramaturgas skaito savo paties prašytą pjesę apie karą Ukrainoje ir sugeba kritiškai kalbėti apie situaciją, į kurią yra įsitraukęs jo tėvas karininkas). Galbūt kurti laboratorijos principu, kalbėti apie aktualijas kitoje šalyje, su kitokį istorijos vaizdą turinčiais žmonėmis latvių duetui vis dėlto dar per sunku. Juk panašiai „nusaldėjo“ ir apie Sausio 13-ąją Vilniuje kurtos „Barikados“.

Asmeniško, jautraus ir tikrai provokuojančio spektaklio, deja, vis dar teks palaukti. Iš kitos pusės, kaip spektaklio pradžioje pažadėjo aktoriai, įdomi istorija, pasaka iš tikrųjų buvo pasekta. Tik ši pasaka vargu ar gali suveikti taip, kaip baisiosios mūsų liaudies istorijos, kuriose apstu mirties ir kraujo. Ši veikiau kiek erzina, kaip pasakos be galo, temokančios kantrybės ir to, kad suaugusieji gali būti žiaurūs.