Replika

Žinote, mane visą laiką žavėjo įvairios sąmokslo teorijos arba tušti kvestionavimai „kas būtų, jeigu būtų“. Antai, kas, jeigu Lietuvos valstybė savo laiku nebūtų atsisakiusi Romuvos ir nebūtų perėjusi į krikščionybę? Ar būtume visiškai išnykę kaip kultūra, o gal būtume nuėję Japonijos keliu, kuomet ilgą kultūrinį uždarumą būtų pakeitęs kūrybinis-ekonominis sprogimas, kuris būtent ir būtų nulemtas mitologinio pasaulio turtingumo, kurio šitaip stokoja linijiniu laiko modeliu besiremianti krikščionybė ir jos subproduktai, padėję pamatą tam, ką dabar vadiname vakarietiškąja civilizacija, Vakarų pasauliu.

Dabar gi, artėjant didžiosioms metų šventėms, mane tas linijinis laiko suvokimas ima erzinti. Ir nepasitenkinimas čia visai ne teorinis, paremtas kokiais nors apmąstymais. Visų pirma negaliu pakęsti išaugusio mašinų skaičiaus gatvėse ir pasikeitusių kelių eismo taisyklių, kurios, rodos, jau niekam nebegalioja. Vairavimas tampa ne tik įtemtu darbu, bet netgi žalinga sveikatai veikla. Ir visa dėl ko? Dėl vienos ar dviejų dienų, tiksliau, gal net kelių valandų „šventės“. Manęs jau net nestebina, kad doktorantūros stipendija už kitų metų sausį yra išmokama dar gruodžio viduryje, idant galėtume užbaigti metus. Ir kodėl aš apie tai? Ogi todėl, kad visa tai – linijinio laiko suvokimo bruožų apraiškos kasdieniame gyvenime. Vos tik gimę imame laukti, kol kas nors nutiks: subręsime, suaugsime, uždirbsime pinigų, už juos įsigysime kelis daiktus, sulauksime pripažinimo, o po to mirtis – pabaiga. Banalu? Pragmatiška? Bet, kita vertus, labai paprasta ir lengva. Juk ne veltui istorijos klasėse virš lentos kabo laiko juosta – chronologinių įvykių seka. Tiesa, jei žmogaus gyvenimą tapo itin patogu išmatuoti liniuote, tai pasaulis yra ne chronologinė, o daugiau loginė seka. Tik to istorijos pamokose nemoko.

Vienas pavyzdys. Renesanso laikais atsirado toks naujas architektūros tipologijos elementas – villa suburbana (liet. priemiesčio vila). Tai pastatas už miesto su didele žalia erdve – sodu. Fenomenas slypi tame, kad tai pastatas ne ūkinei veiklai, o veikiau gyvenimui (kaip antroji rezidencija) ar rekreacijai. Bet renesansas baigėsi, o villa suburbana fenomenas tįso, modifikavosi, išsišakojo ir kartais tapo neatpažįstamu.  Antai šiuolaikiniai ir ne tik priemiesčių rajonai yra puikus villa suburbana fenotipo pavyzdys, kadaise tapęs modernaus gyvenimo JAV atributu, netruko pasklisti po visą pasaulį, tačiau vargu ar žalią veją daug kas susietų su renesansiniu sodu. Tokiu būdu mes galime kiek kitaip pasižiūrėti į progreso kultą ir linijinio laiko perspektyvą, kuri vis dėlto savo giluminiame pavidale matuojama ne vien kokybės, bet veikiau kiekybės principais.

O kas, jei būtume likę romuviečiai? Kalbėdamas apie itin įdomaus japonų choreografo Kenzo Kusuda šokio spektaklį „Pneu Pneu Pneu“ (liet. kvėpavimas), atliktą „Auros“ festivalio metu, pabrėžiau, kad menininkas, kontempliuodamas amžinojo būvio kerteles, specialiai pabrėžia akimirkos svarbą amžinybės kontekste. Gera yra amžinybė, jei ji telpa akimirkoje ir atvirkščiai. Būtent to mūsų beatodairiškai vakarėjančioje visuomenėje ir trūksta. Sustojimo, atsikvėpimo ir apmąstymo. Tuo tarpu dabar mes turime modulinį veikimo principą, kuomet taikome šabloniškus sprendimus unikalioms situacijoms. Juk kas būtų, jei visas Išėjimas iš Egipto būtų nusėtas vien jūrų dalijimu? 40 metų nykios kasdienybės dykumoje nėra mažiau verta nei vienas pompastiškai unikalus Raudonosios jūros perskyrimas.

Viena tų situacijų – M. Valančiaus skvero užstatymo planai. Akivaizdu, kad ten kažkada stovėjo namas, akivaizdu jau antro kurso studentui, kad „saugant“ senamiestį reikia atstatyti „perimetrą“. Ir žinote, 90 tokių išmuštų dantų, matyt, ir turi būti užlopyta. Bet, kita vertus, juk žmonės krauna kapitalą draudimo kompanijoms, kurios iš esmės sukuria mažai pridėtinės vertės, nors generuoja didžiulį turtą, ne dėl 90 procentų, krauna dėl likusių ir pačių svarbiausių – dešimties. Galbūt, jei Kauno miesto „planuotojai“ ir „saugotojai“ suvoktų, kad specialisto darbas ir yra reikalingas ne standartinėms, o unikalioms situacijoms spręsti (o juk apie tai yra mūsų šiuolaikinė visuomenė), tai M. Valančiaus skvero problema būtų nusipelniusi tiek didesnio bendruomenės indėlio, tiek bent jau vienos mokslinės – paveldosauginės studijos parengimo. Nes, žinote, tokiu atveju Kauno KPD vado funkciją galėtų atlikti ir vidutiniškai parašyta kompiuterinė programa, nes visur sprendimas vienas ir tas pats – įstatyti protezą (taip, kad neatrodytų kaip senas dantis, bet ir kampais nedraskytų gleivinės). Galbūt kompiuterinė programa galėtų padirbėti ir prie kiekvieno tokio pastato dizaino, kadangi, kiek mano akis pastebėjo, yra tik keli tokių pastatų dizaino moduliai. Miestas sutaupytų, nes užtektų inžinieriaus.

Ir mes vakarėjame. Vakaras linksmas, po kurio rytas gali būt sunkus. Antai XX amžiaus pradžioje miesto automobilizacijos laipsnis koreliavo su jo išsivystymu, t. y. kuo daugiau mašinų, tuo „kiečiau“. Norint pabrėžti tarpukario Kauno technologinį pažangumą, minimas „Amlito“ garažas netgi su parkingu ant stogo. Nieko čia ypatingo, bet yra noras pabrėžti, kad mašinų mes turėjome. Lygiai taip dabar Helsinkis ar Oslas, kaip ir visa taip trokštama ir geidžiama mūsų valdžios elitui Skandinavija, gena automobilius iš miesto centrų. Čia įžvelgiu grįžtamosios spiralės principą, kaip progreso disonansą. Galbūt dabar, nestatydami keliaaukštės stovėjimo aikštelės ir neužstatydami genius loci formuojančio skvero, mes nusižengsime šiuolaikinės urbanistikos kompaktiškumo kanonui ir realiam ekonominiam poreikiui turėti stovėjimo aikštelę miesto centre, bet galbūt čia liksime iš tiesų progresyvūs.

Kažkas yra pasakęs, jog krikščionybė XIV amžiuje atitinka internetą XXI. Aš nesutinku. Krikščionybė veikiau atitiko informacijos srautą ir po juo esančią ideologiją, o visa kita egzistavo ir taip. Ir net jeigu vadinamajame M. Valančiaus skverelyje ir stovėjo pastatas ir visa išmoktoji urbanistika ir paveldosauga rėkia, kad pastatą reikia atstatyti, net ir tokiu atveju aš sakau, kad tame skverelyje dabar telpa daugiau Kauno miesto, nei kada nors galės sutilpti per visą jo istoriją, jei „įstatysime dantį“.

Gražių visiems žiemos švenčių. Linkiu bėgant ir skubant nepamiršti, kad būtent ir lekiate dėl to, jog sustoti galėtumėte.