Literatūra

Sauka M. Grubiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, 124 p.

Pirmosios knygos konkursas, kurį skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kasmet sulaukia vis didesnio jaunųjų autorių, skaitytojų ir literatūros kritikų susidomėjimo. Šio konkurso laimėtojams suteikiama galimybė išleisti savo pirmąsias knygas, pristatyti jas platesnei auditorijai. Tradiciškai išrenkama po vieną geriausią prozos ir poezijos knygą. Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo Mykolo Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“. M. Sauka – jaunas rašytojas, neseniai pradėjęs publikuoti savo tekstus kultūrinėje spaudoje, taip pat skulptorius, baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Galiniame knygos „Grubiai“ viršelyje M. Sauka įspėja skaitytojus: „Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet’as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, iširs po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai – pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar, baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti.“ Autorius, kreipdamasis į skaitytojus, nevengia savikritikos. Įdomu tai, kad prieš pradedant skaityti knygą M. Sauka siūlo dezinfekuoti rankas. Knygoje netgi pateikiamas standartinis rankų higieninės dezinfekcijos metodas su piešiniais. Tokia pradžia kuria intrigą, todėl po „rankų dezinfekcijos“ skaitytojas norės sužinoti, kas jo laukia toliau.

Galima teigti, kad pavadinimas „Grubiai“ puikiai atitinka knygą. Galbūt geriausiai pavadinimo prasmė išryškėja apsakyme „Grubiai“. Skalbimo mašinų meistro įvardyta kaina: „Viso, grubiai, apie du šimtus“ (p. 95) – pagrindiniam veikėjui kelia įdomius apmąstymus: „Pagalvoju, kad niekada dar nesutikau meistro, kuris vietoj „grubiai“ pasakytų „švelniai“, „meiliai“, „delikačiai“, „skrupulingai“, „rūpestingai“. Galbūt tai meistrų požymis. Vertinti daiktus grubiai“ (p. 95). Apsakymuose iš tiesų kuriama grubi tikrovė, kupina labai taiklių ir kartu komiškų autoriaus pastebėjimų. Humoras su ironija – vienas svarbiausių šio apsakymų rinkinio bruožų. Beje, apsakyme „Grubiai“ galima įžvelgti aliuziją į knygos viršelio meninį apipavidalinimą – skulptūrišką moters ranką ir mėnulį: „Ji blyški ir peršviečiama, pailga nuognyba nuo plastilininio mėnulio, bekraujis šviesos šaltinis, kuris nepadeda čiaudėti“ (p. 93). M. Sauka verčia abejoti tikrove – žmogaus ranka tarsi primena skulptūros ranką.

Knygoje autorius nevengia vizualumo, kalbos žaismo ir intertekstų. Pavyzdžiui, apsakyme „Let’s string on“ piešiniais parodoma, kokius garsus skleidžia pagrindinio veikėjo šaldytuvas: „Šaldytuve taikiai sugyveno katė, vyno butelis ir taurė, musė, elektros jungiklis ir amžinai lūžtantis sausainis. Ir viskas jam, pasak instrukcijos, buvo OK“ (p. 74). Iš visų knygos tekstų išsiskiria „Auksinio lotoso paslaptis“ – dviejų veiksmų drama. Šis tekstas kur kas labiau primena dramą, o ne apsakymą. Šiuo atveju autorius žaidžia dramos veikėjų vardais, kurie galiausiai tampa suaugusiems skirtų filmų pavadinimais.

M. Saukos knygoje atsiskleidžia ironiškas jauno žmogaus žvilgsnis į pasaulį, save ir aplinkinius. Pagrindiniai apsakymų veikėjai dažniausiai yra jauni menininkai. Tačiau jie sunkiai susigaudo gyvenimiškose situacijose, neretai nesugeba atskirti fantazijos nuo tikrovės. Namuose prasidėjęs remontas apsakymo „Let’s string on“ veikėjui tampa didžiausiu iššūkiu: „Baloje besivoliojančiuose vamzdžiuose, apverstoje vonioje, klozete, kraneliuose įžiūrėjau ne iššūkį savo vyriškumui. Esu knygų žmogus, ir knyg. žvilgsnis leido man čia įžiūrėti nematomo Italo Calvino Armilos miesto griuvėsius, iš kurių pabėgusios skaisčiakrūtės Najadės basomis pripėdavo grindis“ (p. 75). Todėl „knygų žmogus“ nori pabėgti į kaimą – „ten, kur remontas niekada nesibaigia ir neprasideda, ir apskritai nėra net kalbos apie remontą“ (p. 76). Knygoje autorius atskleidžia neatitikimą tarp tikrovės ir fantazijos, tarp veikėjų norų ir galimybių. Toks neatitikimas kuria humoro ir ironijos persmelktą pasakojimą.

M. Sauka išryškina gyvenime ir kūryboje nusistovėjusias taisykles, stereotipus, prietarus ir juos vertina ironišku žvilgsniu. Autorius iškelia ir lietuviams būdingus elgesio modelius – nuo „Eurovizijos“ sureikšminimo iki keleivių plojimų nusileidus pigių skrydžių bendrovės lėktuvui. Knygoje daug dėmesio skiriama rašytojų ir poetų „meninei“ sąmonei. Apsakyme „Prieš ir po“ pasakojama apie žurnalistės ir jauno rašytojo nesusikalbėjimą interviu metu. M. Sauka parodo neatitikimą tarp gyvo pokalbio ir interviu, publikuoto gyvenimo būdo žurnale. Šiuo atveju žurnalistė pakeičia ne tik rašytojo atsakymus, bet ir jo knygos pavadinimą – „Nerangūs rūbai“ tampa „Nebrangiais rūbais“. Tuo tarpu apsakyme „Panta rhei“ pasakojama apie skaitovų vakarą, į kurį susirinko žmonės, save laikantys poetais, bet iš tikrųjų nesugebantys rašyti. Autorius paneigia stereotipą apie inteligentišką poetų bendruomenę: „Plačiu ratu poetai susėdo ant kėdučių, kelmų ir suoliukų. Gėrė, rūkė, keikėsi. Kalbėjo apie eiles kalboje ir prie vitrinų“ (p. 85). Reikia pastebėti, kad M. Saukos apsakymuose netrūksta absurdiškų situacijų.

Knygoje neretai priartėjama prie ribinių būsenų. Pavyzdžiui, apsakyme „O“ pasakojama apie rašytojo kančias siekiant pagauti įkvėpimą. Pagrindinis veikėjas geria nervų sistemą veikiančius vaistus: „Nuo ryto iki vakaro ryju Xanaxą. Vadinu jį Chanachu. Familiariai, kaip draugą“ (p. 111). Galiausiai riba tarp fantazijos ir tikrovės išnyksta: „Ilgainiui Chanachas įgauna vis daugiau žmogiškų bruožų. Jis atsako į mano klausimus, net pats palaiko pokalbį. Kartu mes einame pasivaikščioti, paskui – į lovą. Gerai turėti artimą draugą“ (p. 113). Norėdamas padėti rašytojui atrasti įkvėpimą, Chanachas liepia jam remtis bibliomancijos metodu – burti iš bet kokios knygos. Rašytojas atsitiktinai pasirenka teismo medicinos vadovėlį. Vėliau Chanachas liepia rašytojui sekti aktualijas, žiūrėti į gatvės iškabas. M. Sauka kuria naivaus, realybėje nesusiorientuojančio rašytojo portretą.

Apsakyme „Astralinė kelionė“ taip pat išryškėja ribinė būsena. Šį tekstą galima pavadinti tam tikra meditacija. Apsakyme žingsnis po žingsnio pasakojama, kaip palikti savo fizinį kūną ir keliauti astraliniu kūnu. Norint sužinoti Visatos paslaptis, siūloma skristi į kasmetinę filosofų konferenciją. Vis dėlto „astralinis kūnas“ filosofų konferencijoje nieko naujo nesužino: „Į ontologinį klausimą – kas? – atsako vardininkas. Galininkas atsako į epistemologinį klausimą – ką? O į metodologinį klausimą – kaip? – atsako prieveiksmis“ (p. 49). Tuo tarpu apsakyme „Kalbos valandėlė“ pasakojama apie kalbininkų, filologų ir kalbos mylėtojų suvažiavimą. Čia neišvengiama beprasmiškų diskusijų apie kalbą ir skirtingas jos reikšmes. Autorius ironiškai žvelgia į tuščias „intelektualines“ diskusijas.

Beje, į M. Saukos akiratį patenka ir jo profesijos žmonės – skulptoriai. Apsakyme „Regėjimas“ pagrindinis veikėjas yra skulptorius. Tačiau jis nenori konkurencijos, todėl atstumia ukrainiečius, ieškančius skulptoriaus darbo Lietuvoje: „Su statulomis yra viena didelė problema, pamaniau sau: kad ir kaip statai, vis tiek kažkam jos turi atsukti užpakalį“ (p. 54). Taigi autorius išryškina ir savo profesijos žmonių ydas.

M. Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“ – skvarbus ir atviras jauno menininko žvilgsnis į save, aplinkinius, daiktus ir reiškinius, kupinas humoro bei ironijos. M. Sauka atskleidžia gyvenime ir kūryboje nusistovėjusias taisykles, stereotipus, prietarus. Galbūt todėl apsakymuose netrūksta absurdiškų situacijų, ribinių būsenų. Skaitant knygą nuolat stebina autoriaus gebėjimas kasdienybėje įžvelgti netikėtas detales ir kalbos žaismas. Galima teigti, kad apsakymų rinkinys „Grubiai“ labiausiai tiks jauniems skaitytojams, ypač jauniems menininkams, nebijantiems pažvelgti į save kitu kampu. Kalbėdamas apie knygą, M. Sauka prisipažįsta: „Idealu būtų, jei bręsčiau kartu su savo skaitytojais.“[1]

____________

[1] Tumasonytė J. Mykolas Sauka: „Kuriantys žmonės yra vagys ir savanaudžiai“ [interaktyvus], [žiūrėta 2015-11-20]. Prieiga per internetą: http://www.kulturpolis.lt/interviu/mykolas-sauka-kuriantys-zmones-yra-vagys-ir-savanaudziai/.