Literatūra

Diskusijoje dalyvavo alternatyvios krypties literatūros aktyvaus sujudimo (AKLAS) Žirklionis nariai Mindaugas Grigaitis, Loreta Varaniūtė, Lina Staponaitė ir Simona Siderevičiūtė

Mindaugas: Ilgą laiką šiuolaikinės literatūros baruose žydėjusi esė pastaruoju metu sulaukia vis mažiau konceptualaus kritinio žvilgsnio. Kai prieš kelerius metus Rolandas Rastauskas už savo eseistinės kūrybos įtaigą gavo Nacionalinę premiją, kritikai, lyg supratę, kad lietuviškoji esė pagaliau gavo pelnytą įvertinimą, nurimo, dėmesys šiam žanrui priblėso, nors pats žanras ir toliau gyvena aktyvų gyvenimą. Į 2012 m. Metų knygos sąrašą įtraukti Vaivos Grainytės Pekino dienoraščiai, Eugenijaus Ališankos rinktinė Gatvė tarp dviejų bažnyčių taip pat buvo išrinkta į kūrybingiausių knygų šešetuką. Nesnaudžia ir kiti esė kultūrą pradėję ir lietuvių literatūroje įtvirtinę eseistai: pasirodė jau trečioji Giedros Radvilavičiūtės rinkinio Šiąnakt aš miegosiu prie sienos laida, o pastaruoju metu kūrybinį pakilimą išgyvenantis Donaldas Kajokas savo skaitytojus pamalonino esė užsklandėlėmis Lapės gaudymas. Taigi aktyvus esė gyvenimas tęsiasi, tad laikas ir kritikai prisikelti ir atidžiau pažvelgti į šiuolaikinės esė padėtį, tendencijas, sėkmes ir nesėkmes.

Loreta: Man atrodo, kad tuo savo konceptualios kritikos reikalavimu, Mindaugai, mus nuvesi į aklavietę. Esė – žanras baisiai platus ir atviras, todėl net neaišku, kokius reikalavimus jam reikėtų kelti. Esė atveju kritika neišvengiamai pasmerkta būti labai asmeniška. Kas mane žavi esė, kaip ir bet kuriame kitame žanre, – tai erudicija. Kol daugybė mūsų literatūros veikėjų pozuoja, į šalis tarsi purslus taškydami neišsemiamą intertekstų gausą, mūsų eseistikoje yra vienas žmogus, kuriam norisi dainuoti ditirambus. Tai – Rolandas Rastauskas. RoRa ramiai, apsukriai, intelektualiai ir motyvuotai skaitytojui pateikia savo išskirtinę patirtį, demonstruoja net kiek pavydėtiną pastabumą. Ir pateikia jis tai ne kaip akibrokštą, ne kaip įžeidimą galbūt mažiau žinančiam skaitytojui, bet kaip natūralią savo pasaulio dalį, kaip požiūrį. Žodžiu, skaitai ir žaviesi. Be abejo, malonumą gerokai padidina ypač sklandus ir ištobulintas stilius, itin taikli ir tarsi iš pasalų užklumpanti ironija, humoro jausmas. Tuomet, kai grakšti teksto stilistika susimaišo su individualiu turiniu, ko gero, ir atsiveria Rastausko esė žavesys. Tokie tekstai (skolinuosi Giedros Radvilavičiūtės kriterijų) išlieka mintyse įspūdžiu ilgam. Tarsi akibrokštas visiems tiems pseudointelektualiems rašantiesiems, žinių ir ženklų marmalynės efektu siekiantiems išsikovoti teisę į literato ir rašytojo apibrėžtis.

Mindaugas: Nemėgstu sakyti pašlovinimų, bet jungiuosi į ditirambų duetą. Rastauskas – tikras žodžio ekvilibristas. Kol daugelis rašytojų galuojasi samprotaudami apie būties nepažinumą, kalbos ribotumą, prasmės neapčiuopiamumą, populiariosios kultūros banalumą, RoRa, elegantiškai jungdamas šiuos elementus į visumą, sukuria tik jam vienam būdingą rašymo būdą. Lietuvių literatūroje taip meistriškai išskaidyti siužeto, bet kartu nepalikti skaitytojo tik ženklų chaose niekas nemoka. Kaip jau esu minėjęs paskutinėje mūsų diskusijoje, jo tekstuose tas siužetas yra išsiskaidęs į minčių ir pojūčių mikropasaulius, kurie nepastebimos traukos jėgos veikiami jungiasi į darnią nelinijinę teksto visatą. Manau, Rastauskas yra pasiekęs tobulą esė formą: kai tekste kultūrinė refleksija, rodos, tuoj virs sausu filosofiniu apibendrinimu, atsiranda elipsė ir pradedamas asmeninės patirties pasažas, kai asmeninė patirtis ima virsti sentimentalu, grįžtama prie tekstūrą sutvirtinančios kultūrinės refleksijos, kurioje nevengiama ir kalbėjimą pagyvinančių populiariosios kultūros tekstų (komentarų po straipsniais, supermamų forumų inkliuzų), ir rimtų visuomeninių problemų analizės. Patirtis Rastausko esė tekstuose – daugialypė, bet ne chaotiška, ji sutvardoma ramaus, elegantiško pasakojimo ir virsta meistriškai valdomu, tikrą teksto malonumą teikiančiu kalbos aktu.

Sima: Ech, jūs stiliaus estetai, tikri buržua... Ir iš kur tie susižavėjimo spygsniai. Reikėjo įtarti, kad čia kažkuo geru nekvepia, jeigu jau Mindaugas teigia atradęs tobulą esė formą. Jus taip džiuginąs RoRa kalbėjimo tonas mane kažkodėl migdo. Ši apsnūdėliška ramybė, žongliravimas žodžiais išguja tą plotmę, kurioje turėtų vyrauti jausmas, gaivališkumas, būtent jo man ir pritrūko šiose esė. Per daug įsigilinę į formą, pateikimo būdą, dažnai užmirštame turinį. Šiuo atveju galiu suprasti RoRa stilių dievinančius skaitytojus, juk nedažnas atvejis atrasti rašytoją, sugebantį suvaldyti žodį. Kita vertus, kiek jis turi būti suvaldytas? Ar nesimėgaujame tuo, kad esame užliūliuoti?

Lina: Iš tiesų ditirambų duetą ir aš norėčiau pritildyti. Kas vienam puiki ekvilibristika,  kitam – sunkiai ištveriamas verbališkumas. Įspūdis: Rastauskas žino daug žodžių. Daug. Visi jie vienu kartu ėmė ir ant manęs užgriuvo. Privalau sutikti, kad patirtis šiuose tekstuose tikrai daugialypė ir akivaizdžiai labai iškalbinga, o vis dėlto Mindaugo išaukštintas ramus, elegantiškas pasakojimas bei teksto malonumą teikiantis kalbos aktas nuo manęs kažkur pasislėpė. Tas daugialypiškumas ir daugybiškumas, rodos, daugelyje Rastausko esė neturi ribų – viskas taip pinta supinta, kad įstringi ir išsinarplioti bene neįmanoma. Labiausiai įsiminė viena esė – Keliai, mašinos, žmonės, kurios, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, visiškai nebeprisimenu. Kažkas apie mašinas. Kažkas už to, matyt, akivaizdžiai gilaus slypi. Ir dar bilietas teksto pabaigoje. Šitie bilietai ar tikrai kalbėjimą pagyvinantys kiti panašūs inkliuzai (dėl to su jumis, Mindaugai ir Loreta, sutinku) vis dėlto RoRa verbalinių erdvių man neatvėrė. Galbūt tikrai kai kurioms moterims sunkiau su automobiliais, arba, paprasčiau tariant, pernelyg tingėjau mokytis rastauskiškų vairavimo esė keliais taisyklių. Visada maniau, kad esė žanro keliai ir klystkeliai tokie labiau asfaltuoti, paprastesni ir lengvesni. Kita vertus, išmuštai iš tikėjimosi vėžių dardėti duobėtu žvyrkeliu, nežinant, ko tikėtis už kito posūkio, turiu pripažinti, taip pat savotiškai mazochistiškai žavu.

Mindaugas: Skaudu girdėti, kaip negailestingai niekinamas mano lietuviškosios esė guru. Nematau kitos išeities, tik nusimesti Simonos man priskirtą buržujaus kaukę ir kaip tikram plebėjui sakyti – pasižiūrėkite į savo stabą Kajoką. Jeigu rimtai, sakydamas tokius vaikiškai verksmingus pajuokavimus, dar kartą įsitikinu Loretos žodžių teisumu: diskutuodami apie esė mes pasmerkti neįveikiamam asmeniškumui. Bet būtent asmeniškumų įvairovė ir leidžia atsiskleisti literatūrinio lauko įvairovei, tad nebijodamas būti pernelyg subjektyvus, nes kitoks būti ir nemoku, ir negaliu, užduosiu jums klausimą: Sima ir Lina, ar Lapės gaudyme esė formos trumpėjimas iki aforizmo nerodo Kajoko tapsmo rašytoju–pranašu? Rodos, sistemingai einama Kęstučio Navako nurodytu keliu – tapti lietuvių poetų dvasiniu vedliu, užimti po Marcelijaus Martinaičio atsivėrusią tuštumą, kurioje kadaise stovėjo Maironis, Putinas, Justinas Marcinkevičius. Man atrodo, taip, kaip dabar Maironio ar Justino Marcinkevičiaus eilėraščius tauta dainuoja kaip liaudies dainas, taip ir Lapės gaudymo ištraukas vieną dieną šventikai bažnyčiose skaitys kaip pamokslus, pamokymus užbaigdami žodžiais Tai dievo žodis. O ateities kartos ras kur nors kokią Ekleziasto ar Patarlių knygos ištrauką, Konfucijaus ar budistų vienuolio sentenciją ir mintyse sau sakys: Bet tas Kajokas ir įžvalgus buvo... Ar jums, prisiekusioms Kajoko mylėtojoms, neatrodo, kad jo kūrybą jau pažįstančiam skaitytojui Lapės gaudymas primena monotoniškai besikartojantį žaidimą būties nepažinumo, prasmės neapčiuopiamumo, supopuliarintomis dzeno ir kitų teosofinių sistemų tiesomis. Kai jauti, kad nieko naujo pasakyti neįmanoma, pradedi mėtytis deklaracijomis apie parašytą neva tokią–kitokią knygą (viršelio anotacijos ištarmė), nors kitoniškumas joje tėra pretenzingas aforistiškas lakoniškumas, kurio išmintingumą gudriai sustiprina mįslingi nutylėjimai, monotoniškai primindami tai, ką žmogus ir be Lapės gaudytojo samprotavimų visada junta, – mirguliuojančią nežinomybę.

Lina: Akivaizdu, Mindaugai, Kajokui simpatijos nejauti. Kalbi kategoriškai, griežtai ir, nors kartais teisingai, vis dėlto negailestingai. O galbūt tiesiog aš, prisiskaičiusi Kajoko bendrybių, ėmiau bijoti konkretesnio žodžio. Stebėtina, bet abstraktybė užburia  taip, kad akimirkai gali netgi pamiršti, jog šį kartą autoriui ja prabilti į skaitytoją naujai ar bent sukuriant naujumo iliuziją, rodos, tikrai sekėsi sunkiau. O gal ir visai nepavyko. Žinau, kad už tai būsiu tavo, Mindaugai, teisiama, bet privalau pasakyti: mėgstu Kajoką. Nesu tikra, ar tai – ne prisirišimas, bet mėgstu Kajoką tokį, koks jis žibėjo iš Lietaus migla Lu kalne, Kazašo, iš ironiškai, akimirkiškai (sakyti budistiškai truputį nedrąsu) arba visiškai palaidūniškai besijuokiančios poezijos, iš dar visai šviežio Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Gresia gana skambi ištara, tačiau šie kūriniai buvo Kajokas, o Kajokas buvo jie: kaskart vis naujai sušvintantys, be galo gyvi ir sunkiai suturimi, tačiau vienalyčiai ir tokie, kokius pasidedi <...> pagarbiausioje vietoje – per ištiestą ranką nuo lovos (p. 14). Sakai, Mindaugai, kad Kajokas eina užimti literatūros pranašo vietos. O aš, nors su tuo nesutinku (dar pridurdama, kad net labiausiai norėdamas nė vienas pranašas savęs tokio nėra sukūręs – tai mes lipdome skambias etiketes, dalijame nuosprendžius į kairę ir į dešinę), galiu drąsiai tarti – štai tą Kajoką, nujaučiamą ką tik išvardytose knygose, galbūt ir būtų galima – jei labai reikia titulų – vadinti „poetų dvasiniu vedliu“ (žinoma, čia visada lieka vietos kajokiškai šypsenai). Tačiau, rodos, poetas eseistas romanistas, užėjęs į nedidelę knygelės erdvę lapės paieškoti, truputėlį pavargo. Kai kurios Rytų praktikos itin dažnai brėžia tokią skirtį: žinojimas, kurio nerealizuojame sava patirtimi, tėra teorija. Tai, kas amžinai prarandama ir tuščia. Šiuo požiūriu laikotarpiai, kai dvasiniame gyvenime niekas nebevyksta – jokie sukrėtimai, atradimai ar praradimai, o tik kapstomasi po „seną gerą“ nušvitimą, yra visiškai beverčiai – jokio tapsmo, judėjimo, jokių realizacijų, tik pluoštai žinių. Tokia tuščia erdvė man atrodo plytinti Lapės gaudyme. Turiu sutikti su tavo, Mindaugai, nuomone, kad visa tame gaudyme jau girdėta, tarsi jau išsemta, tarsi ir norėtųsi, kad poetas judėtų bent žingsnį toliau. Skaitai, galva kai kur palinguoji sutikdama, o vis dėlto užvertusi nebeatverti. Kita vertus, tikriausiai kiekvienam mūsų būdingas prisirišimas prie to tapsmo, kurį savy juntam, kurį lyg jau ir įvardijom, bet vis kažkaip neapčiuopiam ir užrašyti nesugebam (o ar reikia – atskira diskusija). Gal iš to nesugebėjimo ir ši knyga? Gal ji iš to įstrigimo ir negalėjimo rašyti kitaip? O gal apie tai? Sunku pasakyti. Kad ir kiek bemąstytum, vis tiek kažkas Lapės gaudyme nebeįtikina.

Sima: Lina, neišsižadėk savų guru, vos išgirdusi Mindaugo bambėjimus! Atrodo, kad nepatenkinę savo lūkesčių horizonto imame purkštauti, kad ir šis, ir tas negerai, o šitas autorius ir visai išsisėmęs. O mane Kajoko tekstai žavi, ir naujausias jo kūrinys – ne išimtis. Reikia daug įdirbio, kad tekstas tekėtų taip lengvai ir sklandžiai. Jo sugebėjimas apie sudėtingus dalykus rašyti paprastai kelia nuostabą. Nuolatinis naujovių troškimas yra mūsų pačių problema, kaip ir nesugebėjimas įžvelgti grožio mažuose dalykuose. Suprantu, kad labai norisi pamatyti, ką dar čia naujesnio ir skandalingesnio tas Kajokas sukurs, bet šių dalykų gali tikėtis tik žalio supratimo apie Kajoko kūrybą neturintis skaitytojas. Kas gali būti naujo po saule? Ar nežavu, kaip tikras Rytų žinovas Kajokas taupiai vartoja žodį, siekia koncentruotai išreikšti emociją netuščiažodžiaudamas. Jo trumpuose esė atsiskleidžia Eliade Micrea nuolat kartojamo laiko idėja, kuria tiesiog užsikrėčiau. Ir vis tai šen, tai ten išdygstantis nežinomybės motyvas, kuris ką nors gal ir labai erzino, bet mane žavėjo – juk tik amžiname nežinojime gyvuoja amžina galimybė. Vakaruose tuštuma suprantama kaip nebuvimas, išnykimas, o Rytuose – kaip beribiškumas, erdvė naujai pradžiai, augimui. Kartais peraugame patys save, tikriausiai taip nutiko ir legendoje apie tokį rašytoją Kajoką, kuriuo taip žavėtasi, kad jis nespėjo augti kartu su savo legenda.

Loreta: Kadangi natūraliai susiklostė, jog turime du duetus, tai aš jungiuosi prie savo dueto partnerio Mindaugo. Nors labai gaila, tačiau likau gaudynėmis stipriai nusivylusi. Taip norėjosi ko nors kajokiško, kas leistų giliai išgyventi ir išsemti tekstą, pagauti tas trumputes susižavėjimo akimirkas, kurios verčia skaitymą kone terapija, tobulėjimo proceso dalimi. Pritariu tau, Lina: man taip pat susidarė įspūdis, kad šių esė kalbantysis yra tiesiog įstrigęs svarbiuose praeities (nors ir galima sakyti, jog niekas nesibaigia) išgyvenimuose. Nežinau, ar labiau skaitytojui, ar sau pačiam jis bando įkalti gyvenimo būdo tiesas (kone lozungus). Kartojimas – mokslų motina! Ir vis dėlto literatūra man su tokiais mokslais ir jų metodais nesisieja. Literatūra visuomet yra kažkas nauja ir kitaip. O kas yra šių tekstų adresatas? Galbūt tas, kuris dar nėra susipažinęs su Kajoko tekstais, gali žvelgti į rinkinį kaip į rašytojo požiūrio kvintesenciją. Tačiau man (nors didele jo tekstų skaitymo patirtimi girtis negaliu) šios esė pasirodė kaip jau išvaikščiotas labirintas: žvilgsnis užkliūna už pavienių fragmentų (ar tekstų, ar žodžių, ar stiliaus), kurių galbūt nepastebėjai keliaudama pirmą sykį, bet kelią, deja, jau puikiai žinai... Tad galų gale tik kartojiesi tai, ką žinai. Arba pasiduodi begaliniams filosofiniams išvedžiojimams apie... viską iš eilės. Ar jie išties turi vertės? Šio rinkinio reikšmė atrodo pritempta, nes tai – tarsi vidinės proto pratybos, lavinančios filosofinį, reflektyvų, pastabumu grįstą mąstymą apskritai. Tačiau ar pratybos neturi būti atliekamos vienumoje, kitiems pristatant jų rezultatus? Netgi kajokiškas vypsnis čia pasirodė nebepaveikus, prėskas. Kalbėjimas tampa šiek tiek pretenzingas, o tai, ko gero, turėtų smarkiai prieštarauti bet kuriai pozityviai gyvenimo filosofijai. Telieka pa(si)linkėti, kad kitas smalsiai laukiamas Kajoko kūrinys būtų literatūriškai naujesnis, vėl nustebinantis Linos puikiai apibrėžtu kajokiškumu.

Mindaugas: Nepaisant agresyvaus Simos antpuolio, norėčiau tęsti pokalbį apie kajokomaniją. Kajoko įtaiga, rodos, akina ne tik jį patį, bet net ir jaunesniosios kartos eseistus. Toks įspūdis kilo skaitant Ališankos Gatvętarp dviejų bažnyčių. Šioje rinktinėje patraukia asmeninės patirties aprašymai, bet beveik visuose Ališankos tekstuose egzistuoja viena yda: asmeninė patirtis yra tik žaliava, padedanti išsakyti kokią nors gana neoriginalią filosofinę įžvalgą. Taip sugadinama geriausia rinktinės esė Didysis tranzas, kurioje unikalios patirtys keliaujant po SSRS platybes sutraukiamos į heidegerišką būties ir kalbos paslapčių neperregimumo idėją. Kitoje esė, kurioje aprašoma viešnagė Šveicarijoje, tos šalies kultūros kitoniškumas taip pat nepasiūlo jokio naujos kalbėjimo apie save galimybės – tik gana banalią išvadą, kad rašymas yra kankinantis ir nesibaigiantis prasmės ieškojimas. Dar kitame tekste (čia man, kaip Linai su Rastausku,  iš teksto lieka tik įspūdis be aiškaus pavadinimo) unikalūs išgyvenimai posovietiniame Vilniuje sutraukiami iki atminties problematikos ir įvelkami į nesustabdomo ir griaunančio laiko rūbą. Atrodo, kad net esė struktūra yra rikiuojama pagal vieną ir tą pačią schemą: pirmiausia papasakosiu apie tai, ką patyriau, o paskui pateiksiu bendražmogišką savo individualumo apmąstymą. Pretenzingi patirties „universalizavimai“ atima iš Ališankos stiliaus savitumą ir palieka slogų schematiškumo įspūdį.

Lina: Šioje diskusijoje mes tikrai linkstame kiekvieno autoriaus kūrinius vertinti nežinia iš kur atsirandančiais asmeniškumais. Svarstyti apie tai, kiek nuasmeninta bei objektyvi gali ir (arba) turi būti literatūros kritika, o gal apie tai, ar tokį gana asmenišką esė žanrą galima vertinti itin objektyviai, net nepradėsiu. Įdomi nebent situacija, kai, užliūliuoti arba, priešingai, suerzinti esė asmeniškumo, imame tuo kaltinti autorių. Sakai, Mindaugai, kad Ališankos asmeninė patirtis yra tik žaliava, padedanti išsakyti kokią nors gana neoriginalią filosofinę įžvalgą, o aš, visai nekukliai pasinaudodama mūsų jau įprasta praktika (esė vertinti itin asmeniškai) savam kalbėjimui palengvinti, paprieštarausiu: Ališankos asmeniškumai man pasirodė esą labiau išpildyti esė struktūroje negu, sakykime, Rastausko. „Išpildyti“ gal vis dėlto ne pats tinkamiausias žodis. Kad ir kaip neliteratūrologiškai, nekritiškai ir visiškai nemokšiškai tai skambėtų, pavadinkime tai „įsiliejimu“. Šiuo požiūriu Ališankos Gatvė tarp dviejų bažnyčių gal tikrai kažkiek panašėja į kajokišką rašymą, tačiau jei ieškočiau Ališankai guru, sakyčiau, kad tai – Jurgis Kunčinas. Žinoma, Kunčino Vilnius be galo skiriasi nuo Ališankos Vilniaus, bet taip ir turi būti. Ališanka yra pajėgus savo kalbėjimu pagauti miestišką būtį – įprasminti asmeninius atsiminimus ir patirtis būtent čia: be galo gyvame, pulsuojančiame mieste, kuris reiškiasi labiau ne kaip gatvės ir pastatai, o kaip vienalytis darinys, gal net gyvoji esybė ar filosofinė kategorija. Šito įprasminimo visiškai natūrali išdava man atrodo esančios tos „neoriginalios filosofinės įžvalgos“, kuriomis taip pasibaisėjai, bet kurias aš veikiau pavadinčiau – net jei kartais tikrai nelabai originalios – visiškai organiškomis šių pasakojimų dalimis. Kaip jau minėjau, tokio „įsiliejimo“ nejutau skaitydama RoRa eseistiką, kita vertus, dar kartą nuoširdžiai prisipažinsiu, tas autorius tiesiog užgriuvo kone fiziškai apčiuopiamu savo sunkumu. Tačiau šioje sunkumo ir lengvumo opozicijoje ir yra ta atspirtis, kuri leidžia man – labai subjektyviai, cha – Ališankos eseistiškas pastangas įvertinti palankiau. Kas, kad moki gerai valdyti žodžius (žongliruodamas nepameti nė vieno kamuoliuko), jei trūksta saiko jausmo, o skaitytojas ima ir paskęsta tame žongliravime. Ališankos pasaulis, telpantis į vieną gatvę, gal asmeniškesnis, gal paprastesnis, gal kreivakojis ir tikrai ne žonglierius, bet savo keruakiškumu ar kunčiniškumu tikrai ne prastesnis.

Loreta: Kartkartėmis tenka pajusti, kad apsiskaitymas, išsilavinimas gali ne tik užauginti ir patobulinti, bet tiek pat ir pakenkti. Ir tai būdinga tiek skaitančiajam, tiek rašančiajam. Minėjai, Mindaugai, kajokomaniją, kurios esmė – kuo daugiau filosofiškumo. Tai – paprasčiausia saiko stoka. Iš tiesų, panašų simptomą galime įžvelgti ir Ališankos esė rinkinyje. Šiuo atveju žinių demonstracija išlindo tekstuose visai nelaiku. Apie subjektyvumą irgi nediskutuosiu – galų gale jis juk neišvengiamas, tačiau mane, kaip ir daugelį, pakeri teksto prasmių gelmė, arba Linos įvardytas sunkumas. Būtent taip aš galiu atsirinkti, ką vertinu ir ko ne. Tačiau gelmei atskleisti, ką parodo daug prieštaravimų sukeldamas pats Ališanka, nei konstruktyvūs filosofiniai išvedžiojimai, nei aiškinama ir neaiškinama teorijų sąvokų, kategorijų gausa nėra būtina. Todėl tai, kas man pasirodė vertingiausia, rašantysis puikiai atskleidė ten, kur šių apsiskaitymo ženklų nėra. Bet paties autoriaus sąmoningai neniuansuoti tokie ženklai tampa priešu, nebe sąjungininku. Pavyzdžiui, tekste, turėjusiame būti rinkinio ištaka, viena kertinių sudedamųjų dalių (kalbu apie esė, kurios pavadinimas sutampa su rinkinio pavadinimu), gana sunkų kelią, bandant susirankioti, kas čia svarbu ir ne–vien–deskriptyvu, nuprasmina nusivylimas. Dėl ko? Dėl to, kad teko atsimušti į nemotyvuotą teorijų raišką, inkrustuotą ten, kur reikia jausmo ir patyrimo, o ne teorijų kontempliacijos ir įtempimo į asmeninį gyvenimą. Netikiu, kad esė veikėjas prosenelis mąstė apie topofiliją ar utopiją ir kad tai įvardijus kažkam pasidarė geriau ir įdomiau. Rinkinyje sklando memuarų kvapas, tačiau būtent asmeninis ryšys su patirtimi (o ne jos įvardijimas), kitose esė atrastas vidinis reflektyvumas paverčia tekstą atradimu, leidžia ir pačiai susikurti kažkokį santykį. Trumpai tariant, tie suprotingėjimai arba suuniversalinimai mane, kaip ir Mindaugą, tik erzino. Rinkinio vertė yra neabejotina, skaitytojiškai džiūgavau dėl ilgų, sodrių sakinių, taiklaus intertekstualumo, asociatyvumo, įžvalgų, dialogiškumo, temų. Tačiau tikiu, kad kūryboje schemos, formulės, metodai ir panašūs padarai stovi kiek žemiau, nei patyrimas ir individualių minčių sklaida. Ypač, jei tie padarai – savitiksliai.

Sima: Na štai, pagaliau priėjome ir bėdų turgų, kuriame šiandien p. Ališankos išgyvenimai kiek aš baisių dalykų patyriau, kai jaunas buvau. O kalbant be ironijos – Ališanka moka valdyti žodį, jo sakiniai sklandūs ir tekantys be jokių trikdžių, tačiau tekstai palieka prėską skonį. Taigi Lina nepalaikė manęs ginant Kajoką, o aš išduosiu ją Ališankos fronte. Autorius sąmoningai pasirenka būtent tuos savo pseudobiografijos įvykius, kurie pakirbintų skaitytojo emocijas. Savo rašymo maniera jis siekia šokiruoti. Mazochistiškai pasodina skaitytoją priešais rakto skylutę ir liepia mėgautis vojeristiniais vaizdais. Ar matei tą apvirtusią moterį, kuri nemūvi kelnaičių, o kaip tupykla, su gausiais dzikų būriais? Ir net jei nenori žvelgti, esi priverstas – tekstas pagriebia ir tempia tolyn, prie tos būdelės, kur spaliukai patyrė pirmuosius meilės nuotykius ir kur netoliese kabo nupjauta katino galva. Užvertusi esė puslapius pasijaučiau nešvari, sutepta mazochistine–ekshibicionistine asmenine patirtimi, kurios demonstravimas teikia autoriui malonumą (kaip tie dėdės, kurie dėvi ilgus lietpalčius ir juos praskleidžia tik atokiuose parkuose). Todėl apie Ališanką galiu pasakyti tik tiek – ačiū, bet man gana.

Mindaugas: Sima, yra vaistas nuo prėskumos skonio ir metafizinių problemų sunkio. Bent aš tikrai pailsėjau skaitydamas Grainytės Pekino dienoraščius. Jie patraukia nuoširdumu ir atvirumu. Rašoma be didesnių įmantrybių ir pretenzijų į didžius filosofinius apibendrinimus, tiesiog siekiant atskleisti savo požiūrį į egzotiškąjį Pekiną. Tiesa, neretai kyla įspūdis, kad paprastumas virsta paviršutiniškumu: visi kinai tampa nevalomis, vakarietiškos gyvensenos adeptais, japonės – tik vaiduokliškomis, netvarkingomis ir kvailai kikenančiomis stileivomis. Neretai skaitant norėjosi bandymo leistis į gilesnę analizę, pastebėti kažkokius individualius žmonių bruožus, kurie išskirtų juos iš bendros masės, nes tekstai, parašyti o man dzin stiliumi, neretai tampa paaugliškai demonstratyvaus atsiribojimo pasažais. Vietomis pritrūksta atidesnio įsižiūrėjimo į situacijas, žmones ir vietas, bandymo už faktiškumo ir fiziškumo įžvelgti kažkokią kultūrai būdingą būties specifiką ir tą specifiką savitai įkalbinti. Bet galbūt čia tik mano, lėtoje Lietuvos inercijoje pilkas dienas leidžiančio provincialo, iliuzija. Atsidūrus gigantiško didmiesčio mašinerijoje atsainus požiūris, matyt, būtinas, kad tas klastingas anonimiškumas neįsuktų į savo nesibaigiantį chaosą ir nesutraiškytų tavo paties individualumo. Taigi jeigu RoRa eseistiką laikau etalonu, reikia pripažinti, kad Grainytei nepavyksta pakilti iki rastauskiškos kalbos ekvilibristikos, bet savo stilių ji turi ir, nors paprastumas neretai virsta paviršutiniška poza, bet būtent jis apsaugo nuo snobiškų pretenzijų savo unikalią patirtį apibendrinti didingais filosofiniais samprotavimais (to nepavyksta išvengti Kajokui ir Ališankai).

Lina: Įdomu tai, kad skaitymų pabaigoje mūsų nuomonės, Mindaugai, ėmė ir suėjo draugėn. Žinoma, išskyrus vertinimus, skirtus tam, ką įvardijame etalonais, guru ir snobiškomis pretenzijomis. Vaivos Grainytės esė man taip pat pasirodė jaukiai paprastos, be galo nuoširdžios, bet labai daug kur pernelyg paviršutiniškos. Nieko per daug čia ir nepridursiu, galbūt nebent galėčiau užmesti kabliuką (ir sau pačiai!) – klausimą, o kokie gi turėtų būti „dienoraščiai“: apimantys ne tik visiškai žmogiškas, dažnai buitiškas patirtis Pekine, bet ir nuasmenintus neva „bendražmogiškus“ svarstymus apie būtį ar kitą kultūrą (kuriuos tu, Mindaugai, vėliau galbūt pavadintumei neoriginaliomis klišėmis)? Nesvarbu, kad tai laikome esė, man pasirodė, kad autorė labai taikliai pasirinko dienoraščio formą – šitaip išsivaduodama iš išankstinių apribojimų (o tai, ko tikimasi iš tikros esė, tikrai gali riboti). Kol garbūs ir pretenzingi skirtingų stovyklų nuomonėms atstovaujantys „kritikai“ viduj šitaip svarstė ir įnirtingai vienas su kitu kovėsi, agituodami tai už, tai prieš paviršutiniškumu virstantį paprastumą, kažkas trečias vis tiek su malonumu skaitė toliau.

Loreta: Pritariu. Esmę išsakėt, man belieka nebent dar ją kiek paplėtoti. Grainytės įspūdžius stebėjau dar tuomet, kai jie nebuvo įgiję knygos pavidalo. Ir mėgavausi – sklandžiu kalbėjimu, lengvumu, humoro jausmu, t. y. tuo, ką jūs įvardijote kaip paviršutiniškumą. O, taip, stereotipų išvengti išties sunku. Bet, kaip pastebėjo Mindaugas, tai – priemonė, leidžianti nepasimesti, susidėlioti savas ašis, vėliavas ir punktyrus ten, į kur patekti man, beviltiškai paranojikei, atrodo esąs vienas tikro didžiavimosi ir pasididžiavimo vertų sprendimų. Vienai! Nieko nepažįstant! Metams, nemokant kalbos! Dienoraščio autorė sugebėjo užgniaužti padraikišką nuostabą, kritiniu žvilgsniu įvertinti situacijas ir nepamesti savo pačios nuostatų, tačiau taip pat ir atsiverti Kitam. Ir ar tikrai būtina į viską žvelgti kaip į giliai ir prasmingai egzistencinę patirtį? Tebūnie tai gyvenimo nuotykis, įamžinamas ne tokios nuotykiškos (kad nebūtų per daug) stilistikos, taiklių įžvalgų ir (auto)ironijos. Kad jau sutarėme, jog esė žanras platus, pasimėgaukime įvairiomis jo apraiškomis ir nesprauskime gero, malonaus teksto į kampą – kad nevirstų jis visai susnobėjusio Žirklionio pretenzijų taikiniu.

Sima: Net jeigu ir dedate tašką, teks pridėti dar du šalia, nes... RoRa eseistikos tikrai negalime vadinti etalonu tik dėl asmeninių simpatijų. Nesudarinėkime nereikalingų kanonų, tuo labiau, kai patys juos laužome vos tik sutikę savo literatūriniame kelyje. Kalbant apie Grainytės kūrybą – ji persmelkta žaismingumo, vienkartiškumo ir dabarties išgyvenimo. Tai vieno skaitymo literatūra, kuri patvirtina esė žanrą – kalbėti čia ir dabar, apie tai, kas aktualu šiuo metu. Man iškilo tas pats klausimas, kaip ir Linai: kaip paversti dienoraštinius, asmeninius išgyvenimus bendražmogiška patirtimi? Nes, ach, kaip naivu ir narciziška, bet kiekvienas iš mūsų esmingiausiai išgyvena tą tekstą, kuriame atranda nors dalelę savęs. Pekino dienoraščiai yra puikus skaitalas prieš miegą arba vartalas užmušinėjant paskutines troleibuso laukimo minutes stotelėje. Jie jaunatviškai žavingi ir gaivališki, tačiau tuojau pat užmirštami, nes turi per mažai sąlyčio taškų su skaitytojų išgyvenimais. Neradau savęs Pekine, tačiau su malonumu paslapčia stebėjau kitų gyvenimą jame. Daug artimesnės ir estetiškai įtaigesnės man atrodo Radvilavičiūtės esė. Su jos kūriniais draugauju jau seniai, todėl su malonumu stebiu, kaip autorė keičiasi ir tobulėja. Jos kūriniai įgyja vis daugiau struktūros, krypties. Tikrai jaukiai skaitomos esė apie tikrą moterišką rašymą, gyvenimą (o kartais ir antigyvenimą) ir vyrus. Tiesa, kartais šiek tiek per daug savigailos, tai šen, tai ten vis išsprūsta lemtingas senatvės motyvas, dar prabėgęs laikas ir daug daug, oi kiek daug, nostalgijos. Bet mane žavi Radvilavičiūtės sugebėjimas rašyti atvirai, visiškai sumaišyti realybę ir fikciją (ar šios kategorijos išvis egzistuoja?) taip, kad skaitytojas ryja tekstą šventai įsitikinęs jo autobiografiškumu, o tada sustingsta it įbestas, nes supranta klaidžiojęs fantazijų labirinte. Jos ironiškos, bet itin taiklios pastabos veda skaitytoją tvirta ranka ir suteikia tekstui lengvumo, išsklaido bereikalingą rimtį. Tiesa, vis dažniau jos esė pasikartojantis vienodas pradžios–pabaigos motyvas, iš pradžių stebinęs ir džiuginęs (uždara esė, amžinas ratas, užbaigtumas), pamažu ima erzinti, nes jau esė pradžioje numatoma jos pabaiga, dingsta netikėtumo motyvas. Žinoma, autorė nėra naujokė esė žanre, ji sugeba apžaisti skaitytoją, nustebinti jį naujomis tų pačių žodžių prasmėmis. Vis dėlto kartais siekdama aiškumo autorė tiesiog meta kortas ant stalo, atskleidžia viską iki smulkiausių detalių, kad skaitytojui netektų pačiam kapstytis reikšmių raizgalynėje. Gal čia kaltas moteriškas noras būti suprastai, išgyventai, atskleistai. O gal tai mano noras sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai, primetant viską moteriškumui. Juk mes, moterys, galime būti nelogiškos.

Loreta: Esė žanras siejasi su atvirumu ne vien dėl formos ar temų. Viena svarbiausių sąlygų – tai paties kalbančiojo atvirumas. Čia beveik kaip poezijoje: jei nenori apsinuoginti, smagumo liks ne tiek jau ir daug. Matėme, kiek įvairiais po ranka pasitaikančiais padarais mėgina prisidengti Ališankos, Kajoko kalbėtojai, ir galime matyti, kiek drąsiai daug atidengti geba Radvilavičiūtė. Toks atvirumas jau panašėja į Grainytės pasirinktą dienoraščio žanrą. Ir čia nieko nėra atsitiktinio, netyčiniai chaotiško, nemotyvuoto. Tekstai – savotiški uždaviniai, ir sprendžiame domėn imdami ne tik autorystės, psichologinių bruožų įvardijimo, bet ir struktūros sąlygas. Sprendimas vyksta gerokai maloniau, naudojantis taikliu sąmoju, reikšmių koncentracija, ironija ir autentiškais, originaliais kalbos perlais. Smagu pastebėti, kad kol kai kas verda savo paties vidinių (arba ne) patirčių sultyse, Radvilavičiūtė pristato šiokią tokią kūrėją supermoterį, nebijančią kūrybinių pokyčių, temų bei raiškos naujumo, taip pat išlaikydama ir literatūrinį savitumą.

Mindaugas: Nieko pridėti prie moteriško pašnekesio apie Radvilavičiūtės esė neturiu. Kartoti jūsų minčių nenoriu, tad, manau, laikas apibendrinti diskusiją. Karštai besiginčydami prie jokios vieningos tiesos nepriėjome, todėl telieka pasidžiaugti, kad visiškai nesusnobėjom ir dalydamiesi savo asmenine esė skaitymo patirtimi sugebėjom kalbėti skirtingais balsais. Kaip ir sakiau, tik per asmeniškumų daugybiškumą galima išvysti literatūros procesų įvairovę.

Sima: Manau, kad apie esė kitaip kalbėti ir neįmanoma. Akivaizdu, kad esė formų yra pačių įvairiausių ir be galo sunku nepasiduoti pagundai vertinti jas subjektyviai, pagal savo asmeninius patiko–nepatiko kriterijus. Kita vertus, esė žanras skirtas išjudinti emocijas, nevaržomai atskleisti asmeninius išgyvenimus, išsilaisvinti iš kanoninių rėmų, tuomet ar verta pasitikėti savo pseudoobjektyvumu? Bet kuriuo atveju teksto kokybė visuomet išliks siekiamybe ir prioritetu, išlaikant stiliaus, formos ir turinio įvairovę. Nes esame beviltiški narcizai, norime save rasti visuose tekstuose.