Atvaizdas ieško stebėtojo 0
Fotografavimas dažnai neatsiejamas nuo mėgavimosi, pradedant primityviu turistiniu „aš čia buvau“, baigiant menininko atradimo, akimirkos sustabdymo džiaugsmu. Pasitenkinimo priežasčių daugybė, bene ryškiausia jų – nuolatinis savo egzistencijos patvirtinimas. Būti, vadinasi, fotografuoti(s) – štai jums šių dienų devizas. R. Descartes’ui būties pagrindu tapo jo mąstymas, o mes linkę viską suvokti per fotoaparato/kameros akį. Atsiradimas vienoje ar kitoje jos pusėje tarsi patvirtina individo būtį laike ir erdvėje, nuotraukos įformina jo stebėjimą/stebėjimąsi. Atvaizdas tampa istoriškumo garantu.
Nors naivus tikėjimas, jog atvaizdo negalima sufalsifikuoti, jau seniai prarastas, dažnai vis dar esame linkę jį laikyti tikrovės dokumentu, laiko nuoplaišomis, istorijos nuorodomis. Pomirtinis fotomenininko Raimundo Urbono (1963 – 1999) albumas „Rytų Prūsija“ („Kitas takas“, 2012) paženklintas ryškiu istorijos įdagu – dirbta griežtai apibrėžtoje teritorijoje, glaudžiai susijusioje su Lietuvos praeitimi, darbuose justi neišvengiamas irimo, kismo procesas. Nepaisant šių bruožų, Rytprūsių ciklo vadinti paprasčiausia tikrovės citata – nesinori... Mat nei pirmoji, nei antroji iš tiesų negali būti cituojamos.
R.Urbono fotografijos akiratyje aktyviau šmėžuoti pradėjo visai neseniai, tiksliau – 2009-aisiais, pasirodžius albumams „Doooooris. Klaipėdos menininkų grupė“ (Kultūros projektai, 2009) bei „36 kadrai. Raimundas Urbonas“ (KKKC „Kultūrpolis“, LFS Klaipėdos skyrius, 2009), kuriame tarp daugybės fotografą dominusių temų (o jų būta pačių įvairiausių, pradedant hipiais ir baigiant natiurmortu) rasite ir keletą „Rytų Prūsijos“ ciklo nuotraukų. Būtent tuomet iš fotografinių paraščių į dienos šviesą pradėti traukti į Lietuvos fotografijos mokyklos kontekstus „neįsipaišę“ fotografai, vos po metų surengta Vito Luckaus paroda Kauno fotografijos galerijoje, užpernai pasirodė pogrindžio kompanijos „Plėšriųjų sekcija“ albumas „Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, Lietuvos dailės muziejus, 2011). Toks staigus alternatyvios fotografijos pliūpsnis verčia susimąstyti – galbūt jeigu keletą dešimtmečių lietuviškosios fotografijos „scenoje“ nebūtų karaliavusi tik saujelė panašiai dirbusių autorių (reportažinis metodas, psichologinis portretas, juodai balto atvaizdo estetika), kurių darbai ilgainiui įgijo ikonų statusą, šiandieną maištininkų archyvai taip nestebintų, nekeltų jaudulio?..
Kita vertus, nevalia visko suversti vien kultūriniams virsmams ir madų tendencijoms. R. Urbono iš tiesų būta fotomenininko, iš kitų išsiskyrusio tyliu, subtiliu ir sykiu stoišku, individualiu buvimu. Albume užfiksuoti nykstantys Rytų Prūsijos kraštovaizdžiai, griūvantys namai ir dvarai statiški, kompozicijos dažnai centruotos, leidžiančios nesunkiai sutelkti dėmesį į tai, kas stebima. Menininkas čia nėra svarbiausia figūra, jis netampa nei žinutės mediumu, nei akimirkų šauliu. Žmogus su fotoaparatu neįkyriai dairosi, jis yra, tačiau ne tam, kad patvirtintų savo ar Rytprūsių egzistenciją. Dažniausiai R. Urbonas renkasi žiūros tašką akių aukštyje, kitaip nei po Prūsiją taip pat klaidžiojęs fotomenininkas Evaldas Butkevičius, jis nėra linkęs kadruoti vaizdo, išskirti ir akcentuoti tekstūrų, manipuliuoti ritmais. Būtent įspūdis, kad žmogus su fotoaparatu neturi savo pozicijos, ir yra sąmoningas kūrėjo pasirinkimas, tradicinės fotografijos sampratos konfrontacija.
Vengdamas sentimentalumo ir jausmingumo, Raimundas sustingsta vietoje – jis retai įsitraukia į fotografijos erdvę (tai nutinka tik lankantis pastato rekonstrukcijoje Lazdynuose, griuvėsiuose Darkiemyje, Vėlumoje, Noihauzene bei Karaliaučiaus katedroje), netampa žiūrovo fantazijas įaudrinančia ir paslaugia „kameros akimi“. Fotomenininkas nepataikauja ir atmintyje užsistovėjusiems Mažosios Lietuvos įvaizdžiams, neidealizuoja, netirština spalvų, tokiu būdu paversdamas Prūsiją prarastąja žeme, esančia kažkur ir sykiu niekur.
Albume esančias fotografijas būtų galima išskirti į dvi grupes. Pirmoji – tai subtilių, miglose skendinčių bokštų, tamsuojančių arkų (pvz., Ragainė, Karaliaučius) pasaulis, kuriame apčiuopomis juntamas subtilus ir švelnus autoriaus ilgesys, net kuklus, nesuvaidintas vietovių sakralumas. Tuo tarpu kitos fotografijos – neasmeniškos, išdegintos kaitrių saulės spindulių, rėkte rėkiančios ryškiais pastatų siluetais. Tokie skirtingi požiūriai leidžia nujausti ir įvairų autoriaus ryšį su sutiktomis erdvėmis, prielankumą ar net švelnumą, susiklausymą su pirmosiomis, į antrąsias nukreiptą santykio tebeieškantį žvilgsnį. Įdomus paradoksas – dažnoje nuotraukoje elektros laidai ar stulpai atkartoja kryžiaus siluetą. Akivaizdu, šventumas autoriui nėra simbolis, kuriam įvardinti pakanka primityvaus ženklo, jis daug apčiuopiamesnis laukuose besiganančioje avių bandoje ar apleistos Karaliaučiaus katedros griuvėsiuose žaidžiančiose miglose, nei stebint geležinį tolimo bažnyčios bokšto kryžių.
Sustodamas atstu nuo stebimų objektų R. Urbonas išsaugo jų kultūrinę, socialinę erdvę. Architektūros, civilizacijos ir gamtos jungtys demitologizuoja Rytų Prūsiją, atvaizduose susijungia keli laikotarpiai. Tokį kontekstą puikiai iliustruoja Kaimėje sukurta fotografija, kurioje regėti ne tik augmenijos priglobto mūro liekanos, bet ir kamputyje sušmėžuojantys elektros laidai, žemės ūkio padargai, saulėkaitoje lėtai kulniuojantis senolis. Iš pirmo žvilgsnio neįdomus, perkrautas kadras staiga atsiveria kaip daugiareikšmis pasakojimas, sekantis ne vienos kartos istoriją. Frydlande iš už gyvenamųjų namų stogų nedrąsiai stiebiasi bokšto smailė, o laido, lyg plonytės vielos, perverta Lenino skulptūra nerimastingai remiasi į netoliese išdygusį kamino cilindrą. Pamažu griūvanti, senstanti architektūra tampa prabėgusio laiko matu, kurį apibrėžia nuolatinis civilizacijos judėjimas, į pastatų palaikus besiveržianti gamta (griuvėsiai Brandenburge, Lichtenhagene ir kt.)
Tik keliose fotografijose pastebimi aiškūs ritmai, o ir šie dažniausiai susiję su civilizacijos ženklais (stulpeliai pakelėje, besikartojantys elektros stulpai, metaliniai vartų žiedai). Pats neįžengdamas į atvaizdą, nepriartėdamas prie jo R. Urbonas išsaugo visas smulkias detales, kuriančias organišką, stichišką chaosą, nesuteikiantį lengvo vizualinio pasitenkinimo, bet provokuojantį žiūrovą tyrinėti. Primityvus nuotraukos perkrovimas sykiu kuria jos sterilumą, bemaž visai išblukina autoriaus siluetui metamą šešėlį, frontalus žvilgsnis neprimeta specifinio žiūros taško, tad stebėtojas yra priverstas klajoti savo vaizduotėje – ten, kur fotografija baigiasi.
Fotomenininko preciziškai dokumentuoti vietovardžiai ir metai tampa nereikšmingi, o patys peizažai ima panašėti į tikrovės sapnavimą. Žmonės čia – tik greitomis praskriejančios, iš niekur į niekur nuskubančios būtybės, taip ir nepastebinčios sapnų metraštininko. Nespalvoti ar švelniai tonuoti atvaizdai primena senus filmus, visuomet lydimus keisto praradimo, nostalgijos ir pasididžiavimo jausmo, kai nuotolis tampa bemaž magiško įsitraukimo preliudija. Regis, kitaip net negalėtų būti, kaip ir Federico Fellini Italija, R. Urbono Prūsija visuomet išliks juodai balta. Prie sapniškumo įspūdžio gerokai prisideda ir laiko nuvargintų nuotraukų kokybė, kadangi daugelis negatyvų yra prarasti, kuriant albumą reprodukuoti originalūs atspaudai. Atsisakydamas sekti istorinėmis ir meninėmis klišėmis, R. Urbonas renkasi eklektišką, bemaž dokumentinį vaizdavimo būdą – savo beasmeniškumu sykiu tarsi nuasmenindamas pačias vietoves, ištrindamas jų praeitį ir joms priskirtus vaiduoklius, fotomenininkas atveria erdvę naujoms interpretacijoms, leidžia rastis kitoms šmėkloms.
R. Urbono albumas „Rytų Prūsija“ – tarsi perregima skraistė. Tokią koncepciją šnibžda ir plonas, perregimas leidinio aplankas, iš po kurio nedrąsiai ryškėja žodžiai „Raimundas Urbonas“ ir „Rytų Prūsija“. „Lange“ – Karaliaučiaus katedros atvaizdas, galima sakyti, tapęs pagrindine Rytprūsių ciklo, menininko laikyto didžiausiu savo gyvenimo darbu, ikona. Pirmiausia žiūrovo žvilgsnis perveria blankią fotografo šmėklą, tuomet perskrodžia įnoringus šviesos spindulius, pro paprastumo širmą įslysta į daugiaplanį atvaizdą, tačiau ir šis pamažu tirpsta, erdvėlaikis nebeįstengia sulaikyti jo kontūrų...
