Dailė

Tikriausiai pagrindinis menininkės Židrijos Janušaitės kūrybos tikslas ir esmė – parodyti, kaip svarbu nuolat skubančiam šiuolaikiniam žmogui sustoti ir susitikti pačiam su savimi. Turbūt labiausiai šis menininkės siekis atsiskleidžia jos kuriamuose laike ištęstuose, minimalistinės estetikos performansuose, kurių metu erdvėje skleidžiasi itin jautri, meditatyvi būsena. Kalbėti apie menininkės performansus, apibūdinti jų esmę nėra paprasta: norint pajausti kuriamo įvykio nuotaiką, reikia į ją pasinerti, patirti savo buvimu.

Panašiai yra ir mąstant apie kitų meno formų: tapybos, kaligrafijos, žemės, vaizdo meno raiškos priemonėmis sukurtus menininkės kūrinius. Kurdama ji dažnai jungia kelias medijas, sluoksniuoja jas tarsi kokį gurmanišką delikatesą, tačiau keliasluoksniai kūriniai nėra pertekliniai, jais menininkė nedaugžodžiauja, atvirkščiai, redukuoja iki minimumo, pasiekdama išgrynintą, minimalistinį, estetišką rezultatą, lakoniškai prabylantį apie akimirkos emociją ir nuolat besikeičiančias tarpines būsenas.

Apie sunkiai žodžiais „apvelkamą“ kūrybą kalbame su pačia menininke jos kūrybinėje studijoje.

Nors naudoji įvairias kūrybos priemones ir jas visaip jungi (tai, atrodo, turėtų įvesti į kūrinį bent jau šiek tiek chaotiškumo), tačiau tokios jungtys Tavo kūryboje pasižymi ypatinga estetika, grynumu, minimalizmu. Kaip atsirenki tai, ką parodyti kūrinyje, o ko ne? Kokias priemones ir motyvus sureikšminti, o ką nuslopinti?

Kiekviena medija yra sluoksnis. Tarsi liejant akvarelę: kloji vieną labai ploną, peršviečiamą sluoksnį. Tada kitą sluoksnį, trečią, ketvirtą... Kai tie sluoksniai labai švarūs, kad ir keturi, jie išlaiko skaidrumą ir vienas kitą papildydami tampa vienu. Viskas.

Vaizdo instaliacija „Prisilietimai“ (2015), kuri buvo eksponuota šių metų vasarą vykusioje parodoje „Tikrovės aktualumas“ (galerija „Meno parkas“), tarsi koncentruojiesi į pačią mediją, jos skleidžiamas konotacijas. Ką Tau reiškia kūrinio forma, jo medžiaga? Kiek Tau ji svarbi?

Greičiausiai to nesureikšminu. Svarbu tai, apie ką noriu kalbėti, kokią jauseną, būseną noriu perteikti. Nesu labai mąstanti, išmąstanti. Labiau viskas tiesiog atsitinka. O gal ir ne viskas, pradžia – atsitinka. Arba būna, kad ilgai nešiojies kažkokios būsenos nuojautą, jos jausmą ir lauki to atsitikimo, kai sužinosi, kokiu būdu, kokia forma tai išsakysi. O sulaukus, išgirdus, nepražiopsojus tos akimirkos, belieka techniniai sprendimai ir darbų išpildymas.

Tavo laike ištęsti performansai yra tarsi kokia tarpinių jausenų meditacija, juose ypač svarbi visą proceso aplinką įtraukianti atmosfera. Atsimenu, kartą klausiau, kaip pati jautiesi dėl to, kad tarsi nedalyvauji pačiame procese, nematai aplinkos: publikos reakcijas, jos gausumą gali tik nujausti. Tuomet su šypsena atsakei, kad toks ir yra šių performansų tikslas – „išeiti“ iš savęs ir pamatyti viską iš šalies...

Oi, kažką kažkada labai skambiai pasakiau... (Ne)dalyvauti ir nematyti publikos gausos yra visiškai skirtingi dalykai. Kartais pakanka ir vieno žiūrovo... Procesas vyksta ir be matymo. Performansas – performuoja / transformuoja. Jo metu vyksta tarsi mano pačios ir aplinkos transformacija, kažkas pakinta paties performanso metu. Todėl turi būti labai stipri idėjos, būsenos koncentracija, kad ji būtų jaučiama ir aplinkoje, kad atėjęs žiūrovas susistabdytų save. Ir tas kažko viduje performavimas nebūtinai turi būti įžodintas arba tai net neįmanoma – lieka vien tik jausminiame, numanomame lygmenyje. Bet vis tiek tiesiog žinai, kad kažkas atsitiko. Ir tai svarbu. Man.

Paprastai Tavo performansai trunka maždaug 1–3 val., o tai reikalauja gana didelės fizinės ir dvasinės stiprybės. Tai pat tai tampa ir nemenku iššūkiu nuolat skubančiam šiuolaikiniam žmogui. Kokia viso to prasmė?

Jei atbėgsi penkioms minutėms, tai gal ir suspėsi sustoti, bet tikrai nespėsi įsitraukti į tą būseną. Tam, kad pajaustum, reikia sustoti.

O prasmė? Prasmės ieškoti yra beprasmiška. A. J. Greimas laiškuose A. Kašubienei rašė, kad visą gyvenimą bandęs sukurti mokslą apie prasmę, galiausiai sutriko nebežinodamas, kas prasminga ir kas nereikšminga. Iš tikrųjų taip ir yra. O mums svarbu viską įprasminti, nes tada tarsi paprasčiau gyventi...

Tavo performansas „Absent Presence“, įgyvendintas 2014 m. Kauno rotušės aikštėje, buvo apie tylą triukšme. Ką gali apie jį pasakyti?

Šio performanso idėja buvo pabrėžti kontrastą tarp kuriamo veiksmo (sėdėjimo ant suoliuko užsimerkus – D. S.) ir miesto šurmulio. Triukšmas gali būti visoks, ne tik garsinis. Kartais stebint performansus man atrodo, kad juose yra per daug triukšmo – tiek vizualaus, tiek kitokio. Atrodo, kad iš vieno performanso galima padaryti penkis. Todėl norėjosi nedaryti nieko. Kad veiktų vien aplinkinis miesto triukšmas, o menininko kūnas būtų tarsi skulptūra miesto peizaže. Esmė buvo pasižiūrėti, kiek sugebėsime išskleisti to netriukšmo. Performansą atlikome trise kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu. Paradoksalu, bet jei nieko nedarai, tai nereiškia, kad nieko nedarai.

Pastebėjau, kad ką tik paminėti menininkai Tau yra padėję ne viename performanse. Ką Tau reiškia žmonės, su kuriais dirbi? Kodėl būtent jie?

Man labai svarbu, su kokiais žmonėmis dirbu. Jų būsena turi būti tokia pati. O Rosandos ir Lauryno būsena būtent tokia, kokia reikalinga mano performansuose. Tai yra prigimtiniai dalykai, o visa kita galima atrasti išsikalbėjus ar išmokus.

Ką gali pasakyti apie publiką? Juk performanso mene žiūrovas yra vienas pagrindinių elementų, būtina sąlyga, kad jis įvyktų.

Atlikdama performansą negalvoju apie publiką. Man svarbu, kas vyksta su tais dviem žmonėmis ir kaip mes kartu esame (sugebame būti) viena. O kas vyksta su žiūrovais, man nerūpi. Performansas yra stipri norimos perteikti idėjos koncentracija. Reikia tam pasiruošti: yra viena idėja, viena mintis, vienas jausmas ir tu visas tame. Kitaip nieko nebus. Atlikdamas performansus turi būti susikoncentravęs ir aplinka neturi jaudinti, nes jei nukrypsti, jautresni žiūrovai iškart tai jaučia.

Ne viena personaline paroda pristatyto, jau penkerius metus tęsiamo ciklo „Nurimęs protas. Susitikimai“ kūriniai susideda iš kelių raiškos sluoksnių – kaligrafijos, aliejinės tapybos, fotografijos, vaizdo projekcijos, kuri projektuojama ant užtapytos drobės. Juose jungi abstrakciją ir realų vaizdą, kurie susipynę vis nuolat kinta...

Ir tas judantis vaizdo žaismas ant drobės simbolizuoja nuolatinį kitimą laike.

Kuri ne tik tapybos, performanso, vaizdo meno srityse, bet ir efemeriškus žemės meno projektus, kuriuose vis pasikartoja kelio motyvas. Kodėl jis Tau svarbus?

Kažkokių ypatingų „filosofijų“ ta tema neturiu. Tiesiog patiko pats procesas, užtrunkantis ne valandą ir ne dvi. Atsirandančios ar įvykstančios būsenos jo metu. Jei būčiau dokumentavusi patį procesą, kaip atsiranda tos „kelio“ linijos, galėčiau jį pavadinti ir performansu.

Bet kokiu atveju, judėdami tam tikra – sava kryptimi, mes kuriame savąjį kelią. Eidama per kopas, atsisuk atgal, pamatysi savo kelią. Po kiek laiko jis išnyks. O tu eisi toliau.

Įgyvendinant kūrinius skirtingomis raiškos priemonėmis skiriasi ir pats kūrybinis procesas bei jo vieta. Kas Tau yra kūrybinė erdvė?

Švari erdvė.

Esi ne tik aktyvi parodų bei projektų dalyvė, bet ir meno įvykių, plenerų, parodų organizatorė. Nuo 2007 m. su kolegomis organizuojate vizualaus meno plenerą Žagarėje. Kiek žinau, tai yra Tavo gimtasis kraštas. Kas skatina organizuoti meno renginį, įtraukiantį dalį miestelio gyventojų, gimtinėje?

Žagarėje labai graži apylinkių gamta. Senas miestelis. Senas parkas su dvaru. Yra erdvės pabūti, pasivaikščioti. Ir tuo pačiu atsiranda vietos kūrybai, dalijimuisi tarpusavyje tiek patiems menininkams, tiek su vietiniais gyventojais, įtraukiant juos į menines veiklas ne tik kaip žiūrovus, bet ir aktyvius dalyvius. Daugelis menininkų Žagarės pleneruose dalyvauja jau ne po vieną kartą. Ir kas pavasarį sulaukiu klausimo: „Ar šiemet Žagarė bus?“

Šiais metais teko būti viena iš tarptautinio Žagarės Fringe festivalio organizatorių. Tai buvo tikrai nemažas ir pakankamai aktyvus festivalis, kuris bus pratęstas 2017 metais. Man tai reiškia daug, nes menininkai turi galimybę susitikti vieni su kitais, taip pat jie sukuria darbus paliesti Žagarės aplinkos, o ir vietiniai gyventojai, kaip jau minėjau, turi galimybę tiesiogiai sudalyvauti, prisiliesti prie šiuolaikinio meno procesų savo gimtajame miestelyje.

***

Židrija Janušaitė. Performansas „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“, 90 min., 2013, galerija „Meno parkas“. Kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu:

Židrija Janušaitė. „Nurimęs protas. Susitikimai“, tušas, aliejus, video ant drobės, 2013, galerija „Meno parkas“:

Ž. Janušaitės asmeninio archyvo nuotraukos

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“