Dailė

Nominacijos visuomet yra smagu. Tiek jas gauti, tiek skirti, tiek stebėti, už ką jos yra gaunamos. Pirmoji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Kultūros linija“, vykstanti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje ir Kauno paveikslų galerijoje, taip pat negali apsieiti be nominacijų. Kai pristatoma tiek daug skirtingų šalių autorių ir įvairiomis grafikos technikomis atliktų kūrinių, nominacijos padeda viską sudėlioti į vietas.

Subjektyvios nominacijos Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojamų grafikos kūrinių autoriams:

Meilė Albrechto Diurerio „Melancholijai“ ir Salvadoro Dali „Antropomorfinei Komodai“ – Lenkijos grafikui Kacperui Božekui (Kacper Bożek). Dviejuose menininko grafikos darbų serijos kūriniuose – itin tikslios nuorodos į minėtųjų menininkų darbus. Viename darbe vaizduojama dama, kurios veidą atstoja geometrinė figūra, o jos puošni suknelė pasiūta iš stalčiukų, iš kurių išauga medžiai, laikrodžiai, bažnyčių stogai, muzikos instrumentai, kardai, žiurkės, nešančios marą, svarstyklės, gaubliai ir kaukolės. Tokia stalčių, kaip visą informaciją savyje talpinančių saugyklų, visuma puikiai atspindi ir kūrinio pavadinimą „Encyklopedia“. Suknelę puošiantys stalčiukai – labai aiški nuoroda į Salvadoro Dali kūrinį „Antropomorfinė komoda“ (1936).

Ši moteris su stalčių suknele – tai tik dalis viso grafikos kūrinio. Šalia jos esantis atskirtas kūrinys vaizduoja augantį pasaulio medį ir žmogystas, pakibusias virš besisukančio mechanizmo.

Kitas grafikos serijos kūrinys, pavadintas „Collegium Invisible“, savaip interpretuoja Albrechto Diurerio grafikos darbą „Melancholija“ (1514) – panašia poza sėdi būtybė, dešine ranka braižanti planetų judėjimą, tik vietoje Diurerio angelo veido – saulės diskas su akių gausa ir aštriais spinduliais-ieties antgaliais. Ir angelas čia neturi sparnų. Tačiau K. Božekas sparnų motyvą pateikia ant statinio stogo. Diurerio „Melancholijoje“ esantį mažą apvalainą angeliuką K. Božekas pakeičia į padarą, kuris primena kaulėtą demoną. O sulysusio šuns motyvą palieka – tik pakeičia jo vietą. Kūrinyje Diurerio inspiracija daugiau negu aiški. Nepaisant įvairių inspiracijų, grafiko darbai itin detalūs, juose knibždėte knibžda įvairiausių personažų ir situacijų, todėl į šiuos K. Božeko kūrinius reikia žiūrėti taip, lyg ieškotum adatos šieno kupetoje.

Kosmogoninės grafikos kilmės atradimas – lenkų grafikui Kšyštofui Tomalskiui (Krzysztof Tomalski). Kūriniuose vyrauja visatos kūriniai, kosmogoninės teorijos ir jų apmąstymai per savo prizmę. Grafiko darbuose nerasime chaoso, be kurio, rodos, kosmosas neįsivaizduojamas. Viskas K. Tomalskio darbuose ramu, harmoninga, kiekvienas vaizduojamų planetų pasikeitimas tarsi lėtai įvyksta akyse. Tai darbai, į kuriuos gali nuskęsti savo mintimis, o gelbėjimo įgulos laukti nė nebesinorės.

Iki skausmo atpažįstamų objektų rodymas – Ukrainos grafikei Olesiai Džuraevai (Олеся Джураева). Grafikės darbuose vaizduojami tokie objektai, kuriuos lengvai gali pamatyti savo aplinkoje. Tačiau menininkė kiek žengia atgal į praeitį ir rodo būtent netolimoje praeityje aplinką kūrusius daiktus. Galbūt todėl jie tokie iki kūno gelmių puikiai atpažįstami, nes su jais, vienokiais ar kitokiais būdais, buvo susieta vaikystė, paauglystė, branda, o kai kam ir gili senatvė. Darbuose grafikė fiksuoja ir seną dviratį, dažnai vadinamą „caro laikų dviračiu“, ir seną rašomąją mašinėlę, kurios keletas raidžių jau ėmusios klibėti, ir siuvamąją mašiną su pedalu. Teigiama, kad į parodą atėjęs žmogus geriausiai pasijunta tuomet, kai pamato kažką jam pažįstamo arba jau žinomo – taip jis nenusivilia savimi arba savo (ne)išmanymu.

Neatpažįstamų objektų rodymas – Blažejui Ostojai Lniskiui (Błażej Ostoja Lniski) iš Lenkijos. Menininkas pristato penkių grafikos darbų seriją, kurių kiekviename vaizduojama po antropomorfinę būtybę. Iš pirmo žvilgsnio tai primena ir Roršacho simetriškų rašalo dėmių testą. Žvelgiant atidžiau, visi šie grafiko sukurti padarai atrodo sukurti iš lengvai modeliuojamos, tąsios medžiagos. O puikiai sukurtas figūrų trimatiškumas leidžia galvoje susikurti realius šių gyvių atspindžius.

Pritaikytas geriausias kuratorinis sprendimas – kitam Lenkijos grafikui Henrykui Ožugui (Henryk Ożóg). Šio grafiko kūriniai puikiai išdėstyti vienoje iš Mykolo Žilinsko galerijos erdvių. Tai trys darbai, kuriuose vaizduojamas vieno ir to paties vyro veidas (vyriškis itin panašus į patį menininką), kinta tik jo lūpų šypsnis ir šešėliai. Ant kitos sienos kabo trys darbai, kurių juodame ir baltuose fonuose sustatytos figūros, sudarytos iš spalvotų „Lego“ kaladėlių.

Darbuose su vyriškio veidu įsiterpia ir spalvotos linijos, kurios kaip atskiri kūriniai kabo ant kitos galerijos erdvės sienos ir taip sukuria tiek atskirtį tarp šių darbų, tiek labai menką, laužytą vaizdą (tai ir sienos lūžis, ir lūžis kūriniuose – iš menkų spalvinių detalių į vertikalius kūrinius iš spalvotų kaladėlių).

Subjektyvios nominacijos Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamų kūrinių autoriams:

Džordžo Orvelo (George Orwell) pasaulėžiūros grafinė interpretacija – Pėteriui Alikui (Peeter Allik) iš Estijos. Trylika vienodo dydžio kūrinių, kuriose galima įžvelgti nemažai sąsajų su Dž. Orvelo išsakytomis mintimis. Grafiko kūriniuose vaizduojama ir banda kiaulių, kurios tarsi tuojau prabils ir teigs, kad visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus. Taip pat galime išvysti tarpusavyje vienas kitam dantis šiepiančių vilkų gaują, puikiai iliustruojančią ir kitą rašytojo mintį: „Joks mąstantis žmogus negali gyventi tokioje visuomenėje, kaip mūsiškė, ir nenorėti jos pakeisti.“

Kitas įtaigus kūrinys – tarsi akla mergina bando nusiplauti rankas skysčiu, bėgančiu iš čiaupo, kuris įstatytas jos galvoje. Šalia pateiktas užrašas „Brainwashing-machine“ (Smegenų plovimo mašina). Kūrinys atliepia ir kitą Dž. Orvelo mintį: „Jei norite ateities paveikslo, įsivaizduokite batą, mindantį žmogaus veidą, – per amžius.“ Nors šioms ir galybei kitų Dž. Orvelo minčių jau daugiau nei penkiasdešimt metų, tačiau kuo toliau, tuo labiau jos ima save įvaizdinti ir įgauti ryškesnę materiją dabartiniame pasaulyje. P. Alikas savo kūriniais (sekdamas tiesiogiai ar netiesiogiai Dž. Orvelu) kalba apie tai, kas mus visus gąsdina, tačiau egzistuoja šalia mūsų ir net mūsų viduje.

Abėcėlės mokymas naujai – Jurijui Jakovenko (Юрий Яковенко) iš Baltarusijos. Kūriniai atrodo pilni įvairių mechanizmų ir sudėtingų konstrukcijų, tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau. Menininkas perkonstruoja abėcėlės raides, suteikdamas joms naujas prasmes, netgi charakterius. Darbuose gausu įvairiausių veidų, tarpusavyje susipynusių spiralių, neaiškių žmogystų. Ir visame šitame visiškai kitokiame pasaulyje yra įpintos ir raidės. Čia jau grafikas žiūrovui pateikia pasirinkimą: arba būti kantriam ir pačiam surasti raides bei taip patirti nugalėtojo euforiją, arba žvilgtelėti po kūriniu ir rasti įvardytas raides.

Išdalytos visos subjektyvios nominacijos. Kauno tarptautinėje grafikos bienalėje „Kultūros linija“ dalyvauja daugiau nei trisdešimt menininkų iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Vis dėlto, sąmoningai ar ne, į šias nominacijas nepateko nė vienas Lietuvos grafikas. Matyt, taip įvyko todėl, kad žolė už tvoros visada žalesnė... Tuo tarpu suburta profesionali pirmosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės komisija pirmąją vietą skyrė estų grafikui Pėteriui Alikui, antrąją – Kęstučiui Vasiliūnui, o trečioji vieta atiteko latvių grafikei Lenai Bondarei.

Neringos Krikščiūnaitės nuotr.