Dailė

Iki kovo 22 d. Kauno paveikslų galerijoje vyksta Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Dvi Aušros“.

Piešiniai, arba kitaip – tapyba ant popieriaus, dažnai sutinkami tiek Aušros Andziulytės, tiek Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūryboje. Sulaukėme ir tapytojų parodos, skirtos vien popieriui ir linijai. Vis dėlto pieštuką dažnai pakeičia platus teptukas arba sulietas ar į dažus įmerktas popieriaus kraštas, o ir pats popierius čia patiria keistas metamorfozes: nuo suglamžyto tapetų ritinio ar spaustuvinio lietuviškos enciklopedijos lanko iki mažyčio piešimo sąsiuvinio lapo ar pageltusio vatmano lakšto. Paroda sudaryta iš įvairiausių kūrybinių laikotarpių (1998–2015 m.), o popieriaus ir linijos kūriniai, įsileidę į savo zoną sulietus dažus ir jų istorijas, keitėsi metams bėgant, bet išlaikė abiejų tapytojų mėgstamas temas ir nuotaikas.

Tiesa, dar nemačiusieji parodos gali pradėti galvoti apie specifinius piešinius netgi nuo pavadinimo – „Dvi Aušros“ – ir plakato, kur nubrėžti du pusiau horizonte skendinčios saulės ženklai. Abi tapytojos pagal savo vardo reikšmę pasirenka ne ką kitą, o saulėtekio stebėjimą arba aušrą, ten mato ne tik dienos pradžią, bet ir fundamentalius dailės klausimus – stebint gamtą tuo metu šviesa yra ypatinga, ir tik išrinktieji (ne miegaliai) gali apsilankyti toje dieviškoje terpėje.

Nubrėžusios anoniminį plakatą primityviais brūkšneliais, menininkės pakreipia kalbą ir apie vaikiškumo arba naivumo apraiškas piešinyje. Juk dažnas gali ištarti: „Ir aš taip galiu“ arba „Mano vaikas padarytų dar geriau“ ir pan. Ne vaikiški tie brūkšneliai, o tarsi vaiko ranka piešti. Kaip mėgdavo sakyti menininkas Cy Twombly: „Mano linija kaip vaiko, bet ne vaikiška. Labai sunku taip apsimesti: norint išgauti tokią kokybę, privalau visą save projektuoti į vaiko liniją. Turiu tą pajausti.“ Šios parodos piešiniai kupini vaiko jautrumo, pastabumo bei saulėtekio grožio, bet kartu jie tokie skirtingi.

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė braunasi į miško gūdumas vasaros įkarštyje, ir ten saulės šviesa sužimba įvairiausiomis sodriomis spalvomis bei nušviečia nerealis padarus ar daiktus, kurie vėliau jaukiai įsikuria ant menininkės palangės: nusišėrusi voverė (vietoj pavadinimo visa istorija: „Elena padovanojo voverės iškamšą. Džiaugiausi, bet vėliau pastebėjau, kad kuokštais šeriasi jos kailis. Nupiešiau ir paleidau į mišką...“, popierius, pieštukas, plaukai), šokoladinis zuikutis (daugybėje paveikslų, pvz., „Kultūra-natūra“, 2014 m., popierius, įvairios technikos, 8 vnt.) ar džiovintas grybas („Gamtos gurmano kabinetas“, 2009–2014 m., popierius, įvairios technikos, 9 vnt.).

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė sugeba prisijaukinti ne tik laukinius padarus, bet ir nežemiškus: praretėjus miškui, bet nenuslūgus karščiui, ji įžvelgia seno kamieno kaligrafijoje svetimus ateivių ženklus ar hiacinto siluete pamato ryškią visa apimančią žvakės (?) liepsną, ir visa tai – tik diena iš dienos stebint eklektišką gamtą, jos žavius ir neperprantamus objektus. Tapytojos lape tiek daug pavidalų, spalvų ir linijų, kad net kaimo žmonių portretai pieštuku išpuošiami, įrėminami jaukiais spalvotais audiniais. Iš tikrųjų, tas audinių ir pasikartojančių senovinių raštų kontekstas persiduoda ir į kitus peizažinius nutikimus – bėga zuikis, siūbuoja Pjero ar klounas, išsitiesęs ilganosis pasakos veikėjas, – visus juos apžiūrinėjame, ieškodami pasikartojančių motyvų, ženklų, bent jau brūkšnelių.

Juk spalvingos istorijos turi polinkį ne bet kokiam kartojimuisi. Ir dėl to A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės piešiniai išdėstyti grupėmis, kad tiksliau būtų galima susidėlioti tęsinius, aiškiau matytųsi pakitimai ir svarbiausieji išlikę simboliai. Nors, kas yra svarbiausia šiuose kūriniuose, turbūt nereikėtų išskirti, tereikia pamatyti skirtingus ir šiek tiek netvarkingus, anarchistinius objektų susibūrimus, leistis į jų įmantrias keliones, patyrinėti vienos linijos vingius per tris ar aštuonis ne tokius pačius ir ne vaikiškus popieriaus lakštus. Būtent tai ir yra svarbu – visi šie piešinių objektai, tampantys gyvybingais veikėjais, neleidžia nei sau, nei kitiems iškilti į solo partiją, jie kaip polifoninis performansas, visi kartu, visi ryškūs, visi aktyvūs sava stipria linija ir dėme – tik kartu esantys tokie skirtingi pastebėti tvariniai gali būti įdomūs ir tik taip menininkė akcentuoja jų galias.

Aušros Andziulytės piešiniuose taip pat nėra stabilios ramybės, jos švelnių atspalvių dominantė tik apgauna akis, išties visai šalia yra didžiulė patirčių įvairovė (ir tai nestebina, nes autorė prisiminė ir eksponavo net 1998 m. kūrinius). Tai – ir proletariško plakato parodija, t. y. didžiulis spaustuvės popieriaus lankas, prigirdytas raudonais dažais, ir Rytų meno jautrumą atspindintys paglamžyti ir išskleisti ritiniai, ir besiblaškančių aitvarų formų darbų serija. Dar yra sulenktos per pusę ir neprispaustos prie sienos guašu nutapytos abstrakcijos, į kurias labiausiai norisi žiūrėti iš šono, – tada matosi lašo formos popieriaus kiaurymė.

Bet visa popieriaus panaudojimo įvairovė ir išradingumas neužgožia linijos, kuri slenka arba bėga pasikūkčiodama ar juokdamasi ir dažniausiai tuo pačiu pavadinimu – „Tirpstantys peizažai“. Menininkė per tiek metų lankė ne vieną Lietuvos kraštovaizdį (paskutiniaisiais metais neretai – Pažaislio vienuolyno aplinką), buvo ir Geteborgo (Švedija), ir Milton Keinso (Anglija) peizažuose, bet visur „sugavo“ tą gelsvą spindulių išblukintą nušviesėjimą, kuris nežinia kaip išsidėstęs piešinyje: jis užlieja foną, jo tiek daug, kad iškart pastebimas, ir net foniniu sunku jį pavadinti. Šiaip ar taip, tie nušviesėjimai ir subtilūs atspalviai kartais pratęsia nutrūkusią ir nepagaunamą liniją, kuri A. Andziulytės kompozicijoje rezga ne tik kraštovaizdžių trapumą („tirpumą“), bet ir jų konstantą. Visi kūriniai turi kažką bendro – nors keičiasi geografiniai pavadinimai, bet užtenka pilko pieštuko ir piešiniai susimezga į bendrą tinklą.

Matyt, asociatyviausiai apie liniją ir apskritai piešimą yra pasakęs formų mistikas, spalvų terapeutas ir svajotojas Paulis Klee – esą tai pasivaikščioti išėjęs taškas. Tai labai tinka A. Andziulytės „Tirpstantiems peizažams“. Bet kuris peizažų taškas toks svarbus, kaip ir jo kelionė aplink pasaulį: išrutuliojęs ne vieną improvizuotą siužetą (linijų susibūrimuose galima pamatyti ir dvimačius, ir trimačius pasaulius), jis negrįžta atgal – pakinta tiek, kad užmištame, kaip viskas prasidėjo. O kartais taškas, suvešėjęs kaip pasišiaušę miškai ūkanose („Tirpstantys peizažai“, Milton Keinsas, 2004 m.), tampa netgi ekrano formų abstrakcija, kuri primena pieštuko kilmės galias ir platumas, iš jo kilusias naujas medijas.

Šioje ekspozicijoje daug abiejų tapytojų kūrybinių etapų, užmanymų ir prisiminimų, kurie nepaleidžia taip greitai – perėjus vieną salę po kitos, norisi grįžti į pradines erdves, susieti kai kuriuos piešinius ar atskirti. Daug laiko praleisti parodoje labai lengva, nes prie kiekvieno kūrinio vertėtų prisiartinti kuo arčiau, įsižiūrėti. Kartais svarbiausias taškas vos vos matomas...