Architektūra

Pirmąjį Kauno architektūros gidą penktadienį, kovo 6 d., M. K. Čiurlionio dailės galerijoje pristatę jo sudarytojai juokavo, kad susirinko papasakoti apie leidinį, kurio jau nebėra. Tūkstančio egzempliorių tiražu išleistos knygos atsargos aptirpo jau Vilniaus knygų mugėje, o jas ištuštino į pristatymą penktadienį susirinkę kauniečiai.

„Labai smagu jausti, kad kauniečiai yra architektūros patriotai, nes taip žaibiškai išparduoto tiražo niekas nesitikėjo“, – renginio pradžioje pilnai M. K. Čiurlionio muziejaus salei kalbėjo gido sudarytoja Julija Reklaitė.

„Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas“ buvo parengtas per trejus metus, jame aprašyti 243 Kauno pastatai. Aprašymai glausti, juose – svarbiausia informacija apie projektuotojus, užsakovus, tačiau telpa ir keli sakiniai apie namo gyventojus ir pastatų istoriją. Architektūros istorikė Jolita Kančienė teigė, kad, dirbdama prie tarpukario pastatų, atsidūrusių knygoje, domėjosi jų gyventojų ir savininkų istorijomis, nes, jos nuomone, tai turi įtakos ir namo stilistikai bei architektūrai.

„Kaunui jau teikiamas Europos paveldo ženklas ir jis padės ne tik turistams, bet ir patiems kauniečiams pažinti pastatus ir kultūrinę terpę, kurioje gyvena. Galbūt tada jie labiau vertins šį laikotarpį, kitomis akimis pažiūrės į pastatus, pro kuriuos praeina kas dieną. Manau, kad ši knyga turi būti kiekvieno kauniečio lentynoje“, – sakė J. Kančienė. Ji džiaugėsi, kad į šį gidą įtraukta ir medinė architektūra, panašiuose leidiniuose dažnai ignoruojama.

Į knygą taip pat pateko neišlikęs tarpukario Kaunas: Žydų bankas, Felikso Vizbaro vila, Aleksandro ir Jono Vailokaičių namas bei kiti statiniai.

Tačiau architektūros gidas siūlo pasidairyti ne tik po laikinąją tarpukario sostinę – knygoje galima rasti ir sovietinių pastatų, taip pat ir jau nugriautų – „Merkurijaus“ universalinę parduotuvę, „Kalniečių“ ir „Vitebsko“ prekybos centrus. Knygoje įamžinti ir nepriklausomoje Lietuvoje iškilę statiniai.

„Gidą suvokiu kaip savotišką šiuolaikinės ir sovietmečio architektūros reabilitaciją. Visuomenėje vyrauja kritiškas požiūris į šią architektūrą“, – kalbėjo prie šiuolaikinės architektūros objektų dirbęs Almantas Bružas.

Jis siūlo į naująją architektūrą žiūrėti ne kaip į senosios tęsinį, o kaip į atskirą laikotarpį, kai viską teko pradėti iš naujo, nes kuriant naująją architektūrą atsiremti nebuvo į ką.

„Prieš 25 metus buvo statoma vienaukštė Amerika: kioskeliai, degalinės, iškildavo viena kita pilis – tiesa, ne gynybinio, o gyvenamojo pobūdžio“, – kalbėjo A. Bružas.

Vis dėlto pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pilaičių gide nėra ir daugumą naujosios architektūros knygoje sudaro po 2010-ųjų metų iškilę statiniai, o tarp jų – ne vienas kauniečiams gerai pažįstamas objektas: prekybos centras „Akropolis“, „Žalgirio“ arena, Kauno oro uostas.

Ne tik šie, bet ir senieji knygoje aprašomi pastatai įamžinti naujai: autorių teigimu, buvo stengiamasi, esant galimybei, pateikti pastatą tokį, koks jis yra dabar, taip priartinant leidinį prie būsimo skaitytojo, galbūt su gidu rankose vaikštinėsiančio miesto gatvėmis. Išimtis buvo padaryta tiems pastatams, kurių dėl kokių nors priežasčių nebuvo įmanoma įamžinti.

Jeigu tyrinėjant tarpukario pastatus sudarytojams buvo proga žvilgtelėti ne tik į jų architektūrą, bet ir į juose gyvenusias asmenybes, naujosios architektūros pavyzdžius rinkusios Rūtos Leitanaitės teigimu, šiuolaikinės architektūros kontekstas dažnai lieka nežinomas.

„Labai sunku kol kas surinkti informaciją, nes savininkai yra gyvi, labai aktyviai veikia ir retai nori viešinti savo gyvenimą. Tad gali būti, kad mums teks laukti 50 metų, kol pasikeis savininkai ir galėsime kažką parašyti apie šiuos pastatus ne tik iš architekto, bet ir iš gyventojų pozicijos“, – kalbėjo ji apie nepriklausomoje Lietuvoje iškilusius išskirtinius gyvenamuosius namus.

Po pristatymo paklausti, kodėl apsiribojo tik tarpukario architektūra, sudarytojai taip pat neatmetė galimybės ateityje išleisti papildytą gidą, kuriame vietos atsirastų ir Kauno tvirtovės statiniams. Kita vertus, knyga pirmiausia buvo orientuota į naujųjų laikų architektūrą.

„Kodėl yra leidžiami architektūros gidai? Tam, kad žmogus, eidamas gatve ir žinodamas pastato istoriją, atrastų savo santykį su juo, pažintų savo miestą, pradėtų rūpintis savo, kaimyniniu pastatu, pradėtų reaguoti į architektūrą. Antroji priežastis – architektūros gidai tampa mėgstami ne tik turistų, bet ir daugelio tyrėjų, studentų, nes tokio pobūdžio leidiniuose pateikiama bibliografinė informacija“, – kalbėjo J. Reklaitė, kuri pabrėžė, kad šis gidas yra ne tik patikimas, bet kartais ir vienintelis šaltinis apie kai kuriuos pastatus.

Kauno gidas – antrasis po Lietuvos sostinei skirto leidinio. Taip pat buvo išleista ir Vilniaus gido papildyta ir angliška versijos. Ateityje į užsienio kalbas bus verčiamas ir Kauno gidas.