Spalis

Jaunųjų skaitymai PDR‘2009

Poetai Vladas Braziūnas ir Antanas A.Jonynas PDR‘2009

Alternatyvios krypties literatūros aktyvaus sąjūdžio „Žirklionis“ nariai aptaria savo įspūdžius, patirtus „Poetinio Druskininkų rudens 2009“ ir audiovizualinės poezijos festivalio „Tarp“ renginiuose. Profesionalumo ir nuoširdumo poetų sambūriuose ieškoję jaunieji literatūrologai rado ir tai, ko visai nenorėjo rasti.

Mindaugas: Nors „Žirklionis“ yra virtualus reiškinys, bet pirmapradžio ryšio su gamta nesame praradę. Gyvename pagal gamtos ciklą. Užgimėme su „Poezijos pavasariu“, vasarą mėgavomės „Šiaurės vasaros“ malonumais, o rudenį štai pradėjome su „Poetiniu Druskininkų rudeniu 2009“ (PDR) bei audiovizualinės poezijos festivaliu „Tarp“. Atrodo, kad ir mūsų rašymą lemia giliai į mūsų sielą įaugęs pirmapradis ryšys su gamta: pirmiausia su pavasarišku gaivalu lakštingalai siūlėme nusišauti, paskui demonstravome vasarišką brandą analizuodami literatūros mokslo vingrybes, o štai dabar sėdime rudeniškos melancholijos apimti ir bandome medituoti apie šių metų rudens poeziją. Iš tiesų PDR‘as nuteikia meditacijai, nes šiemet jis buvo skirtas lakoniškajam japonų žanrui haiku. Per dvi dienas Druskininkuose galėjome išgirsti gal apie porą šimtų haiku. Netgi patys dalyvavome haiku kūrimo seminare. Taip pat pabuvojome jaunųjų poetų skaitymų vakare ir pirmą kartą turėjome galimybę dalyvauti iškilmingoje prestižinės Jotvingio („jaunojo“ ir „tikrojo“) premijos įteikimo ceremonijoje. Galbūt kaltas ruduo, bet grįžęs iš PDR‘o ilgai jaučiau aštrius prieštaravimus. Kadangi pats užėmiau paprasto skaitytojo-stebėtojo vietą, viso renginio metu jaučiausi esąs ne ten, kur norėčiau būti. Tarsi koks antropologas sėdėjau ir tyrinėjau labai hermetišką poetų, arba, kaip jie patys save vadina – jotvingių, genties kultūrą. Tyrinėjau ir pykau, nes pats renginys ne daug ką bendra turėjo su poezija. Pirmiausia – patys haiku skaitymai. Nors japonai bandė perteikti mums šio žanro kūrimo subtilybes, vis dėlto tai, ką girdėjome, labiau priminė grafomaniškus rašinėjimus apie pirmą išvystą objektą, dėliojant pirmus į galvą šovusius sakinius. Juk ir patys kūrėme ir visai nesunkiai sukūrėme. Be abejo, turbūt čia pasireiškė nepaprasti mūsų talentai :). Įvairios vertimų dirbtuvės, poezijos metų knygų pristatinėjimai, labai formalios apdovanojimų ceremonijos, chaotiška skaitymų organizacija – visa tai priminė varginamą gildijos ataskaitinį susirinkimą. Liūdnu, rudeninės melancholijos prisodrintu balsu klausiu jūsų: kokie jūsų įspūdžiai po pasivaikščiojimų geltonomis Poetinio Druskininkų rudens alėjomis?

Eglė: Nusivylimas ir pyktis neišvengiamai apima tada, kai prieš patekdamas į kokią nors aplinką turi išankstinę jos viziją, ištisą ką-aš-ten-rasiu projekciją su visu vidiniu turiniu – žmonėmis, jų bendravimo stiliumi, būtent tokia ar kitokia subjektyvaus laiko slinktimi, atmosfera. Bet štai kartais lūkesčiai ima ir nepasiteisina. Su tokia nuostata ir važiavau: neturėti jokių nuostatų. Tiesa, renginio programoje šmėžavusios garsios kajokų, navakų, marčėnų ar užsienio delegantų pavardės vis dėlto leido numanyti, jog komunikacinio poetų tarp poetų hermetiškumo veikiausiai nebus išvengta – renginys paprasčiausiai per masiškas kurti kamerinei poeto ir skaitytojo/klausytojo erdvei.

Mindaugas: Suprantu, kad atvykęs į uždarą gentį greičiausiai turėjau taikytis su nustatytomis bendravimo taisyklėmis. Bet man visiškai nesinorėjo matyti visų asmeniškumų, poetinių ambicijų proveržių, narcisistinių pozų, arogancijos šuorų ar bohemos simuliacijos (apsiausiu sportbačius, pasipuošiu nutrintais džinsais ar švarku – beliks užrūkyti bei pasigerti ir štai aš jau menininkas). Ir man visiškai tai nerūpėtų, jeigu ne nuolat pačių poetų kartojamas virkavimas, kad poezija mūsų visuomenei nereikalinga. Vidinis poetų genties gyvenimas manęs visiškai nevilioja. Bet literatūra nėra tik poetų ir rašytojų reikalas, ji, mano įsitikinimu, turi būti sociali, todėl toks hermetiškumas ir poetų susireikšminimas man kelia nemalonų įspūdį. Nedarau iš to tragedijos, bet vis tiek po tokio renginio kyla klausimas: kiek patiems poetams reikalingas skaitytojas?

Eglė: Paradoksalu, bet galiausiai pretenzijų dėl nekomunikavimo su skaitytoju nėra pagrindo reikšti, nes PDR‘o žiūrovai ir klausytojai beveik ir buvo patys poetai, vertėjai ar palydovai iš kitų šalių. Taigi jausmas, tarsi būtume papuolę į „poetų virtuvę“, būtent ir reiškė, jog esame „poetų virtuvėje“, ir skaitytojo neaktualumo poetui klausimas čia išnyksta. Skaitytojų, atrodo, nebuvo.

Mindaugas: Išskyrus mus, žinoma.

Lina: Atsimenu, prieš keletą metų labai norėjau nuvykti į PDR‘ą. Ten pabuvoję žmonės sakė, kad įdomu, verta ir tikslinga. Ar tikrai „verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga“ buvo vykti ten šįmet, dabar pasakyti tvirtai negaliu. Maniau, kad skaitytojas vis dėlto poetams svarbus. Žinau tik tiek, kad dabar labiausiai vertinu tuos dalykus, kurie nebūtinai yra susiję su PDR‘u: pačią galimybę išvykti kur nors su jau artimais tapusiais „Žirklionio“ nariais, pamatyti seniai nematytus Druskininkus, pasidžiaugti pačiu rudeniu, pailsėti. Rodos, šiek tiek painioju interesus?

Mindaugas: Leiskime elegantiškai lietis šiai gražiai rudeninei nostalgijai. Poetinis intarpas tik pagyvina labai rimtą mūsų pokalbį :).

Lina: Tai dar šiek tiek papoetizuosiu. Iš pradžių, dar prieš kelionę, buvo kitaip: tikėjausi ne tik šiaip kur nors smagiai praleisti savaitgalį, bet tą padaryti būtent supama poezijos, mylimų poetų veidų ir balsų, kažko, kas galbūt pakylėtų. Bet...

Gerai Eglė sako, kad visada reikia kuo mažiau tikėtis, nes tada galbūt daugiau gauni. Dabar jaučiuosi kaip po pusiau pavykusios ekskursijos: pamačiau tam tikrus dominusius „eksponatus“, vieni jų (pats didysis šių metų jotvingis Valdemaras Kukulas) net prisėdo šalia, mandagiai pasiūlė padaryti jiems paslaugą ir palaikyti knygas, kol pats prieš atsiimdamas apdovanojimus šiek tiek snustelėjo. Dar kiti prašėsi pašokti šalia ar žarstė ne itin poetiškus komplimentus. Vargu ar gavau to, ko iš tiesų tikėjausi ir pats renginys lyg ir žadėjo: gilesnio sąlyčio su poezija, poetais (nekalbu apie prisilietimus šokant ar sėdint šalia) kaip savotiškais vedliais, su jos keliama rudeniška, bet šviesia ir vidines gelmes plečiančia melancholija. Kažkodėl nenoromis lenda į galvą mintis, kad išėjo kone pramoginė išvyka. Suprantu, kad visiems įtikti yra sunku, bet juk tai – tarptautinis, juoba japoniškai poezijai skirtas renginys.

Mindaugas: Apie poetinio seksualinio priekabiavimo atvejį apskritai girdžiu pirmą kartą. O Didžiojo Jotvingio aroganciją esu linkęs vertinti kaip įžeidimą visam „Žirklioniui“. Pirmai progai pasitaikius, jis už tai atsiims! :)

Lina: Priekabiavimas nebuvo toks atviras, todėl pirmosios bylos dėl poetinio seksualinio priekabiavimo Lietuvoje kelti nėra pagrindo. O V.Kukulo tarnaite nepasijutau, tad tavo įniršis nepagrįstas :).

Loreta: Kaip aš suprantu, tą jaukų spalio savaitgalį atvykome į atvirą renginį. Sakydama „atvirą“, turiu galvoje tai, kad tokiame renginyje turėtų laisvai bendrauti poetai ir skaitytojai. Pastarųjų turėtų būti gerokai daugiau nei mūzos paliestųjų. Tad buvo keista (gal todėl, kad anksčiau nesu dalyvavusi tokio pobūdžio renginiuose), jog „pašalinių“, tai yra paprastų skaitytojų, nebuvo labai daug. Netikėta buvo ir tai, jog pakliuvau į tikrą išpuikusių, save pervertinančių, arogantiškų poetų būrį, tarp kurių neišvengiamai atsiranda ir „poetų-vedlių“ amplua su aukščiausiai iškelta plunksna.

Eglė: Bet „poeto-vedlio“ statusas yra ne paties poeto sau priskirtas, o suteiktas jį vertinančių kolegų veteranų, stebinčių ir analizuojančių naujosios poetų kartos atėjimą, arba pačių jaunųjų kolegų, dažniausiai pasirenkančių, kuo jiems sekti, kad ir pačių poezija taptų svari. Čia lygiuojamasi ne į poetą kaip konkrečios pavardės turėtoją, o į jo kūrybos kokybę.

Loreta: Aišku, ne visa jotvingių gentis pilna arogancijos. Čia atskirų personų problema. Džiaugiuosi, kad ne visi poetai buvo kupini šleikštulį keliančio pasipūtimo. Susižavėjau tiek Antanu A.Jonynu, tiek Vladu Braziūnu, kurie, kiek mačiau, nestrikinėjo vaidindami nežinia ką, besityčiodami iš ganėtinai rimtų kitų poetų kalbų, nesistengė bet kokiais būdais pritraukti ne su jų poezija susijusio dėmesio.

Mindaugas: Poetas – egocentriška būtybė, linkusi susireikšminti. Ir dažnai, susikūręs vardą, jo nepaleidžia, nepaisant kuriamos literatūros kokybės. Pritariu Loretai. Man atstumtinas maivymasis ir susireikšminimas apskritai. Iš žmogiškosios pusės niekaip negaliu tokios savimeilės pateisinti – nei poetų elitiškumu, nei talentu, nei genialia poezija.

Dovilė: Žiūrėk, žiūrėk, tai autorius nemirė? Esi toks postmodernizmo adeptas, bet pagal autoriaus elgesį dar ir tekstus ragini vertinti? .

Mindaugas: Kolege, aš ne tik neraginu to daryti, bet ir patį poetą paverčiu tekstu – ar gali būti dar postmoderniškesnis požiūris? Ir skaitau jį žaismingu antropologo žvilgsniu. Ir tai, ką randu skaitydamas šiuos tekstus (poetus savo gentyje), manęs visai nežavi. Bet čia grynai subjektyvios antropologinės, o ne literatūrologinės išvados. Nesvarbu, kad poetas yra egocentriška asmenybė. Visi mes šiek tiek tokie esame. Poetas man toks pat amatininkas, kaip ir bet kuris kitas ką nors kuriantis/gaminantis žmogus. Kiekvienas amatininkas gerbtinas už profesionalų, kokybišką darbą. Todėl poetų išskirtinumo deklaravimas man yra juokingas. O poezijos premijavimas – netgi absurdiškas. Net didysis šių metų jotvingis Valdemaras Kukulas ir „jaunoji jotvingė“ Giedrė Kazlauskaitė pripažįsta, kad poezija neturėtų būti reitinguojama ir vertinama, nes tai prieštarauja jos prigimčiai. Gera, kai tave pripažįsta ir giria, bet reikia suprasti, kad bet kokiu atveju nesi pasaulio centras.

Eglė: Aš nepainioju individualių kūrėjo asmenybės bruožų su menine jo veikla. Vertinu pačią kūrybos koncepciją, formą, ji man gali būti priimtina arba ne, o kokios biografijos asmuo už to stovi, man neaktualu. Kūrėjas, dalydamasis savo talento vaisiais su liaudimi, neprivalo su ja dalytis ir savo asmeniu ar teisintis dėl propaguojamo gyvenimo būdo, kol šis nežeidžia niekieno interesų. Todėl nesiruošiu priekaištauti dėl „netinkamo“ poetų tarpusavio bendravimo ar santykio su skaitytojais. Prieštarų man sukėlė tik organizacinė renginio pusė: turėjau vilties, jog įjungti projektoriai bus skirti ne tik renginio rėmėjų logotipams transliuoti, bet ir kaip nors kūrybiškai panaudoti. Kad ir tame pačiame haiku kūrimo seminare ar jų skaitymo dalyje – ne tik užtikrins vaizdo ir garso sintezę kaip kūrybinę išraišką, bet ir paprasčiausiai palengvins internacionalinę komunikaciją. Ką, pavyzdžiui, galėjo suprasti japonai, užsukę į programinę dalį išimtinai lietuvių kalba? Kiek visavertis galėjo būti lietuvių ar kitų tautų atstovų dalyvavimas haiku kūrimo seminare, kai šio literatūrinio žanro subtilybes buvo bandoma perteikti hieroglifais ar prastai artikuliuota anglų kalba? Labai trūko improvizacijos, originalumo, vidinės jėgos reiškimosi – juk tai buvo rudeninės poezijos, o ne rudens gėrybių mugė. Tiesa, Kęstutis Navakas bandė papokštauti ir suteikti nerūpestingumo apdovanojimų ceremonijai gracingai įplasnodamas/išplasnodamas į sceną ir Didžiajam Jotvingiui V.Kukului virš pakaušio mosuodamas ąžuolo lapais, taip mėgindamas laureatą paversti panašiu į kažin kokį raguotą girių gyvūną. Bet didžiajai daliai kitų susirinkusiųjų dalyvavimas pasirodė kaip pareiga, būtina siekiant išsilaikyti savo gildijoje.

Loreta: Pritariu pastaboms dėl organizacinių dalykų. Ir dar noriu pridėti: prieš planuojant vykti į PDR Eglė klausė: „O muzikos bus?“. Tada mes juokėmės – juk ruošėmės vykti pasiklausyti poezijos, ne smagaus koncerto, bet dabar mąstau, kad truputėlis daugiau muzikos, ne vien per apdovanojimus, būtų nepakenkę. Juk ne veltui gudragalviai Antikos poetai skaitydavo savo eiles skambant muzikiniam akompanimentui.

Eglė: Paantrinsiu Loretai: Antikai išties buvo ne iš kelmo spirti ir puikiai suprato žodžio, apgaubto muzikos skraiste, jėgą ir įtaigą. Man tai primena savotišką dialogą, intymų pokalbį tarp instrumentais kuriamos melodijos šedevriško pulsavimo, harmonijos ar chaoso ir žmogaus tariamo žodžio ritmikos. O jei šį dionisišką šamanizmo ir meditacijos seansą galima papildyti dar ir trečiuoju, stebuklingo vyno elementu, tai kodėl gi ne :).

Mindaugas: Grįžkime prie poezijos. Iš visko, ką matėme, turbūt jaunųjų poetų skaitymai ir diskusija apie jų poeziją reikalauja gilesnio analitinio žvilgsnio. Man, kaip antropologui diletantui, įdomu buvo stebėti jaunųjų ir jau pripažintų poetų diskusiją. Jaunųjų poetų skaitymo vakarą pabandžiau atlikti Benedikto Januševičiaus veido „tyrimą“. Jo veide tvyrojo įtampa, kažkoks pyktis, sumišęs su sutrikimu, neviltimi, skausminga desperacija, kaip nežodinis teiginys, kad „diedovščina“ mėgaujasi tokiais žeminamais ritualais. Benediktas ir Aušra Kaziliūnaitė, kuri kartu vedė visą vakarą, vos pasibaigus skaitymams susirinko daiktus ir išėjo. Išėjo gana demonstratyviai, neslėpdami nepasitenkinimo tuo, kame patys buvo priversti dalyvauti. O kitą dieną per jaunųjų skaitymų aptarimą B.Januševičius sėdėjo labai kažkuo nepatenkintas. Asmeniškumai ar ištisas kartų konfliktas? Patys jaunųjų tardymai man atrodė švelnūs, bet kartais pasigirsdavo kontraversiškų pasisakymų. Daugiausia abejonių iš tos diskusijos man sukėlė Aido Marčėno teiginys, kad Rimvydas Stankevičius yra jauniausios kartos poetų vedlys. Neva daugelio kūryboje buvo jaučiamas R.Stankevičius. Na, pats R.Stankevičius yra apie save taip užsiminęs. Bet aš nemanau, kad būtent jis yra visų jaunųjų vertės matas. Jaunieji buvo kaltinami, kad per daug priklauso nuo tradicijos, kalba jau girdėtais balsais – R.Stankevičiaus, A.Marčėno, Sigito Gedos. Ar apskritai įmanoma išsilaisvinti iš tradicijos?

Loreta: Jaunųjų tardymai buvo švelnūs, bet man vis tiek nesmagu buvo klausyti poetų „profesionalų“ labai tvirtai reiškiamos geros nuomonės apie save. Visi tie jaunatviško poeto kūrybinio polėkio nužeminimai iš serijos „tavo kūryboje matau Stankevičių, tavo – Bleizgį, o tavo – Kajoką“ ir kruopštūs pažodiniai eilėraščių nagrinėjimai man kėlė norą išeiti iš salės. Manau, kad šiukštu negalima visų dėlioti į kategorijas, net jei tokia tvarka tau padeda suprasti tų kategorizuojamųjų kūrybą.

Lina: Man taip pat atrodė, kad patys „vyresnieji“ poetai buvo labai susižavėję vieni kitais ir pačiais savimi, galbūt dėl to perdėm ieškojo savo „kastos“ kuriamos poezijos bruožų „jaunųjų“ kūryboje. Čia man labiausiai įsiminė A.Marčėno pa(si)prieštaravimas sau, kai jis kaltino vieną jaunųjų dėl stankevičiškumo, tačiau kažkurio renginio metu išsakė mintį, kad jį taip pat veikė jo kartos poetai. Be abejo, Marčėnas nebuvo toks piktas ir pats leido suprasti, kad atsiplėšti nuo amžininkų ir įgyti asmeniškumo bei savitumo reikia laiko. Tačiau man kliuvo pats „kabinėjimasis“, ne mintys savaime, bet kaip jos buvo išsakomos. Kad ir frazė „ar galvoji, ką rašai?“, vėliau tapusi „Žirklionio“ bendru juokeliu: „ar galvoji, ką šneki?“, „ar galvoji, ką mąstai?“. Ar turėtų kritikai tokiomis dviprasmiškomis pastabomis sužeisti jauno ir dar gana jautraus pradedančio poeto sielą? O gal čia tik aš perdėm jautriai į viską reagavau, sugerdama kritikos, skirtos ne man, strėles?
 
Dovilė: Svetimo skausmo supratimas – gera savybė, bet galbūt šįkart per jautriai sureaguota. Juk kai kurie jaunieji, mano manymu, tikrai nusipelnė kritiško žodžio. Kritika – puiki galimybė apmąstyti savo kūrybą. Kol jūs piktinotės poetų arogancija ir chaotiška organizacija, aš vis sau kartojau: „Penki-septyni-penki“. Kelios dienos pirštų lankstymų ar kojos trepsėjimų ritmu „penki-septyni-penki“ – haiku atskirų eilučių skiemenų skaičius. Tiek mus išmokė pasibuvimas Druskininkuose – ar neturėtume tuo džiaugtis? Pati haiku tematika ir svečiai iš Japonijos – tarsi priedanga, rūko skraistė, kuri turėtų paslėpti tikruosius susirinkimo tikslus. Kartais man tiesiog atrodė, jog visa atsakomybė už renginį buvo sukrauta ant japonų pečių – jie per visą tą laiką buvo priversti įrodinėti haiku galią mums.

Eglė: Anaiptol nesakau (ir manau, jog nė vienas iš mūsų nesako), kad svečių siekis atskleisti savo literatūrinius ir kultūrinius haiku ypatumus bei savitumą prasprūdo neįvertintas ir neatnešė džiaugsmo. Džiaugsmo išties būta – tarpais net kažin kokio krykštavimo, primenančio tą, kuris apimdavo vaikystėje ką nors neįtikėtina atradus: kad ir tą patį varlytės striksėjimo tvenkinio paviršiumi sukeltą garsą, kurį akustiškai ir vizualiai sąmonėje padėjo atkurti minėtieji haiku. Ir kokio nors piktinimosi neliko nė šešėlio.

Dovilė: Būtent. O jei dar grįžtume prie puikybės, kurios tiek sakotės prisižiūrėję PDR‘e: dabar man ji tapo jau tokia natūrali, suprantama. Po šio renginio dar nuvykau ir į audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp“. Ir jaučiu begalinį palengvėjimą. Kodėl? Ogi todėl, kad perpratau šiuolaikinį „lietuvišką menininką“.

Loreta: Gal gali atskleisti šią man neįmenamą mįslę?

Dovilė: Kažkas panašaus, kaip sakė Mindaugas – jis būtinai turi nešioti nutrintus džinsus, avėti sportbačius, turėti didelę barzdą, rūkyti ir visaip kitaip būti neformalas. Vieną akimirką „Tarp“ galbūt net būčiau pavadinusi šiokiu tokiu pasipriešinimu PDR‘o snobizmui, kita, teisingesne, kryptimi. Iš karto buvo justi, kad čia oficialumu net nekvepia – jokių salių su kėdžių eilėmis, tik apgriuvusi, niekam, išskyrus jaunus menininkus, nereikalinga erdvė, kurioje tarp nešvankių užrašų ant sienų, prietemos su dideliu antspaudu rieše vietoj bilieto pats turėtum tapti meno dalimi. Festivalio idėja tikrai gana netradicinė ir būtų verta dėmesio, jei ta vaizdų, garsų ir judesių samplaika įtikintų klausytoją/matytoją. Ir dar – jeigu ne keli tie patys PDR`o dalyvių veidai, apgaubti labai panašios auros, kurią jūs gana tiksliai nusakėte. Tikriausiai esu per daug atsargi ar per daug ne menininkė, bet nealpau iš malonumo, kai ant sienos liejosi sąmonės srautą primenantys apleistų erdvių vaizdai, iš kolonėlių ausį rėžė įvairių tipų džeržgimas ir cypimas, o visą šį „meno kūrinį“ vainikavo į mikrofoną pamišėlio balsu rėkiama poezija apie karves. Toks mišinys tikrai paveikus – negalėtum atkartoti nei to, ką matei, nei ką girdėjai, o juolab suvokti, koks viso to tikslas (nebent sukelti pamišimo ir baimės jausmą).

Susirinkę menininkai (ar tai menininkų simuliacijos) tirpo iš pasimėgavimo ir tuomet, kai ekrane buvo pristatomi Šiaulių universiteto studentų audiovizualiniai darbai. Daugumoje darbų greičiau jau buvo justi techniniai įgūdžiai, bet dėmesio vertų idėjų – trūko. Čia neapsieita ir be filmuko „Cow poetry“, kurį matėme ir PDR`e. Gracingasis šokis karvių fermoje pramaišiui su ekrane rašomais tekstais susilaukė didžių plojimų. Iš esmės visuose darbuose nebuvo justi jokios koncepcijos, bet visi tuo džiaugėsi, nes patys susirinkusieji neabejotinai užsiima lygiai tokios pačios produkcijos gamyba. Tarsi dailės akademijos virtuvė, kurioje ne itin gabūs būsimieji menininkai (bet patys save laikantys tikrų tikriausiais kūrėjais) pusę metų „suka“ tokį vaizdelį peržiūroms ir tik gavę galimybę – jį „iškiša“. Tačiau renginio organizatorės žodžiais, tai turėtų būti „užburianti poezijos, vaizdo ir garso simbiozė, atsispirianti nuo blizgančio komercinio paviršiaus“.

Mindaugas: Prisipažinsiu, kad „Cow potery“ ir mano liko nesuprastas. Baleto fermoje, tekstų ant karvių ir ekrane bei elektroninės muzikos lydinys man tikrai nesijungė į ekspresyvią simbiozę, kuri keltų naujus estetinius įspūdžius.

Eglė: O gal čia veikia atvirkštinis principas ir šiomis zoologinėmis ir nezoologinėmis simbiozėmis „Tarp“ festivalyje tebuvo mėginama atkreipti dėmesį į šiuolaikinio meno padrikumą, neretai tariamą postmodernumą ir klo(u)niškumą? Neigti tuo, kas teigiama? Ypač turint omenyje, kad tos pačios karvės buvo rodytos ir PDR‘e. O ir patys organizatoriai renginio apraše užsimena: laukianti menų sintezė gali būti „tai, kas kybo ore“, arba „tuštuma didesnė už barankos vidurį“. Jei čia ir tas atvejis, vis vien norėtųsi turėti vilties, kad jaunimas nepraras noro eksperimentuoti ir juo labiau – kokybės kartelės jausmo, antraip ta „baranka“ taip ir liks iškepta be koncepcijos vidurio.

Dovilė: Iš tiesų gerai, kad tokie festivaliai vyksta, bet reikia pripažinti, kad kol kas profesionalumo jiems tikrai trūksta. Nenoriu, kad mano kritiką kas nors priimtų asmeniškai ir atsisakytų panašaus pobūdžio renginių. Tiesiog reikėtų skatinti profesionalumą.

Mindaugas: Taigi, „Žirklionis“ rudeniniuose poezijos renginiuose patyrė įvairiausių įspūdžių. Skelbdami verdiktą turime pripažinti, kad PDR‘as labai primena sovietinę rašytojo statuso didybę sergstintį uždarą kūrėjų kastos renginį, o audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ – eksperimentinė jaunųjų menininkų niša, kurioje keičiamasi idėjomis ir ieškoma būdų tobulėti.

Lina: Ar galvoji, ką šneki? :) Kam taip kategorizuoti?

Mindaugas: O tu galvoji, ką mąstai? :) Juk neraginame visko atsisakyti ir panaikinti, tiesiog puikiai apgalvodami, ką mąstome, sakome ir rašome, kalbame atvirai ir pasisakome prieš dusinantį meno uždarumą ar mėgėjiškumą ir giname profesionalumą.

Loreta: Šiaip ar taip, kitais metais vėl vykčiau į PDR‘ą ir „Tarp“. Tam, kad atrasčiau ten ką nors gražaus, praplėsčiau savo akiratį, pasidžiaugčiau miestais, kuriuos ne taip dažnai aplankau, pasikraučiau (tikiuosi) teigiamų emocijų, entuziazmo ar tiesiog poezijos stebuklingumo.

Mindaugas: Šiuo viltingu rudeninės nuotaikos šuoru ir užbaikime mūsų žavų pašnekesį :).

*) AKLAS „Žirklionis“ -- alternatyvios krypties literatūros aktyviu sujudimu pasivadinusi, po www.kamane.lt sparnu viešai bręstanti VU KHF literatūrologijos jaunuomenė. Čia diskutavo: Mindaugas Grigaitis (diskusijos vadas), Dovilė Paškevičiūtė, Eglė Rudzkytė, Loreta Varaniūtė ir Lina Staponaitė.