Vasaris

Solinis dainininko rečitalis – retas ir beveik nykstantis reiškinys Lietuvos muzikiniame gyvenime. Ką jau kalbėti apie operos solisto koncertą, vykstantį teatro scenoje. Tokiems per pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje užtektų suskaičiuoti rankos pirštų. Todėl sausio 29 d. Kauno muzikiniame teatre vykęs operos žvaigždžių duetų vakaras turėjo tapti reta ir geidžiama dovana belcanto mylėtojams.

Galima numanyti, kad tęstinis pianisto Rimgaudo Mickaus projektas turi aiškiai suformuluotą tikslą -- pristatyti klausytojų auditorijai vienos garsiausių Lietuvos primadonų Irenos Milkevičiūtės kūrybą. Šiame koncerte dainininkei kaip lygus lygiam talkino vienas ryškiausių Lietuvos tenorų Algirdas Janutas.

Sopranas ir tenoras. Perfrazuojant deramai ir šmaikščiai konferansjė pareigas atlikusio Kauno muzikinio teatro solisto Tomo Ladigos žodžius, tai -- balsai, kurių skambesys geriausiai perteikia žmogaus jausmus, aistras, išgyvenimus, atspindi lyrinę jų prigimtį. Todėl ir koncertui parinkta programa buvo sutelkta viena kryptimi: parodyti kuo platesnę žmogiškų aistrų paletę, kurią geba išreikšti dainininko balsas – pradedant tyra meile ir baigiant aistringu keršto troškimu.

Afišos nemelavo: dviejų dalių koncerte karaliavo dueto žanras. Skambėjo ryškiausi numeriai iš G.Puccinio, G.Verdi, P.Mascagnio, V.Bellinio operų. Tiesa, žadėtųjų arijų buvo atliktos tik dvi: Mimi ir Rudolfo iš G.Puccinio operos „La Bohème“. Galima suabejoti, ar iš tiesų toks buvo pradinis atlikėjų sumanymas. Abejones provokavo saikinga koncerto dalių trukmė ir kiti požymiai, ryškiau atsispindėję atlikėjų balsuose.

Neabejotinu koncerto traukos centru buvo pasirinktas žymusis I.Milkevičiūtės sopranas bei individualios, nuoširdžios dainininkės interpretacijos, kurių atgarsiai pasklidę toli už Lietuvos ribų. Galingos viršutinio diapazono natos, subtiliausi piano epizodai, atsidavimas muzikai žavėjo ir šio koncerto metu.

Deja, ar vokalinę formą trikdanti liga, ar kiti veiksniai, švelnią lyrinio dainavimo liniją pavertė kovos arena. Aiškiai pastebimos pastangos skambumą praradusį vidurinį diapazoną kompensuoti krūtininiu registru toli gražu ne visur pavykdavo sklandžiai.

Skambaus tenoro savininkas A.Janutas šiuo metu išgyvena patį kūrybinių galių pakilimą. Lygi jo balso kantilena, subtilūs lyriniai epizodai, išraiškinga frazuotė imponuoja tiek spektakliuose, tiek atlikėjo koncertuose.

Turbūt būdingiausias šio dainininko bruožas – logiškai niuansuotas atliekamo teksto įprasminimas. Vis dėlto greta visų malonumą klausytojui teikiančių savybių šiame duetų vakare atlikėjui trukdė ne pati geriausia vokalinė forma. Labiausiai ji buvo juntama skambant aukštosioms partijų natoms.

Matyt, dėl šių veiksnių įtakos dramatinės koncerto linijos plėtotė įsibėgėjo labai lėtai ir kulminaciją pasiekė vos priešpaskutiniame kūrinyje – Santucos ir Turido duete iš P.Mascagnio operos „Cavalleria rusticana“. Įkvėpti aistra alsuojančios muzikos dainininkų balsai čia suskambo tikrai įspūdingai, perteikti charakteriai buvo labai ryškūs.

Būtent šiame kūrinyje solistai įrodė esantys verti koncerto anonse pateiktų operos grandų ir  žvaigždžių epitetų. Finalinis koncerto akcentas – lyriškasis Violetos bei Alfredo duetas „Parigi, o cara“ iš G.Verdi operos „La Traviata“ – taip pat nuskambėjo pakiliai ir beveik nepriekaištingai.

Tiesa, per visą koncertą šiek tiek stebino abiejų dainininkų priklausomybė nuo natų. Keistoka, kai aistringos meilės kupinus žodžius solistas adresuoja ne partneriui, o apibraižytam piupitrui. Be to, jis buvo pakeltas taip, kad sėdint parteryje ir stengiantis išvysti solisto veidą tektų pakilti iš krėslo.

Visą vakarą solistams akompanavęs pianistas R.Mickus savo darbą atliko stropiai ir sąžiningai. Instrumentas negožė dainininkų balsų, laiku parengdavo kulminacijas ar atvesdavo į ramesnius, lyrinius epizodus.

Tiesa, pasitaikydavo momentų, kai dinaminiai ir agoginiai akcentai neatitikdavo pianisto interpretacijų. Matyt, tai nulėmė nepakankamas bendrų repeticijų skaičius. Taip pat atlikėjui nederėtų pamiršti, kad fortepijonas – ypač spalvingas instrumentas, gebantis išgauti galybę tembrų, o tai yra labai aktualu atliekant orkestrines partitūras.

Taigi, koncerto idėja išties gera, programa – įkvepianti ir turininga, publikos palaikymas – entuziastingas. Galima tik pasidžiaugti tokiais projektais ir jų plėtote. Iki deramo lygio trūksta visai nedaug: palankių sąlygų, nuo kurių dainininkai yra tiesiogiai priklausomi. Tikrai dar nesinorėtų prieš iškiliai skambantį epitetą „operos žvaigždės“ dėti nelemtąjį priešdėlį „ex“. Iš esmės tai būtų netiesa.