Vasaris

Paryžius! Ką tokio magiško šis miestas turi menininkams? Gal ta magija stipresnė vyresnės ir mano kartos menininkams? Uždaryti sovietmečio sienų svajojome klajoti vingiuotomis Montmartre gatvelėmis, sėdėti lauko kavinėse, žiūrėti pro raudono vyno taurės stiklą į Paryžiaus šviesų ir spalvų žaismą.

Pirma Arūno kelionė į šį svajonių miestą buvo 1989 metais. Organizavo ją Lietuvos dailininkų sąjunga.

Kai kuriuos epizodus žinau iš Arūno pasakojimų.

Atvykę į Paryžių jie buvo apgyvendinti Gare de l‘Est rajone. Šis stoties rajonas, kaip ir visų miestų stočių rajonai, nekėlė susižavėjimo. Turėjo jie labai mažai pinigų ir privalėjo visur vaikščioti su grupe.

Kolegos godžiai bėgo į Musée du Louvre ar kitą kokį „ musée“. Arūnas su tapytoju Mindaugu Skudučiu atsidavė Paryžiaus gyvenimo dvelksmui ir nuėjo į atvirą gatvės kavinę gerti raudono vyno. Niekur neskubėjo, tiesiog sėdėjo ir mėgavosi.

Vėliau, pasakojo Arūnas, jis susitiko su skulptoriumi Antanu Mončiu. Skulptorius jį , o gal buvo ir daugiau menininkų, priėmė savo bute, Monparnase, Vožiraro gatvėje ( rue de Vaugirard) . Šnekėjosi visą vakarą, gėrė vyną iš odinių vynmaišių.

Arūnui įsiminė, kaip skulptorius žavėjosi tuščio vynmaišio forma, įžiūrėdamas joje kaukę. Atsisveikinant Antanas Mončys Arūnui padovanojo šveicarišką peiliuką, bet, kad ateityje, jei kada dar susitiks, nesusipyktų, Arūnas skulptoriui užmokėjo vieną sū.

Tą peiliuką Arūnas labai brangino, vis girdavosi, kad tai A. Mončio dovana.

Pajuokaudamas jis pasakojo, kaip kartu važiavęs skulptorius Vaclovas Krutinis Paryžiuje vis garsiai užtraukdavo dainą „Ried ratai ir rateliai ir mažieji tekinelé...“.

Vėliau pasakodamas Arūnas ir pats tą dainą uždainuodavo.

Atsimenu Kaune, 1989 m.šaltą ir vėjuotą pavasarį, eidamos su tapytoja Aušra Andziulyte Vilniaus gatve sutikome jauną vyriškį. Jis stabtelėjo pakalbėti su Aušra ir nostalgiškai tarė: „O Paryžiuje jau kaštonai žydi...“.

Tada Arūno dar nepažinojau, nežinojau net kaip jis atrodo (tik jo tapyba man buvo gerai žinoma), o A.Andziulytė nepristatė sutiktojo vyriškio.

Tik tie jo ištarti žodžiai man paliko neišdildomą įspūdį, lyg tą kaštonų žydėjimą jau būčiau išgyvenusi.