Spalis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 10 19  

A.Vaitkūnas. „Virtuvukė“, al., dr. 80 x 60 cm, 1993 m.

Kartą eidami Kauno senamiesčio gatve susitikome tapytoją Alfonsą Vilpišauską. Jis pasigyrė, kad daug nuostabių tapybos motyvų atrado poeto ir bitininko Gintauto Dabrišiaus sodyboje Jiestrakyje. Taip vaizdingai pradėjo pasakoti, kad mes tik klausėmės ir jau svajojome, kaip ten nuvažiuoti.

Arūnas pažinojo G.Dabrišių. Kartais lankydavosi jo dirbtuvėje, vieno namo palėpėje Laisvės alėjoje. Nežinau, kaip ten buvo, bet greitai ir mes gavome kvietimą važiuoti į Jiestrakį.

Sodyba pasitiko apsupta didelių medžių, paslaptinga. Didelis sodas, apjuostas juodomis eglėmis, už jų -- bitynas. Didelis namas ir lauko „virtuvukė“, „vištininkas“, toliau -- naujai statomas namas, o kiemas pilnas pastatų, pastatėlių. Aplink sodybą -- vešlios pievos su besiraitančia Jiesia.

Atokiau nuo sodybos stovėjo mažas namelis, kuriame medines skulptūras droždavo G. Dabrišiaus jaunesnysis brolis. Šiame namelyje mus ir apgyvendino su visa manta, dažais ir drobėmis. 1994 metų vasara buvo labai permaininga – tai lietus pildavo, tai saulė kaitindavo.

Prie lauko „virtuvukės“ stovėjo didelis medinis stalas, prie kurio G.Dabrišius arbata ir medumi vaišindavo.Gudriai akis primerkdavo ir suvalkietiška tarme kviesdavo:

„Nesistramūžykit, vaišinkitės medum, arbatos gerkit“.

Arūnas, kiek pabuvęs, apvaikščiojęs visus kampus, greitai atrado savo motyvus. Įlindo į tamsų „vištininką“ ir pradėjo tapyti.

G.Dabrišiaus mama vis stebėdavosi: „Ką tas dailininkas ten tamsoje mato?“.

Arūnas žavėjosi tvarto, „vištininko“ prieblandomis ir struktūromis. Dienos šviesoje, lauke, kai nelydavo, tapė lauko „virtuvukės“ ornamentuotus langus.

Šioje sodyboje pajuto paprastą, tikrą formų ritmą. Patys motyvai buvo be jokių įmantrių siužetų, išgalvojimų, lyg kvėpavimas gulė spalvų, potėpių ritmu ant drobių. Arūnas tiesiog įeidavo į „tapymo būseną“, kurią vertino kaip labai svarbų tapybos aktą, ir prie nutapyto paveikslo daugiau nebegrįždavo. Tokia tapyba yra ir tema, ir siužetas, struktūra ir technika. Atlikta vienu atodūsiu.

Kai Arūnas tapydavo, aplinka jam neegzistuodavo. Jis būdavo kitame pasaulyje, „būsenoje“, kaip pats sakydavo. Darbą pabaigęs į jį stengdavosi nežiūrėti. Visada kruopščiai išplaudavo teptukus, nuvalydavo paletę. Iš veido matydavau, kada jis patenkintas paveikslu -- turėjo tokią manierą čiaupyti lūpas. Kiek laiko praėjus lyg tarp kitko sakydavo: „Toks neblogas darbiukas išėjo.“ Taip duodavo suprasti, kad jau galima žiūrėti ir žavėtis.

Po keleto dienų jis pradėdavo graužtis, kad gal toks menas dabar neaktualus ir niekam neįdomus. Ar bus jis suprantamas praėjus keliems dešimtmečiams? Dėliodavo nutapytas drobes, žiūrėdavo ir komentuodavo, kad per daug tradiciška, sukaustyta. Pradėdavom diskutuoti.

Arūnas pateikdavo dailės istorijos pavyzdžius ir sakydavo, kad paveikslai, vaizduojantys buitines, socialines scenas, savo laiku buvo aktualūs, o dabar, jei juose nėra geros tapybos, įdomūs gali būti nebent meno istorikams. O, pavyzdžiui, Ch.Soutine, nutapęs kardelių puokštes, visada išlieka įdomus tiems, kurie jaučia tapybą.

Plastika, spalva ir ritmas, pati tapyba Arūnui buvo meno aktualumas. Po tokių pokalbių jis dar ilgai mąstydavo, o kitą dieną imdavo tapyti naują paveikslą.

Vešli vasara maitino G.Dabrišiaus bites. Arūnas vengdavo jų tako, kai eidavo tapyti.

Atvažiavo G.Dabrišiaus brolis Petras Dabrišius. Su juo Arūnas eidavo grybauti. Abu ant pečių pasikabinę didžiules medines dėžes, lyg avilius, traukdavo į pelkes raudonviršių.

Grįžę kieme išversdavo grybų kaupus. Mes su Arūnu juos valydavom, vėliau katile ant laužo virdavom. Poetas tylomis, lėtai užtraukdamas dūmą, mus stebėdavo.

Vėliau prasidėjo liūtys. Keliai molėti, nuo lietaus tapo lyg slidžia koše aplieti. G.Dabrišius be užuolankų vieną dieną tarė: „Ruoškitės namo. Jei dar palis, tai neišvažiuosite.“

Svečiuose savaitės greitai prabėgo. Visą paveikslų kraitį vos sutalpinome į mašiną. Arūnas ir aš G. Dabrišiui po paveikslą padovanojome. Ir mes dovaną parsivežėme. Poeto brolis atminimui paukštį iš medžio išdrožė.