Rugsėjis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 09 22 

Vartydama Arūno užrašus radau jo ranka kruopščiai parašytą ir pabrauktą tekstą:

„Dėstytojas privalo įgyti studentų pasitikėjimą. Jie turi būti tikri, kad jis, remdamasis savo profesine patirtimi, nepasakys nieko, ko nesugebėtų pagrįsti, ir pasakys viską, ką reikėtų pasakyti. Dėstytojas, kuris leidosi įbauginamas ir pasirašė po teiginiu, nepriimtinu jo moraliniams įsitikinimams ir protui, ar – kas dar blogiau -- tylėjo tuomet, kai jo pareiga buvo pareikšti savo nuomonę, giliai širdyje žino, kad nebeturi teisės į tokį pasitikėjimą. Į savo studentus jis žvelgia su nešvaria sąžine, o žmogus su nešvaria sąžine panašus į ligonį.“

Ši ilga citata, kurią vėliau radau Erwino Panofskio knygoje „Prasmė vizualiniuose menuose“, buvo viena pagrindinių Arūno pedagoginės veiklos nuostatų. Jis mokėjo apginti savo studentus, patardavo jiems ir gyvenimiškais klausimais. Išgyvendavo dėl jų, ypač po kursinių darbų peržiūrų. Grįžęs namo ilgai kalbėdavo ir svarstydavo apie studentų sėkmes ir nesėkmes.

Buvusi Arūno studentė, tapytoja Agnė Jonkutė prisimena: „Gindavo tapybos studijos studentus per instituto peržiūras. Mes kartais pasislėpę klausydavom. Bet per katedros peržiūras mus „puldavo“. Grūdino, kad patys būtume užtikrinti dėl to, ką darome ir kodėl.“

Arūnas nesilaikydavo kategoriškai savo nuomonės. Visada tikrindavosi, diskutuodavo su kolegomis. Institute, manau, jam artimiausia buvo tapytoja Laima Drazdauskaitė. Jos nuomonę jis gerbė ir brangino. Po sesijų peržiūrų, grįžęs namo jau pavargęs, dar ilgai telefonu šnekėdavo su Laima pedagoginiais klausimais, aptardavo peržiūrų rezultatus.

Kartais pasikviesdavo savo studentus į dirbtuvę. Bendraudavo paprastai, pajuokaudamas. Buvo pastabus ir taiklus. Matydamas dvi studentes, neperskiriamas drauges, praminė „ vyšnaitėmis“ iš Čipolino nuotykių. Perkrikštydavo ir kitus savo studentus.

Tapytoja A.Jonkutė prisimena: „Nesutikti su jo nuomone man buvo nebaisu, ginčijausi. Buvo ir labai rimtas, bet galėjo parodyti batus ir sakyti: va, nusipirkau batus. Atsimenu ir prieš Gruziją rodė. Sako: reikės patogių į kalnus lipti. Dar susitikome, kai ėjo sūnui Tomui pirkti paspirtuko. Dažnai galėjai jį sutikti knygyne. Institute manęs visada paklausdavo apie Alytų. Niekada neišsidavė, iš kur taip gerai žino apie jį.“

Iš darbo Kauno dailės institute, kuriam atidavė daug jėgų, nervų ir širdies, Arūnas kartais grįždavo namo labai išsekęs: „Po paskaitų į dirbtuvę neturėjau jėgų užeiti, o ką jau kalbėti apie tapybą. Tas mokytojavimas visą energiją ištraukia. Kaip norėčiau tik tapyti.“

Buvęs studentas Darius Rakauskas prisimena: „2000 metai, ruduo (mano II kursas I semestras). A. Vaitkūnas mūsų grupei paskelbė pirmą užduotį: „Oras geras, visi marš į lauką tapyti šiukšlynų, griuvėsių ar taip kokių tapybiškų objektų. Pleneras.“

Na, susikrovėme savo dažus, molbertus ir dūsaudami šliaužėme link durų. A.Vaitkūnas auditorijoje vaikštinėjo pirmyn atgal ir, matydamas mūsų kančias, ragino: „Eikit. Eikit ir tapykit!“
Paskui sustojo ir susimąstęs, giliu balsu tarsi pats savęs paklausė:
„O ką daugiau veikti, jei ne tapyti?“