Rugsėjis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 09 22

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas daug ką pakeitė meniniame gyvenime, mokslo įstaigose, Lietuvos dailės akademijoje.

Iki tol buvęs Vilniaus dailės institutas (dabar Lietuvos dailės akademija) privalėjo vykdyti pagal Maskvos reikalavimus sudarytas mokymo programas. Dėstė daug gerų dailininkų, tačiau vieni jų buvo komunistų partijos gretose ir dėl savo konformizmo bijojo laisvesnės studentų darbų raiškos. Tuo metu Vilniaus dailės instituto rektoriumi buvo tapytojas, komunistų partijos narys Vincentas Gečas. Jis neleido Justinui Mikučiui pozuoti studentams, kad šie neišgirstų tiesos žodžių.

Atkūrus nepriklausomybę studentų iniciatyva buvo pakeistas dailės instituto rektorius ir kai kurie pedagogai. Į Tapybos katedrą pradėta kviesti naujus dėstytojus, vertinamus pagal kūrybinius sugebėjimus.

Dėstyti į Vilniaus dailės akademiją kvietė ir Arūną. Kvietė studentai tapytojai, žinoję jo darbus. Jis džiaugėsi tuo kvietimu ir pasitikėjimu, tačiau nuolat svarstė, ką daryti. Jis gailėjo palikti Kauną, dirbtuvę, keltis į Vilnių ir pradėti viską iš pradžių. Kasdien važinėti į paskaitas atrodė per sunku. Tuo metu jis mokytojavo J.Naujalio meno mokyklos Dailės skyriuje ir džiaugėsi, kad turi laisvo laiko tapybai.

Taip ir nepasiryžo keltis į Vilnių.

Mokymo procesai suaktyvėjo. Į Vilniaus dailės akademiją buvo pakviesti, nors ir trumpam, dailininkai iš užsienio. Į Tapybos katedrą iš Niujorko atvyko dėstyti tapytojas Kęstutis Zapkus. Jo programa buvo nauja ir intensyvi, studentams suteikė impulsų kitaip mąstyti. Arūnas perskaitė ją akademijos bibliotekoje ir tai jam paliko įspūdį.

1992 metų pavasarį Vilniuje po vienos parodos atidarymo susirinkome švęsti kavinėje. Buvo daug šurmulio, diskusijų, netrūko alkoholio. Čia Arūnas susitiko su K.Zapkumi prie vieno stalo. Netrukus įsiliepsnojo diskusijos apie meną, jo ištakas ir Lietuvą.

Tapytojas K.Zapkus įsikarščiavęs pasakė, kad viską Lietuvoje, visas tradicijas, kaimus su medinėmis bažnyčiomis -- viską reikia nubraukti, nes tai esą šūdas, ir reikia kurti naują meną. Arūnui, kuris taip brangino tradicijas, tai buvo smūgis. Jis išbalo ir tik dėl lamingo atsitiktinumo nepuolė K.Zapkui į atlapus.

Po to daug dienų nerimo ir vis kalbėjo ir kalbėjo apie tai.

1992 m. liepą, rašydamas man laišką į Vokietiją, Arūnas lyg tarp kitko brūkštelėjo: „Buvau nuvažiavęs atsisveikinti su K.Zapkumi į jo studentų parodos atidarymą. Gana įdomi mano situacija...“.

Daugiau -- jokių komentarų. Tai buvo labai skirtingų menininkų ir skirtingų pozicijų susitikimas.

Tačiau tas susitikimas vis dėlto sukėlė naujų idėjų ir minčių. Arūnui rūpėjo Kauno meninės aplinkos padėtis. Sukosi mintys apie jaunų žmonių, studijuojančių dailę, subūrimą Kaune.
Atrodė, kad mokytojavimas J. Naujalio meno mokykloje jam jau neteikė reikiamos erdvės mintims, norėjosi giliau, intelektualiau atiduoti savo patirtį.

Dirbdamas J.Naujalio meno mokykloje, su tapytoju Algirdu Lukštu (1921-1992 m.) ir vyresniųjų klasių moksleiviais vasarą vykdavo į dailės praktikas. Tačiau iš Arūno galima buvo justi, kad jo mintys kitur.

1992 m. grįžęs iš tokios praktikos sakė, kad grįžo „iš kolonijos“. Moksleivių dailės praktika vyko Žemaitijoje, gražiose apylinkėse, tačiau Arūnui atrodė, kad psichologinė ir buitinė situacija nenormali. Nuolat tvyro įtampa, žemaičiai labai daug geria, todėl moksleivius reikia saugoti nuo vietinių išpuolių. Ir pačius moksleivius reikia auklėti.

„Aš, -- sakė Arūnas, -- negaliu, kaip Algirdas Lukštas, juokais segtis kelnių diržą ir drausminti vaikus. A.Lukštui tai geriau išeina, jis patyręs pedagogas.“

Kai 1993 metais Arūną pakvietė dėstyti į Kauno dailės institutą. Jis sutiko.