Liepa

Andrius Žlabys. Nuotrauka iš www.vtv.lt

Vienintelį kartą per tris šios vasaros mėnesius Pažaislio festivalio rengėjai sceną ryžosi patikėti vienam atlikėjui. Birželio 26 d. M.Žilinsko dailės galerijoje solinį rečitalį surengė pianistas Andrius Žlabys.

JAV gyvenantis trisdešimt vienerių metų lietuvis pianistas atliko programą, apimančią visus pagrindinius muzikos stilius – nuo baroko iki XX a. Be abejonės, tai sudėtinga programa, reikalaujanti visapusio meistriškumo: muzikos stilių, instrumento specifikos išmanymo ir labai gero techninio pasirengimo.

Priėmęs tokį drąsų ir rizikingą sprendimąm, pianistas lieka tarsi nuogas prieš publiką su visais savo privalumais ir trūkumais. Andrius Žlabys apsinuoginti nepabijojo. Ir ne veltui – menki koncerto trūkumai tik paryškino privalumus.

Pirmojoje dalyje skambėjo populiarieji J.Brahmso intermezzo op.117 ir L.van Beethoveno sonata Nr.17, antrojoje - trys J.S.Bacho kontrapunktai iš „Fugos meno“ ir S.Prokofjevo sonata Nr. 8.

Pianisto pasirinkimas pradėti rečitalį trimis lėtomis pjesėmis – lopšinėmis yra ne visai įprastas. Dažniausiai atlikėjai pradžiai renkasi patogesnius kūrinius, kad galėtų pajusti klaviatūros gylį ir prisitaikyti prie instrumento. A.Žlabiui to nereikėjo. Emociškai sudėtinga, didelio susikaupimo reikalaujanti ši J.Brahmso muzika, retai peržengianti forte dinamikos laiptelį, pianistui problemų nesukėlė. Puikiai skambėjo ilgomis frazėmis vedama melodinė linija. Jautėsi didžiulė koncentracija, be jokių nereikalingų išorinių efektų.

A.Žlabys grodamas J.Brahmsą puikiai valdė ir nepaslankų instrumentą. Iš Kauno filharmonijos scenos perkeltas „Bösendorfer“ firmos fortepijonas turi labai sodrų, gilų žemą registrą, tačiau jam labai trūksta skambumo ir aukštojo registro spalvų. Tačiau pianistui skambinant intermezzo šis trūkumas buvo visai nepastebimas.

Stilistiškai tiksliai A.Žlabys atliko ir L.van Beethoveno sonatą. Nors grojant šį kūrinį jau ėmė ryškėti į atlikėjo ratus kaišiojami netobulo fortepijono pagaliai, A.Žlabys nė akimirkai nesutriko. Šiek tiek atsargiai sugrojęs sonatos pradžią, pianistas nuolatine garso kokybės bei optimalaus pedalų valdymo paieška parodė tikrai aukštą meistriškumo lygį.

Geriausias savo savybes atlikėjas atskleidė antrojoje koncerto dalyje, grodamas tris kontrapunktus iš „Fugos meno“. Puikus, gilus mąstymas, susikaupimas, intelektas – tai tik keletas A.Žlabio bruožų, ypač ryškiai atsiskleidusių jam grojant J.S.Bacho muziką. Kiekvienas polifoninės faktūros garsas buvo girdimas ir vedamas į gerai apgalvotas kulminacijas su didžiule koncentracijos jėga. Akivaizdu, kad J.S.Bacho muzika yra ypač artima šiam pianistui.

Tik gaila, kad A.Žlabys nepasiliko J.S.Bacho koncerto pabaigai. Matyt, suveikė tas tradicinis programos sudarymo principas, kai finale klausytojams pateikiamas pats efektingiausias kūrinys. Šiuo atveju tai turėjo būti S.Prokofjevo sonata.

Sakau, turėjo būti, nes efektingiausiu jis taip ir netapo. Ne tik klausytojams, bet ir pačiam pianistui buvo sunku iš XVII a. peršokti į XX a. sarkastiškąjį S.Prokofjevo pasaulį. Monumentali apie pusvalandį trunkanti sonata reikalavo ypatingos energijos, kurios po sėkmingo dialogo su J.S.Bachu A.Žlabiui šiek tiek pritrūko. Pianistas pastebimai ėmė kovoti su nepaslankiu instrumentu. O bet kokia kova stabilaus pojūčio tikrai nesukelia.

Kita vertus, jei ne mažučiai trūkumai, kaip kitaip atpažintume beveik tobulą grojimą? A.Žlabio solo partijai festivalio scena buvo patikėta tikrai ne veltui. Kokybiškas, koncentruotas, pašalinių emocijų nesusmulkintas, intelektualus pianisto rečitalis neabejotinai praturtino koncerto klausytojų muzikinę vasarą.