Gegužė

Laiptinė Vilniuje. 1998 m., vienas Arūno paveikslo motyvų.

„ Nyksta visa, kas senesnio, kas prisisunkę gyvenimo kvapo, -- sakydavo Arūnas. -- Mane domina tik seni tikri daiktai, seni namai, istorinės, sakralinės vietos. Įvykiai juose yra tarsi „atsispaudę“. Tie atspaudai mane traukia. Šiuolaikiniai daiktai dar neturi istorijos. Tik anie, senieji, man padeda atgauti pusiausvyrą.

Kai pasiklystu, kai nebeaišku, ką turėčiau daryti, tada nueinu į kokią seną laiptinę, „kurioje kažkas įvyko“, ir piešiu. Paskui vėl galiu dirbti dirbtuvėje. Tokių laiptinių, palėpių vis mažiau. Visur restauracija, o po jos nebelieka laiko patinos.“

Šiek tiek autentiškų laiptinių liko Vilniuje, daugiausia stoties rajone, Užupyje, senamiestyje. 1998 metais Arūnas su Kauno dailės instituto antro ir trečio kurso tapybos studentais išvažiavo vasaros praktikai į Vilnių. Gyveno Dailės akademijos bendrabutyje Latako gatvėje, senamiestyje. Studentai tapė, lankė muziejus ir galerijas, o Arūnas, pasirinkęs nedidelius paveikslų formatus, kad būtų patogiau neštis, ieškojo „ gyvenimo kvapo prisisunkusių laiptinių“.

Laiptinė, senais sukrypusiais laiptais, nutrupėjusiu tinku, girgždančiomis, apspjaudytomis grindimis -- prabėgusio ir vykstančio gyvenimo informacijos talpykla. Arūnas rasdavo tokias laiptines, o gal jos tapytoją pasišaukdavo, kad papasakotų senas istorijas, netektis ir liūdną egzistenciją. Arūno misija buvo sugauti tą, ne visiems prieinamą, informaciją ir spalva, sukūringais potėpiais perduoti žiūrovui. Tą kažką, kas egzistuoja, bet yra nematomas, paversti nauja, koncentruota realybe -- paveikslu. Žiūrėdamas, apmąstydamas tuos paveikslus žiūrovas gali rinktis ar stiebtis į viršų, žvalgytis pro mažyčius šviesos langelius ar be vilties ristis žemyn.

Toks keistas tapytojas, visas persisunkęs terpentino kvapu, nešdamasis ką tik nutapytą, aliejiniais dažais kvepiantį paveikslą, 1998 metais vaikščiojo Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Tuo metu niekas jau taip nebedirbo. Niekas savęs taip nealino ir nesikankino tapydamas motyvus iš „natūros“.

Vienoje senamiesčio laiptinių Arūnas ilgai užsibuvo: tapė, gramdė dažus, vėl tapė. Prasivėrė vieno buto durys ir pasigirdo nepatenkintas balsas: „ Kas čia per kvapai? Jau į butą skverbiasi!”

Į laiptinę išėjo politikas Kazys Bobelis. Pamatęs tapomą paveikslą, susidomėjo ir pats pradėjo savo laiptinę apžiūrinėti. Kalbėjo lyg pasiteisindamas: „Kad čia labai nesutvarkyta, dar remontas nedarytas“. Arūnas tik ir džiaugėsi, kad laiptinė remonto neliesta. Dar kiek abu šnektelėjo, pakvietė politiką į būsimą parodos atidarymą ir tos dienos tapybą baigė.

Tą vasarą Vilniuje Arūnas nutapė keturiolika paveikslų laiptinių tema. „ Arkos“ galerijoje kartu su būsimais tapytojais surengė parodą. Dar kvepiančios dažais drobės stebino ir glumino žiūrovus tikrovės pajauta. Spalvų pustoniais, niuansais ir net niuansų niuansais, kaip pastebėjo dailėtyrininkė Danutė Zovienė.