Birželis

Pažaislio muzikos festivalis pagerbė ir žuvusiuosius karuose. Visų laikų aukoms atminti birželio 20 dieną Kauno IX forte skambėjo vengrų kompozitoriaus Frigyeso Hido „Requiem“.

Pernai miręs F.Hidas, kitaip nei naujoji XXI a. kompozitorių karta, atstovavo tiems, kurie dar tikėjo tradicine tonacijos ir harmonijos samprata. Jis stengėsi, kad jo kūrybos stilius būtų suprantamas visiems. „Esu paskutinis vengrų kompozitorius romantikas“, – taip apie save kalbėjo pats F.Hidas.
Būti tikru romantiku XXI amžiuje nėra pats lengviausias uždavinys kompozitoriui. Viena -- ignoruojant šiuolaikines tendencijas atsigręžti į praeitį ir visai kas kita -- prie tos praeities pridurti ką nors nauja ir reikšminga. Daugeliu panašių atvejų pastangos baigiasi gerų idėjų dalinėmis kopijomis, neturinčiomis didesnės išliekamosios vertės.

Taip ir šį kartą. F.Hido „Requiem“ priminė jau kažkada Giuseppe‘s Verdi išsakytas muzikines mintis gedulingųjų mišių tema ir vagnerišką pučiamųjų instrumentų traktavimą.

Tiesa, negalima nepastebėti kilnios kompozitoriaus idėjos monumentaliu kūriniu pagerbti žuvusiuosius visų laikų karuose. Juolab kad ši idėja rado atgarsį daugumos klausytojų širdyje. Skambėjo gal ir ne visai originalios melodijos, tačiau jų poveikis buvo stiprus ir nenuginčijamas.

Įspūdį sustiprino ir atlikėjų gausa. Nedidelėje IX forto koncertų scenoje žmonių buvo tik truputį mažiau negu klausytojų. „Requiem“ atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovas Gediminas Ramanauskas), valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (meno vadovas Algirdas Budrys, vyr. dirigentas Romas Balčiūnas) ir solistai: Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Rita Preikšaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Liudas Norvaišas (bosas) . Dirigavo P.Bingelis.

Salės akustika pasižymėjo gana dideliu aidu, kuris dėl atlikėjų gausos, greitoko tempo, aštraus pučiamųjų instrumentų orkestro skambesio trukdė atskirti ir išgirsti skirtingus melodijos, harmonijos, instrumentų ir balsų sluoksnius. Sunku buvo išskirti ne tik atlikimo trūkumus, bet ir privalumus, kurių tikrai turėjo netrūkti pasitelkus tokią galingą atlikėjų komandą.

Kad ir kaip būtų, koncertas abejingų nepaliko. Publika plojo stovėdama. Žuvusieji tikrai buvo pagerbti, bent jau pakeltos dirigento batutos sulaikyta tylos minute.