Birželis

Arūno kelionė po Žemaitiją 1984 ar 1985 metais -- vienas paslaptingiausių jo gyvenimo etapų. Galbūt tai buvo skaudi kelionė savo dvasios link. Gal tai rezignacijos iššaukta vienišo žmogaus kelionė nežinia kur.

Vėliau Arūnas pasakojo: „ Buvau toks vienišas ir vienas, kad net nežinojau ką daryti. Blaškiausi tarp Dovainonių ir Kauno. Atsiguldavau naktį miegoti, o atrodė, kad mano kūnas skyla ir ardosi į tūkstančius mažiausių druzgų. Taip būna tik mirštant, turbūt. Rytą, pažadintas paukščių giedojimo, negalėdavau pakęsti jų čiulbėjimo. Pasaulis trupėjo, tapyba byrėjo į smulkiausius atskirus potėpius. Netekau visumos.

Buvau Kaune, mamos bute. Bandžiau skaityti. Beprasmiška. Žiūrėjau pro langą, jau buvo gerokai po pietų. Galvojau -- ai, važiuosiu bet kur. Pasiėmiau kuprinę, pinigų ir – į autobusų stotį. Ten kažkodėl pasirinkau Žemaitijos kryptį. Sėdau į autobusą ir išvykau.“

Kuriančiam žmogui tokie dvasiniai lūžiai nesvetimi. Jei prisiimta atsakomybė kurti, vaikščioti ties riba ir panirti į egzistenciją, reikia priimti ir kančią, nes tik taip kūryba bus tikra ir pilnavertė. Tokia, kaip Arūno. Jis dažnai mėgdavo kartoti Justino Mikučio pasakytus žodžius menininkams: „ Norit patogiai, gerai gyventi ir tapyti?! Taip nebus, turit rinktis!“

Tie žodžiai jam buvo kaip kamertonas.

Kokia dvasinė būsena tada vedė Arūną, sunku pasakyti. Žinau, kad jam buvo sunku, jautėsi įskaudintas.

Šiek tiek atsimenu iš jo pasakojimų: „Išlipau Kaltinėnuose. Už septynių kilometrų --Medvėgalio kalnas. Jau temo. Stotelėje sulaukiau nedidelio autobuso, kuris važiavo Laukuvos kryptimi. Autobuse prieblanda ir keletas nekalbių žemaičių, grįžtančių namo. Jaučiu, kaip smalsiai stebi mane. Paklausiu jų ar dar toli iki Medvėgalio kalno. Vienas jų mosteli ranka link blausaus saulėlydžio ir klausia ką aš ten veiksiu. Atsakau: aš ten nakvosiu. Po ilgos pauzės, vienas sako: tai tau turi būt labai blogai, kad renkiesi tokį kelią.“

Nuo Medvėgalio kalno ir pradėjo savo vienišą kelionę po Žemaitiją. Vėliau pasakojo:
„ Atsibudau anksti, vasarą anksti švinta. Sapnavau keistą sapną -- lyg protėvių kovas su kryžiuočiais. Matyt, persidavė visa Medvėgalio kalno praeitis. Aplink -- žalios kalvos, laukai ir vieškeliai. Guodė autobuse pasakyti kaimiečių žodžiai. Kaip jie mane gerai suprato.“

Arūnas nusileido nuo kalno ir pradėjo kelionę Žemaitijos vieškeliais. Eidavo visą dieną, naktimis miegodavo šieno kupetose. Vasaros naktys buvo šiltos. Paišydavo blonknote. Vieną lietingą dieną pasiprašė nakvynės pas kaimietį. Leido pernakvoti ant šieno. Ryte jiedu įsišnekėjo.

Arūnas prisimindavo: „Žemaičiai negreit atsiveria nepažįstamam žmogui. Bet vėliau, kai jau pažįsta, gali viską atiduoti.“

Papasakojo tam žmogui apie savo kelionę ir žemaitis pakvietė Arūną į savo namus. Paprašė, kad liktų, pailsėtų bent kelias dienas. Iškepė kiaušinienės, gerai pavalgydino.
Visa širdimi Arūnas atsidavė kelionei. Susiliejo su nieko neturinčio piligrimo dalia. Dvasios skausmas blėso, atsirado kryptis.

Keliaudamas laukų ir miškų takeliais sutiko keistą žmogų. Atrodė jis kaip atsiskyrėlis. Menininkas susitiko protėvių dvasios saugotoją. Arūnas mokėjo jį prakalbinti. Jam kelionėje likimas atsiųsdavo žmones-simbolius ir ženklus-metaforas.

Žmogus parodė miškelį, kuriame abu prisirinko baravykų. Artinosi vakaras. Abu susikūrė lauželį. Sutiktasis išpjovė keletą kadagio šakelių ir suvėrė baravykus, lašinių, svogūnų skilteles. Kepė vakarienę, turėjo ir naminukės. Ir pasakojo Arūnui sutiktasis apie lietuvių žynių slaptas kūlgrindas, rankos mostu rodė, kur miškas yra paslėpęs senovinės pagonių šventyklos akmenis. Vėliau stojo naktis ir rūkas.

Ryte jiedu išgėrė arbatos ir atsisveikino. Vieškeliai vedė tolyn, kartais vyniojosi ratais, suko pro Sakelių ežerą, Žadeikių koplyčią, Pavandenę. Kelias siekė Tverus, Varnius. Pasiekė Sedą, Barstyčius, Gegrėnus.

Arūnas piešdavo pakelių koplytėles, medines bažnytėles, begalvius angelus kaimo kapinaitėse. Ir keliavo, keliavo. Vėliau pasakodavo: „Keliaujant vieškeliu, kai pradėdavo temti, mane labiausiai traukdavo koks tolumoje šviečiantis trobelės langas. Mėlyno vakaro erdvėje tas šiltos oranžinės šviesos langelis atrodydavo laimės ir jaukaus gyvenimo simbolis.“

Vasara skaičiavo paskutines dienas. Kaip pasakojo Arūnas, „Naktys šaltėjo. Rytais vis didesnė rasa iškrisdavo. Ir tokie rūkai... Pajutau, kad reikia grįžti namo.“

Grįžo jis namo kitoks. Žemaitija davė sielai pamoką, bet ir -- nuolatinę trauką sugrįžti. Kūryba įgavo naujų spalvų.