Kovas

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė (tapytoja)
www.kamane.lt, 2007 03 15

A.Miškinis. I. Sideravičiaus nuotr. 

Smagu yra dovanoti. Dar smagiau dovanas priimti. Abipusis džiaugsmas, pozityvūs jausmai. Ar vien pozityvūs. Štai čia ir norėčiau stabtelėti.

Ar visada galima džiaugtis dovana? Tai, matyt, priklauso nuo dovanotojo intencijų bei skonio. Be to, ir priimantysis dovaną turėtų elgtis apgalvotai, neįpainioti trečiųjų asmenų. Šiuo atveju -- Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus. Be abejo, jeigu tai liestų tik asmeninius santykius, nepatikusią dovaną galima paslėpti tamsiame spintos kampe ir pamiršti.

2007 m. kovo mėn. 7 d. „Kauno dienoje“ (Nr. 54 (18117)) rašyta:

„Kaunui paskyręs daugiau nei 50 metų kauptą meno vertybių kolekciją profesorius Algimantas Miškinis vis dar neturi garantijų, kad ji visam laikui bus įkurdinta šio miesto galerijoje“.

O kodėl gali turėti? De jure dovanojimo sutartis pasirašyta tarp kolekcininko ir Kauno miesto. Kultūros ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas patvirtino, kad Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus priėmė laikinai eksponuoti ne jam priklausančias meno vertybes („Kauno diena“ 2007 03 07, Nr. 54 (18117)).

Taigi kokios profesoriaus pretenzijos?

Prof. A. Miškinis atviru laišku kreipėsi į miesto visuomenę, piktindamasis kad jo dovanotai kolekcijai deramos pagarbos nerodoma – Kauno paveikslų galerijos neatiduoda. Kad A. Miškinio kolekcija taptų valstybės nuosavybe, reiktų patikslinti trišalę sutartį. Anot R. Kvietkausko, „pareikšti aiškų norą tai padaryti turėtų miestas ir profesorius.“ „Kauno diena“ 2007 03 07 Nr. 54 (18117)).

Prof. A. Miškinis grasinamai skundžiasi, cituoju: „nenorėčiau gailėtis, kad kolekciją dovanojau gimtajam miestui.“ Išeitų taip, kad dovanoja, bet už dovaną didelio atlygio reikalauja?

O aš gailiuosi, kad dovanojo. Nes dabar Kauno paveikslų galerijoje pakeistos ekspozicijos. Nukabintas puikus moderniosios tapybos rinkinys, atspindintis XX a. tapybos raidą -- nuo A. Gudaičio, A. Martinaičio, R. P. Vaitekūno, L.Drazdauskaitės, kitų iškilių Lietuvos tapytojų.

Nebėra „Lūžio kartos“ ekspozicijos. Šios, kad ir nedidelės ekspozicijos buvo puikūs dailės pavyzdžiai ne tik miesto svečiams, lankytojams, bet ir dailę studijuojantiems studentams.

Kur dar Lietuvoje tokią išsamią tapybos ekspoziciją galima pamatyti? Belieka laukti kol Vilniuje pastatys nacionalinę dailės galeriją. O dar taip neseniai į Kauną ne tik dailės akademijos studentai geros tapybos pažiūrėti važiuodavo.

Neseniai turėjau svečių iš Vokietijos. Tapytojai, mano kolegos. Apžiūrėjom M.K. Čiurlionio paveikslus, A. Samuolio darbus ir įsiliepsnojo diskusija apie moderniąją Europos tapybą, jos tendencijas. O mes -- taigi Europoje. Norėjau parodyti Kauno Paveikslų galerijos ekspoziciją, bet jos jau nėra – fonduose. Vietoje to -- A. Miškinio kolekcijos paveikslėliai iškabinti.

Argi svečiams tokią kolekciją rodysiu ir aiškinsiu, kad štai buvo M.K.Čiurlionis, A, Samuolis, o vėliau dailininkai pradėjo kurti saloninius paveikslėlius, agurkus paišyti, miestiečių virtuves papuošti.

Manau, kad verta dovanotąją kolekciją rimtai peržiūrėti. Įvertinti ją turėtų meno ekspertai. Ir jei miestui dovanota, tai tegu miestas patalpas suranda, tinkamai šią dovaną išeksponuoja ir prižiūri. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius O. Daugelis dabar ją laikinai priglaudė, tai linkėčiau, kad tas „laikinai“ nesitęstų amžinai, o greičiau vėl į galeriją sugrįžtų esminės kolekcijos.

Ir dar. Nesinorėtų, kad tas „dovanotas arklys“ taptų Trojos arkliu. Tada miesto visuomenei Kauno Paveikslų galeriją, o gal jau A. Miškinio vardu pavadintą kolekciją užtektų aplankyti vieną kartą gyvenime.

Labai nesinorėtų, kad Kauno Paveikslų galerija pavirstų tamsia spintos lentyna, kurioje dulka abejotinos dovanos.