Gruodis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt 2007 12 03

A.Vaitkūnas. „Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema.“ Drobė, aliejus, 116x81 cm, 1997 m.

Sutikę 1994 metus pabėgome su Arūnu į Alytų. Žiema, aplink daug sniego, sulėtėjęs gyvenimas. Dienomis bastydavomės prie Nemuno, vaikščiodavome senuoju pylimu, kuriuo kadaise važiuodavo traukiniai. Vakarais Arūnas kūrendavo senelių namo krosnį, skaitydavome.

Vieną rytą susiruošėme į Rumbonių kaimą, pažiūrėti piliakalnio ir buvusio dvaro griuvėsių. Rumbonys -- už aštuonių kilometrų į šiaurę nuo Alytaus. Išvažiavome autobusu, o toliau iki kaimo ėjome pėsčiomis. Tiksliau -- ne ėjome, o skridome, nes pakilo tokia pūga, vėjas ir sniegas, kad dangus ir žemė susiliejo į vientisą baltai pilką uždangą. Tik dvi juodos mažos figūrėlės buvo stumiamos pirmyn.

Kvėpuoti buvo sunku, nes aštrūs sniego kąsniai lipdė akis, nosį, burną. Tikra žiema iš Vivaldžio „Metų laikų“. Atsiritome snieguoti, supustyti iki kaimo, o ten plyšojo armonika, sniege šoko riebios, įraudusiais veidais bobos, įgėrę diedai. Kaime -- krikštynos. Piterio Breigelio laikų šventė. Pavaišino ir mus. Mums irgi buvo linksma. Čiuožinėjome nuo Rumbonių piliakalnio, apžiūrėjome bažnyčią ir varpinę, statytą 1742 m. Į Alytų „Žiguliais“ be sėdynių parvežė nepažįstama moteris. Kratėmės ant metalinių grindų.

Po tos kelionės snieguotais laukais, kai gamtoje vyrauja tik balta spalva ir juodų medžių šakų platūs, lyg suragėjusio teptuko brūkštelėjimai, Arūnas susimąstė. Dienomis ir vakarais tylus ir atsiskyręs kažką akvarele eksperimentavo popieriaus lakštuose. Dar neskubėjo dalintis bręstančia idėja, tik prasitarė, kad reikia keisti tapymo būdą ir įrankius.

Ne vieną vasarą ir žiemą praleidome Alytuje. Arūnas čia buvo įaugęs. Dažnai besipiktindamas ir apgailestaudamas kalbėdavo dėl neapgalvotai pertvarkyto Alytaus senamiesčio. Gaila jam buvo Alytaus centre, aikštėje, išnaikintų senųjų, raudonų plytų mūrinių mėsos krautuvių, kuriose kadaise prekiavo žydai. Nykstančios ir netvarkomos sinagogos. O mažais mediniais namukais, kreivomis gatvelėmis aplink turgų tiesiog žavėjosi. Vasarą keldavosi šeštą ryto ir skubėdavo „į motyvą“. Tapydavo greitus etiudus ant kartono, nes, pasak jo, reikia užfiksuoti kaip yra, vėliau gali būti perstatyta ar nugriauta.

1995 metų birželį gimė sūnus Tomas. Arūnas savo tetai Birutei Nagienei (poeto H.Nagio žmona) į Kanadą rašė: „Miela teta Birute, galime jau pranešti, kad birželio mėn.21d. po Dvynių ženklu gimė mažasis Vaitkūniukas. Aušra sako, kad labai panašus į mane, o man atrodo, kad panašus į mano Alytiškį senelį.“

Taigi 1996-97 metų vasaras praleidžiamos jau trise, su mažuoju Vaitkūniuku, Arūno senelių name, Alytuje.

O tapyba? Ji nenukentėjo. Nei Arūno, nei mano. Tapėme pakaitomis, kai Arūnas likdavo su Tomu, tapiau aš. Arūnas tapė kieme esančiame sandėliuke. Ten buvo sudėti seni močiutės daiktai, spintelės, užmirštos skrynios, palubėje pakabinti kadaise dėvėti senelių paltai, kailiniai. Arūnas atrado savo mėgstamus užmirštų, dūlančių daiktų motyvus. Daiktų -- su asmeniniais artimų žmonių paliktais prisilietimais, įspaudais.

Tie daiktai Arūno atmintyje dar iš vaikystės įstrigę, tačiau dabar jau praradę savo reikalingumą ir tapę tik plastiniais ženklais. Paveikslų formatai ne itin dideli, labiausiai atitinkantys „molbertinės tapybos“ terminą. Koloritai tamsoki, nes tapė sandėliuko prietemas bei šešėlius.

1997-ųjų vasarą sukūrė darbą „Sena pora. Improvizacija senų rūbų tema“. Paveikslas keisto kolorito, gilių sodrių pilkų ir juodų spalvų. Laisvi potėpiai įdomiai kontrastuoja su dešinėje paveikslo dalyje gelsvais teptuko brūkštelėjimais nutapyta lyg bėgančia figūra. Atidžiau įsižiūrėjus į dorbę, ima ryškėti masyvi juoda figūra, apglėbianti tą, lyg bėgančią, judrią ir šviesią formą. Dvi formos-figūros, kaip kinų in ir jan, neišardoma paveikslo kompozicija, uždaras ratas. Tai -- Arūno senelių gyvenimas, daugiau kaip penkiasdešimt metų nugyventas santuokoje, ir jų palikti rūbai. Arūnui tokia kantri dviejų žmonių sąjunga buvo vertybė, kurią jis išreiškė per tapybos plastiką.

Alytaus vasaromis tapytus paveikslus Arūnas eksponavo Kauno dramos teatre 1997 metais. Parodai parašė nedidelį tekstuką apie tai, kad atrasti nežinomo tapytojo paveikslai, nuo kurių nuvalius dulkes, jie eksponuojami Kauno dramos teatre. Paroda vadinosi „Sandėliuko istorijos“.