PRARASTO LAIKO BEIEŠKANT 2

Kotryna Džilavjanaitė
Paroda „Žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį: japonų fotografija nuo 8 dešimtmečio iki dabar“ M. Žilinsko dailės galerijoje
www.kamane.lt, 2007-05-25

Kazuo Kitai, „Žvejys“  

Nobuyoshi Araki, „Metro meilė“  

Mitsugu Ohnishi , „Ilgos atostogos“  

Yutaka Takanashi, „Yodobashi“  

Ryuji Miyamoto, „Kobė po žemės drebėjimo“  

 

Toshio Shibata, „Kuroiso miestas, Tochigi prefektūra“  K.Džilavjanaitės reprodukcijos

 

Egzotiškas Japonijos siluetas vakariečių akyse išryškėjo veikiant senųjų ir naujų mitų kerams. Šios Rytų salos kultūra atsiveria per gausybę vaizdinių, gyvų šalies tūkstantmetėmis tradicijomis bei papročiais. Įprastinė Japonijos alegorija visada teatrališka – ji gali pasirodyti kaip geiša su trylikastyge koto rankose; kaip aktorius, prisidengęs No kauke; arba -- samurajus, švytruojantis kardu.

Tokia nežemiška senovine japonų siela alsavo „Princo Gendži legenda“ - pernai Kaune veikusi XIX a. medžio raižinių paroda, ypač gyvai perteikusi rytietiško grožio pilnatvę. Mitologinį spalvotos ksilografijos karkasą papildė meistriškai perteikta forma, išraiška ir nuotaika. Haiku prilygstanti poezija buvo gerte įsigėrusi į šilkinių kostiumų klostes, išdailintas interjero detales ir manieringus veidus.

XXI amžiaus Japonijos įvaizdis konstruojamas šiuolaikinės civilizacijos raktažodžiais, tokiais kaip robotas, "Sony", jakuza, "Toyota" ar anime (animaciniai filmai). Taip kuriami nauji mitai, bet Japonija mūsų sąmonėje išlieka kontrastų ir ryškių spalvų kraštas.

Retrospektyvi japonų fotografijos paroda, dabar atkeliavusi į M. Žilinsko galerijos erdves, apnuogina objektyvesnį ir gerokai buitiškesnį šalies veidą. Daugelis eksponuojamų nuotraukų nespinduliuoja mums įprastai suvokiamos japoniškos auros. Globalizacijos dvasia čia tokia ryški, kad suabejoji stebintis Japonijos, o ne bet kurios kitos megavalstybės atspindžius.

„Žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį“ pristato japonų fotografiją nuo aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų. Parodos turinys remiasi viską ryjančio laiko kategorija. Menininkai skuba fiksuoti aplinkos virsmo sekundes ir nostalgiškai gretina jas su vakardiena. Preciziškas būties dokumentavimas leidžia jiems išryškinti kaitos padarinius ir pasitikrinti savo istorinę atmintį.

Žanro požiūriu paroda skyla į porą esminių dalių, sekant dviem kryptimis besišakojančia koncepcija. Garsiausių Japonijos fotografų objektyvuose - kintantis kraštovaizdis ir kintanti visuomenė.

Visuomenės tema čia gvildenama ne per individo, o per grupės ir minios sąvokas. Menininkai Hiromi Tsuchida, Mitsugu Ohnishi, Shuji Yamada nutaiko akį į žmonių susibūrimus, fotografuodami aukštu rakursu, panoramiškai, tad dažnai net neįmanoma išskirti konkretaus asmens bruožų. Regis, jog taip mėginama pabrėžti bendruomeninę japonų psichologiją, kurios esmė - būti tokiam, kaip visi.

Įdomi išimtis – Hiroh Kikai serija „Persona“, kurioje jis susitelkia ties asmenybės ir charakterio paieškomis. Tarsi protestuodamas prieš japonišką uniformos sindromą, fotografas sukūrė charizma pulsuojančius, stilingus portretus ir juose įamžino buto šokėjo, darbininko, aristokratės bei mažos mergaitės sielas.

Nors fotografijos, kuriose sureikšminamas visuomenės matmuo, gana įtaigios, atsakymas, kaip ir kodėl keičiasi japonų tauta, lieka abstraktus. Autoriai suteikia žiūrovams laisvę interpretuoti, patiems nuspėti dabarties japonų būties pokyčius.

Daug aiškiau virsmo problematiką išreiškia menininkai, fotografuojantys kraštovaizdžius, kuriuos tiksliau būtų vadinti socialiniais peizažais. Sparčiai kylantys dangoraižiai, inžineriniai statiniai, industrinės statybos vaizdai įgauna organiškų, beveik žmogiškų bruožų. Japonų kultūros pokyčiai įsispaudžia miesto peizaže, kuris tampa modernizacijos įkaitu. Norio Kabayashi, Takashi Homma, Yutaka Takanashi, Eiji Ina darbuose atsiskleidžia metaforiškas vaizdinys: senoji Japonija išsirita iš šilkverpio kokono ir mutuoja į agresyvų, plieninį robotą-drugelį.

Ne vienas renginio dalyvis savo rinktinėse turi ir Hirosimos bei Nagasakio katastrofų fotoliudijimus, tačiau šių nuotraukų parodoje nerasime. Vienintelis skausmingosios dokumentikos pavyzdys – apokaliptinis Ryuji Miyamoto ciklas „Kobė po žemės drebėjimo“. Paradoksalu, bet žvelgiant į skulptūriškai perteiktus pastatų griuvėsius atrodo, kad meninė forma autoriui yra svarbesnė nei pats tragedijos faktas.

Technokratiškam miesto patosui priešpastatoma tyki provincijos filosofija. Fotografai atsigręžia į senąsias vertybes, kurių ieško nykstančio kaimo peizažuose bei kuklioje valstiečių buityje (Kazuo Kitai serija „Į kaimą“). Šiose beveik etnografinėse nuotraukose juntama parodos autorių gėla dėl užmirštos praeities ir būtojo laiko. Banalokas japoniškos vyšnios simbolis (Risaku Suzuki, „Sakura“) išlieka vienintele konstanta nuolat kintančiame pasaulyje.

Apžiūrėjus parodą dingteli, kad fotografijos turi daug panašių bruožų. Šis įspūdis kyla ne tik dėl beveik tų pačių vaizdavimo objektų ir ekspoziciją vienijančios koncepcijos. Į akis krinta stipri nuotraukų estetizacija: aštrūs juodo ir balto kontrastai, išryškintos spalvos, įvairūs faktūros efektai, formos plastika ir netgi jos tūrio iliuzija.

Eksperimentai su išraiškos priemonėmis vietomis pražudo minties gyvybę. Keletas parodos fotografijų - tarsi išdidinti spalvoti atvirukai, kurie beveik visiškai neperteikia prasmės gylio. Vizualinis išdailinimas ir atlikimo precizika čia kartais atrodo sterili ir bejausmė, todėl sunku suprasti menininko požiūrį į aplinkos transformacijas.

Japonų fotografų žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį – ir pozityvus, ir tyliai kritiškas. Menininkai ieško prarasto laiko, tačiau kartu jaukinasi futuristinę didmiesčio dvasią. Belieka gaudyti šiuos jausmų niuansus ir pasiduoti naujai Japonijos tikrovės vizijai.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*