Gegužė

(Liudo Gustainio romanas „Kaip ir anuomet“) Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt, 2007 05 02

Liudas Gustainis su savo knyga "Kaip ir anuomet". Alvydo Urbano nuotr. 

Mūsų rašytojai nerimauja, kad rimtoji literatūra yra vis mažiau skaitoma. Be abejo, nerimas yra pagrįstas, tačiau tai, kad jį išsako tie patys žmonės, kurie ir yra vadinami rimtosios literatūros kūrėjai, verčia šiuos nuogąstavimus vertinti kritiškai. Pripažinti (dažniausiai pripažinimą gavę savo gildijos institucijų dėka) rašytojai mažą savo knygų skaitomumą mėgsta pateisinti gana paprastu teiginiu: „mano knygos yra sunkiai skaitomos“.

Problemiška literatūros kritikos situacija – nuolatinės kalbos apie jos krizę ir kritikų komercinį suinteresuotumą – dažnai leidžia rašytojams ignoruoti jiems skirtą kritiką ir, pamiršus rūpintis savo tekstų kokybe, imtis lengviausio – kritikuoti visuomenę, kad ji nebesugeba ir nebenori skaityti sudėtingųtekstų.

Rašytojas Liudas Gustainis, pristatinėdamas savo naujausią romaną „Kaip ir anuomet“, jį apibūdino būtent taip – „sunkiai paskaitomas“. Taigi, paėmęs į rankas šią knygą, iškart pasiruošiau sunkiam ir lėtamskaitymui. Suklydau – romanas skaitomas greitai. Ar lengvai – vienareikšmiškai atsakyti sunku.

Epigrafas ir anotacija nuteikia tarsi gilių filosofinių įžvalgų analizei: „Kas yra istorija? Ar tai būtų objektyvus visų įvykių atpasakojimas <...> tačiau ar ne svarbesnė istorija ta, kuri kunkuliuoja sielos gelmėse – ten visi nutikimai, įvykiai, tikri, tariami, buvę, būsimi, visi jie vyksta vienu metu, ir galinė traukinio stotelė yra apskritai išsilaisvinimas nuo bet kokių įvykių“. Netrukus paaiškėja, kad romanas lengvai slysta skirtingų istorinių realybių ir filosofinių samprotavimų paviršiais.

Skaitytojo akimis žiūrint, romano vertinimą labai apsunkina paties rašytojo komentarų ir asmeninio skaitymo įspūdžio neatitikimas.

Anot epigrafo, knyga siekia parodyti, kad svarbiausia istorija yra „ta, kuri kunkuliuoja ir lydosi sielos gelmėse“, o vieno žmogaus sąmonėje slypi visos žmonijos istorinė patirtis. Idėja ne nauja, bet labai pretenzinga – turbūt dar nė vienam lietuvių (o gal ir pasaulio) rašytojui nėra pavykę įtikinamai ir įtaigiai atverti skirtingo laiko ir kultūrų sąjungos atskiro žmogaus sąmonėje. Apskritai sunku įsivaizduoti literatūrinę techniką, kuri nesupaprastindama ir nesuprimityvindama skirtingų kultūrų ir laikmečių patirčių, leistų jas parodyti, kaip šiuolaikinio žmogaus savastį.

Romane „Kaip ir anuomet“ skirtingų epochų ir kultūrų herojai viename laike ir erdvėje susitinka su autoriaus išgalvotais personažais ir pakliūna į istoriškai realias ir išgalvotas situacijas. Pranašas Mozė, Egipto faraonas Akhenatenas ir jo žmona Nefertitė bendrauja su Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu ar kunigaikščiais Radvilomis. Personažai nuolat persikūnija vienas į kitą, keliauja iš epochos į epochą. Akhenatenas virsta televizijos laidos režisieriumi, Mozė – santechniku, Nefertitė – vėju, moterys – karvėmis, vyrai – vištomis ir kalakutais.

Tokie gana įdomūs, kartais – groteskiški istorinių figūrų sugretinimai ir persikūnijimai ruošia skaitytoją nuotaikingam pasakojimui. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Pirmoje knygos pusėje skaitymo nuotykis stiprus ir įdomus. Bandoma įsigilinti į Kėdainių apylinkių istoriją, parodyti, kad kiekvienas miestas turi savo istoriją, kurią galima papasakoti įdomiai ir šiuolaikiškai. O ir pats romanas atspindi labai svarbią mūsų šiuolaikinės prozos tendenciją – permąstyti istoriją, atverti jos vaizdinį dabartyje.

Originaliai atrodo ir bandymas aktualizuoti mažai mūsų prozoje atvaizduotą XVII-XVIII a. istoriją: „<...> žengiame grindiniu, kuris ne tik prisimena, bet ir atveda, atlydi praeito šimtmečio gyventojus; jie drauge su šiandienos žmonėmis stumdosi siaurose gatvelėse, turguose, spraudžia į tas pačias trobas“ (p. 24). Tačiau istorija mūsų beletristams labai dažnai išsprūsta, nes jie arba ją sutapatina su sava karta, arba savo tautos istoriją paverčia svarbiausia pasaulinės istorijos dalimi, arba istorinius motyvus naudoja tik kaip foną filosofinėms tezėms iliustruoti.

Antroje romano „Kaip ir anuomet“ pusėje pasakojimo intriga blėsta, nes vis dažniau išsikiša minėtasis iliustratyvus istorijos vaizdavimas: „Kartais man atrodo, kad pasikeisdamos šitos negandos trempė mano miestą tūkstantį metų – kai gyvenimo varpučiai, balandos ir varnalėšos su visais kvapais patenka į sąmonės viralą, jie ten sukasi, garuoja tol, kol ištirpsta ir susilieja į vientisą aitrų aromatą“ (p. 47). Pasakojimo laisvė ir intriga imama aukoti filosofinei (literatūrai jau nebepriklausančiai) pretenzijai sutalpinti žmonijos istoriją į vieną sąmonę.

Pirmojoje romano pusėje žavi pats pasakojimo eksperimentas – perkelti personažus į kitą epochą, leisti jiems reinkarnuotis vienam į kitą, tačiau šis eksperimentas, kuris iš pradžių atrodė kaip užbrėžtos pretenzijos parodija („ištarė kunigaikštienė ir vėl atsigręžė į mane taip, kaip atsigręždavo karvė, kai aš pradėdavau ją melžti <...> Marija išsižioja ir išpučia savo dvasią į karvės pasaulį“ (p. 56-58) – tokie ir panašūs „susitapatinimai“ tikrai skamba komiškai), pasirodo, romane iš tiesų naudojamas tik kaip literatūrinė technika. Ji turi įtikinti skaitytoją, kad žmogaus sąmonėje laikas, erdvė ir materialumas nepaklūsta logikos dėsniams, ir tai leidžia kiekvienam žmogui jausti viduje tekančią visos žmonijos istoriją.

L.Gustainis, užsibrėžęs didingą tikslą, renkasi lengviausią kelią – epigrafe išsakytas istorijos ir žmogaus vientisumo idėjas jis paverčia viso teksto kodu. Filosofinės tezės nėra savaiminė literatūros vertybė, jos dar neįrodo kūrinio gylio ir prasmės. Literatui daug svarbiau surasti epochos jauseną atspindinčią kalbą. Skirtingiems laikotarpiams vaizduoti neužtenka tik datos ir istorinių figūrų. Kiekviena epocha turi savą jauseną, dvasinę būklę ir savitus kalbėjimo būdus, kurių nederėtų ignoruoti.

Romane „Kaip ir anuomet“ personažai visuose erdvėlaiviuose jaučiasi vienodai šiuolaikiškai (net višta, karvė ir kalakutas pasaulį mato šiandieninio žmogaus akimis). Epochas jame atpažįstame tik iš tiesmukų štampų: karas su švedais – XVII a., televizija – šiandiena, Nefertitė – Senovės Egiptas, vyskupas Masalskis – XVIII a., partizanų ryšininkas – XX a. vidurys.

Pasirinkęs fantastinei literatūrai būdingą erdvės sampratą – veiksmą perkeldamas tai į Marsą, tai į Žemę, tai į pomirtinį pasaulį – rašytojas jaučiasi pasiekęs savo tikslą, t.y. sujungęs skirtingų epochų patirtis vienoje erdvėje. Fantastinė literatūra tarsi ir nereikalautų logiškai paaiškinamų erdvės ir laiko transformacijų, tačiau iš filosofinio-istorinio romano tikiesi labiau motyvuotų kultūrinių erdvės ir laiko jungčių.

Epochas romano autorius štampais jungia į vieną istoriją: „Man patinka įsivaizduoti, kad visi buvusieji ir esantieji, visi išnykusieji vaikais vaikštinėja po XVII a. Lietuvos dvarus ir patys to nežinodami kvėpuoja buvusio Marso jauduliu, o Lietuvos ežerų akys tarsi gyvosios praeities piramidės, atspindinčios tą patį Egipto dangų, kuriame žvaigždėmis išsibarsčiusios Sacharos smiltys ir lietuviškų pelkių bruknės“ (p. 234).

Netgi romano gretinimas su magiškojo realizmo proza (toks gretinimas būtų visai pagrįstas) negelbsti jo nuo sunkiai perbrendamo abstraktumo. Magiškojo realizmo prozoje fikcija gimsta ne iš subjektyvios autoriaus išmonės, bet iš realiai kultūroje egzistuojančio ar egzistavusio tikėjimo ar pasaulėžiūros interpretacijos. Fikciją su realybe jungia tam tikra bendra kultūrinė patirtis, be kurios kūrinys praranda ryšį su tikrove ir tampa abstrakčia filosofinių tezių iliustracija. Magiškas realizmas tuo ir magiškas, kad skaitytojui priartina prarastą mitologinį pasaulėvaizdį, žavintį savo nelogiškumu.

Kurdamas savo paties metafiziniais įsitikinimais paremtą fikciją, L.Gustainis niveliuoja savitas skirtingų epochų kultūrines ir egzistencines patirtis. Nepagrįstos kultūrinės paralelės, sunkiai motyvuojamos epochų jungtys ir personažų susitapatinimai verčia diagnozuoti: autoriui svarbiau ne istoriją papasakoti, bet įrodinėti epigrafe išsakytas savo idėjas.

Argi šiandien dar reikia ginčytis ir įrodinėti, kad pasaulio objektyvumas yra mitas, kad erdvėlaikis tėra subjektyvios sąmonės būsena? Tai buvo aukštojo modernizmo pamatinis principas, savotiška jo klišė. Todėl dabar bandymai įrodinėti tai, kas literatūroje ir filosofijoje jau šimtus kartų apkalbėta, atrodo kaip nuobodūs štampai.

Romano „Kaip ir anuomet“ pasakojimas atrodytų įdomus, jeigu tai būtų pasakojimas be didžių pretenzijų į metafizines paslaptis. Ar ne geriau tiesiog pasakoti įdomią istoriją ir leisti prasmę susikurti pačiam skaitytojui?

Kai kurie lietuvių prozininkai vis dar rašo Didžiąsias Knygas, turinčias išaiškinti mums pasaulį ir būtį. Jie mus įtikinėja, kad nebesugebame skaityti sunkiųtekstų, ir todėl mums neberūpi „didžiosios būties problemos“. Rašytojai, vis dar manantys, kad kūryba juos nukelia arčiau būties, turėtų iškišti galvą iš dramblio kaulo bokšto ir įkvėpti tiesiog grynotikrovės oro.

Skaitytojas nebetiki, ir visai pagrįstai, Didžiąja Rašytojų romantikų Iliuzija, kad literatūra yra toks rimtas, neliečiamas išrinktųjų dalykas, kuris privalo būti rašomas tik rimta ir filosofiškai gilia kalba. Filosofinis abstrahavimas žmogiškų ieškojimų aistrą žlugdo lygiai taip pat, kaip ir banali rašliava.

Skaitytojas žino, kad rašytojas yra toks pat sutrikęs ir vienišas ieškotojas, todėl iš jo ir nebereikalauja atsakymų į Didžiuosius klausimus. Prasmės mes ieškome gyvenime, o literatūroje šiandien yra svarbiausia tokia kalba, kuri atitiktų mūsų tikrovę ir kasdienybę paverstų nekasdienišku pasakojimu. Ar tokią kalbą rado L.Gustainis romane „Kaip ir anuomet“? Aš suabejojau.