Birželis

(Tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „KoViKaVi“ Kaune)Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2007 06 11 

Raul Rajangu, „Bedroom‘s Show: Global Gorilla. Gazprom”  

Ričardas Nemeikšis, „Be pavadinimo“  

Ramūnas Alminas, „Nepavadintas“

Jonas Gasiūnas, „Anatomijos pamoka“  

Konstantinas Gaitanži, „Šis bei tas, ką norėjote sužinoti apie Pasaulio Pabaigą, bet nedrįsote paklausti mamos“  

Eglė Ridikaitė, „13.00“  

Marius Skudžinskas, „Go“  

Svend Danielsen, Jesper Fabricius „Tape Modern. Tape Gallery“  

Sven Danielsen, Søren Ankarfeldt, Jesper Fabricius, „Vartai į laisvę“  

Svend Danielsen, „Be pavadinimo“  

Tarptautinis meno projektas „KoViKaVi“ gegužės pabaigoje šturmavo Kauno galerijų erdves ir pareikalavo žiūrovų dėmesio bravūrišku, dada laikus menančiu tonu. Lietuvos, Danijos bei Estijos menininkų idėjos kurį laiką tranzavo per Europą, kol buvo įkūnytos jungtinėje, gana ekscentriškoje parodoje. Jos kalambūriška paantraštė „PostBliaBlu“ atspindi padaužišką dalyvių nusiteikimą ir post-meninę kūrybos kryptį.

Renginio koncepcija buvo konstruojama minčių žemėlapio principu: parodos temą lipdė ir koregavo visų trijų šalių atstovai. Pasirinkę teisę būti patys sau kuratoriais, jie išsakė skeptišką požiūrį į galimybę dirbti su menotyrininkais. Laisvo kuravimo modelis suteikė projektui demokratijos, bet nepadėjo išvengti padrikumo, ieškant idėjų ir eksponatų atrankos kriterijų.

„KoViKaVi“ bėdos išryškėjo jau pirmojoje parodoje, įvykusioje pernai Viborge. Menininkai pažėrė vieni kitiems tuntą sumanymų, tačiau nesugebėjo suręsti vieno bendro, parodą palaikančio karkaso. Be siūlymų permąstyti istorinę praeitį ar užčiuopti dabarties problemų kontekstą, būta ir tokių teminių formulių kaip „Skylė“, „Linija“ bei „Viena atmosfera“. Pasak skulptoriaus Mindaugo Šnipo, eksperimentinis renginio pradas ir dermės trūkumas neleido sutverti sklandžios vaizdinio dialogo terpės.

Nuoseklumo maža ir šiemetėje parodoje – menininkai vėl blaškėsi tarp kelių koncepcijos variantų, kol apsisprendė nukreipti minties teleskopą į ateitį. Futuristinis idėjos tembras ypač tinkamas pateisinti parodos nesvarumo būseną – trūkinėjančias kūrinių prasmes, abejotinas, neva maištingas raiškos priemones.

Keisčiausia, kad taip ilgai ieškota bendra meninė nuoroda iš esmės nerežisuoja ekspozicijos turinio. Pasirodė, jog mėginimas „apžaisti“ ateitį gyvas tik renginio katalogo bei anotacijų tekstuose, bet ne pačiuose dalyvių darbuose. Šios parodos atmosferą visu svoriu užslėgė dvejų metų „KoViKaVi“ temų kratinys.

Dauguma autorių rodo nevienprasmiškus darbus, kuriuos galima interpretuoti įvairiai, taip pat ir atsispiriant nuo skelbiamojo, futuramiško parodos plano. Vis dėlto, kūriniuose ryškūs kur kas konkretesni siužetai - mirtis, ilgesys, socialiniai santykiai, vartojimo kultas, terorizmas ar ta pati „Skylė“. Visa tai menininkai įkūnija grynosios tapybos, piešinių, video darbų, fotografijos ir trimačių objektų pagalba. Parodoje persimaišo praeities meno srovių įtakos: fluxus žaismė, dadaistinė improvizacija, futuristinių naujadarų paieškos, šiukšlių meno (junk art) apraiškos.

Kauno ir Vilniaus dailininkai iš esmės gelbėja renginio garbę, pristatydami daugiau ar mažiau pavykusius, gėdos nedarančius kūrinius. Lietuviai pasižymi bandymu surasti laiko struktūrą (Agnė Jonkutė, Antanas Obcarskas, Arvydas Žalpys), humoro jausmu bei ironija pop kultūros dėsniams (Konstantinas Gaitanži, Evaldas Pauza, Marius Skudžinskas), originalesniais, akį traukiančiais motyvais (Jonas Gasiūnas, Eimutis Markūnas, Eglė Ridikaitė).

Estų kūryba Paveikslų galerijoje beveik nepastebima: keli video kūriniai sutilpo viename kompiuterio ekrane. Tik Raul Rajangu išryškėjo „Meno parko“ erdvėse masyviomis instaliacijomis, deklaratyvia, neskoninga menine kalba pasakodamas apie verslo ir politikos flirtą.

Liūdniausia, kas galėjo ištikti šią parodą – tai danų darbščiųjų rankų būrelis. Søren Ankarfeldt, Svend Danielsen, Toni Larsen, Peter Stuhr bei Jesper Fabricius atsigabeno į Lietuvą dažytų kartoninių bangų, inkilėlių, plastikinių indų, lipnios juostelės ir įvairių karpinių. Viskas pagarbiai eksponuojama ant galerijos grindų ir sienų. Be to, rodomas filmas apie tai, kaip dailininkai kirpo, dažė, klijavo ir žaidė su savo popieriukais.

Danai nekėlė sau rimtesnių užduočių: jie apsiribojo infantiliška, atsainia pozicija ir atvirai spekuliavo meno sąvoka. Tebūnie tai rasti beverčiai daiktai, atliekų menas, bet ar jis pulsuoja kūrybiškumu, šviežia mintimi, ar naujai interpretuoja meninius XX a. atradimus?

Tarkime, Mindaugas Šnipas taip pat eksponuoja neišvaizdžius, dirbtuvėje rastus objektus, tačiau jo idėja nepalyginti aktualesnė. Savo kūriniu „Nota Bene No“, autorius atkreipia dėmesį į nieko reikšmingumą. Taip menininkas netyčiom sukūrė motto parodai, kurioje gausu šlamšto, staiga sureikšmėjusio gabesnių dalyvių darbų fone, veikiant projekto reklamai ir vadybai.

Lietuviai linkę susidėti su neaiškiomis užsienio menininkų grupuotėmis. Štai prancūzų dailininkų asociacija „4 Barbier“ tapo amžini „Meno parko“ draugai, ir laikas nuo laiko pavaišina Kauno publiką vidutiniškų darbų parodomis (pvz. „Balte-Hasard“, įvykusi kovo mėnesį). Grupė „Mano laikas kaip pilotas“, t.y. aukščiau minėtieji danai, savo kūryba apskritai sukelia atmetimo reakciją.

Šie vietinės reikšmės menininkai Lietuvoje sutinkami su ambasadorių palyda ir didelio garso paviliota žiūrovų minia. Čia jie netrunka tapti mylimais svečiais, kviečiamais vis į kitus tarptautinius projektus. Dažna viešnagė tampa savotišku pripažinimo rodikliu, ir niekas nė nedrįsta abejoti jų kūrybos verte ir jos importavimo prasmingumu.

Suprantamas rengėjų noras supažindinti žmones su užsienio šiuolaikinio meno praktikomis, keistis patirtimi bei idėjomis, bet kodėl pasirinkta tokia įtartina draugija? Natūralu, kad glaudžiai bendraujant atsiranda bičiulystės ir simpatijos ryšiai, tačiau jie neturėtų užgožti sveikos savikritikos balso. Regis, „KoViKaVi“ dalyviai pamiršo prisiėmę kuratoriaus atsakomybę, o tai reiškia ne tik parodų organizavimą, idėjos paieškas, bet ir griežtą atrankos sistemą.

Projektas „KoViKaVi“ turi tikslų plėstis it sniego gniūžtė, aprėpdamas vis daugiau Europos šalių. Svarbiausia, kad šis riedulys nesutraiškytų dalyvių savigarbos, profesionalumo ambicijų ir meninės sąmonės likučių.