Asmeninis olandų rašytojo Michelio Krielaarso raportas, perskaitytas 2005 09 20 Kaune, M.Žilinsko dailės galerijoje, atidarant gegužės mėnesį Gruzijoje mirusio tapytojo Arūno Vaitkūno atminimui skirtą parodą „Tapyba danguje“

ECA International Artists Encounter (Garikula-Tbilisi, Georgia, 2005 05 08-14

Aš sutikau šiuos žmones Garikuloje. Pavyzdžiui, žmogų, vardu Herkus. Jis – žymus rašytojas iš Lietuvos, apie kurį aš niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, kurio knygų nebuvau skaitęs, tik todėl, kad jos išleistos kalba, kurios aš nesuprantu. Jie sako, jog jis mėgsta provokuoti žmones, priešinasi gimtosios šalies literatūros tradicijoms, yra Louis Ferdinando Céline antrininkas Lietuvoje. Jis nori, kad aplankyčiau jį Lietuvoje, tolimoje ir atokioje šaltų žiemų šalyje, kurioje nesu buvęs. Herkus atvyko kartu su penkiais kitais lietuviais, dviem mielomis moterimis ir trim vyrais. Viena iš lietuvių moterų – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, dailininkė, kurianti istorijas pasakojančius kilimus ir futbolo kamuolius iš plunksnų todėl, kad 'futbolo kamuoliai skraido', kaip sako Severija savo svajingu balsu. Jos kilimai pasakoja istorijas apie pasaulio, kuriame ji gyvena, patirtis. Aš sutikau vyrą, tiksliau dar berniuką. Jo vardas Otaras Makharašvili. Jis sako, kad nori tapti rašytoju, nors yra jau parašęs labai neblogą istoriją anglų kalba, įkvėptas savo mėgstamos autorės Virginia'os Woolf. Jis taip aistringai ir entuziastingai kalba apie literatūrą, jog man pritrūksta žinių ir argumentų.Aš taip pat sutikau menininką iš Turkijos, Servetą Koçyigitą, kuriam kaip ir man labai patinka Monty Pythonas Flying Circus. Jis gyvena Olandijoje, visai netoli mano namų, bet aš jo niekad anksčiau nebuvau sutikęs. Jis yra vienas iš maloniausių ir geriausių mano kada nors sutiktų žmonių.

'Aš jaučiuosi tarsi būčiau trečioji Arūno ranka'

Ir, žinoma, aš sutikau Arūną Vaitkūną ir Arčilą Turmanidzę, lietuvių tapytoją ir gruzinų grafiką-dizainerį, kuriuos aš stebėjau dirbančius kartu taip, lyg jie metų metus būtų buvę geriausiais draugais. Jiems bedirbant kartu Arčilas man tarė: 'Aš jaučiuosi tarsi būčiau trečioji Arūno ranka'.Tai vyko Garikulos viloje, toje idiliškoje maždaug 70 kilometrų į pietryčius nuo Tbilisio nutolusioje vietoje, kurioje aš galėjau pažinti šiuos žmones daug artimiau. Tą be galo keistą ir tragišką 2005 m. gegužės 7-14 d. savaitę, prasidėjusią šeštadienio vakarą su daug alkoholio ir pasibaigusią kitą šeštadienį staigia vieno iš mūsų – Arūno Vaitkūno – mirtimi.Mes visi čia susitikome pakviesti Europos menininkų tarybos, siekusios suvesti skirtingų šalių menininkus į kūrybines dirbtuves nuostabioje vietoje, kurioje jie galėtų kurti kartu, diskutuoti, kalbėtis apie įkvėpimą ir savo, kaip menininkų, ateitį.Iš uolienųPirmąjį vakarą Garikuloje mes – penkiolika muzikantų, rašytojų ir dailininkų iš Lietuvos, Gruzijos, Olandijos ir Turkijos – buvome širdingai priimti ir pasveikinti Karamano Kutateladzės, kilnaus Garikulos meno centro įkūrėjo ir šeimininko. Jis vis prašnekdavo prancūziškai, kas visus mus pralinksmindavo: 'Comment ça va? Et cetera, tralala.' Jo senelis, tapytojas Kirilas Zdanevičius, buvo Picasso draugas Paryžiuje. Po vakarienės jis pakvietė du kaimo muzikantus mums pagroti. Jų atliekamos gruzinų liaudies dainos, palydimos būgnelio ir akordeono, buvo tokios gražios, jog tai buvo pati geriausia pradžia, kokią mes tik galėjome įsivaizduoti. Tai taip pat buvo pirmasis gruzinų ir europiečių muzikos susidūrimas, nes vyrai pakvietė olandų sopraną Henriettę Schenk padainuoti kartu su jais prancūzišką dainą Les Feuilles Mortes. Buvo nuostabu stebėti, kaip greitai jie pajautė ritmą dainos, kurios anksčiau gyvenime niekada nebuvo girdėję.Kitą dieną dalis menininkų pradėjo dirbti pagal olandų dailininkės Rienke Enghardt pasiūlytą idėją – kartu tapyti ant jos atsivežto japoniško aitvaro. Kilo diskusijos, ką daryti. Arūnas ir Arčilas nuo pat pradžių buvo labai puikiai sutariantis duetas, Arūnas kaip mokytojas, o Arčilas – mokinys. Tačiau dirbdami kartu jie tapo lygiaverčiais, vienas kitam padedančiais išreikšti savo idėjas. Tuo metu viloje Giedrius Svilainis, Lado Burduliʻs ir Henriette Schenk repetavo olandų ir lietuvių liaudies dainas, kurias vėliau atliko leisdami aitvarą. Otaras Makharašvili ir aš rašėme tekstus, kuriuos ruošėmės skaityti tuo ypatingu momentu, – elegiją Garikulos pasauliui.

Tą vakarą visa vila virto meno studija, kurioje buvo praktikuojamos visos disciplinos. Beveik kiekvienas įsitraukė į kūrybinį procesą.Kitą rytą oras buvo toks gražus, koks gali būti tik Gruzijoje. Nuostabūs žali kalnai nušviesti ryškios Gruzijos saulės, nuolatos gairinami gaivių vėjų, pučiančių iš trijų krypčių, – štai kodėl Garikulos oras toks ypatingas.
Arūnas ir Arčilas išėjo į lauką ir pradėjo gaminti dažus iš uolienų, vandens ir klijų. Arūnas norėjo pagaminti dažus vien tik iš to, ką jos rado aplink Garikulos vilą: produktą iš Gruzijos gamtos. Šarūnas Nakas, lietuvių kompozitorius, ir turkų menininkas Servetas Koçyigitas filmavo šį procesą, tarsi įžangą trumpam filmui, planuotam parodyti gruzinų auditorijai per šeštadienio vakarą Tbilisio konservatorijoje turėjusį įvykti koncertą.Po pietų Arūnas ir Arčilas pradėjo tapyti aitvarą. Jie pakabino jį ant akmeninės viduramžių sienos, kurios struktūra, Arūnui braukiant dažus per drobę Garikulos vilos virtuvėje surastais šepečiais, įspaudė savo žymę. Otaras ir aš skaitėme tekstus, kuriuose aprašėme mūsų laiką Garikuloje, sutiktus žmones iš skirtingų šalių su tokiais skirtingais pasaulėvaizdžiais, tikėjimais ir lūkesčiais. Tuomet staiga tarsi atgijo Rustavelio poema 'Karžygys tigro kailyje', nes aitvaras sugėrė uolos ornamentą ir tapo panašus į rusvą to pagarsėjusio gyvūno kailį.Vėliau aitvaras buvo paguldytas ant žolės, o Arčilas jį tapė juodais dažais. Otaras ir aš vėl skaitėme tekstus, Arčilui liejant dažus ant aitvaro. Potėpiai ir dryžiai susiliejo su Arūno rusvu tigro kailiu. Aitvaras tapo dar grėsmingesnis.
Muzikantai akomponavo dailininkams. Jie dainavo lietuvių liaudies dainą, o Aan de Amsterdamse grachten, papildyta gruziniškais ir lietuviškais posmais, skambėjo kaip niekada gražiai. Projekto vadovas Bertas Holvastas vėliau mums papasakojo, kad muzika buvo girdėti ir kitame upės krante: 'Kaimiečiai netgi pritarė jūsų dainoms', – sakė jis.Trečiadienį mūsų laukė pirmoji ekspedicija po Gruzijos kaimus. Mūsų mielas ir sumanus šeimininkas Rezo Gogolašvili suorganizavo buvusį sovietų armijos sunkvežimį, kuriuo mes kilome į kalnus, stovėdami sunkvežimyje 'kaip kaliniai vežami į Gulagą'. Mūsų kelionės tikslas buvo VII a. vienuolynas. Mes netgi įkopėme į kalną, kad pamatytumėme nuostabią koplyčią su vadinamomis žydrosiomis freskomis. Sujaudinti įžengėme į labai seną krikščioniškos kultūros pasaulį. Mus pasitiko palaiminga šventovių tyla. Arūnas buvo ypatingai laimingas.
Nuostabūs žali kalnai nušviesti ryškios Gruzijos saulės

Tai tikriausiai pirmas ir paskutinis kartas mano gyvenime, kai aš čia esu', – jis tarė. Nuostabūs vaizdai. Šašlykas pietums – labai skanus, žolė, ant kurios prigulėme – be galo švelni.Sunkvežimis yrėsi per upes, kilo į kalnus, o mes jautėmės tarsi vaikai mokyklos išvykoje. Visos padėkos už šią ypatingą dieną skiriamos Rezo.Paprastų žmonių kūnaiPer pietus tą vakarą pirmą kartą užėjo kalbos apie meno ir menininkų padėtį skirtingose šalyse. Karolina Jakaitė papasakojo man apie tai, jog sovietiniais metais valstybė pirko lietuvių menininkų kūrinius, kurie dabar saugomi uždaryti fonduose ir niekas negali jų pamatyti. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos vyriausybė neskyrė pakankamai pinigų meno kūrinių įsigijimui ir dalis šiuolaikinio Lietuvos meno iškeliavo į užsienio šalis. Mane tai šokiravo, bet Karolina nuramino sakydama, kad 2007 m. Vilniuje bus atidarytas moderniojo meno muziejus. Arčilas tą vakarą papasakojo apie sunkumus, su kuriais jis susiduria vykdamas į užsienį pagal menininkų pasikeitimo programas. Pasak jo, 'dabartinė Gruzijos vyriausybė neturi pinigų kultūrai'. Sovietų Sąjungoje buvo daugiau galimybių menininkams keliauti. Arčilas buvo nuvykęs į Istambulą ir Damaską, kurie jį labai įkvėpė. 'Norėčiau nuvykti į Berlyną, susipažinti su šiuolaikiniais vokiečių menininkais'.Herkus tą vakarą kalbėjo apie savo knygas, kurios yra išverstos į ispanų, rusų, vokiečių kalbas. Aš norėčiau jas perskaityti.Ketvirtadienis turėjo tapti kūrybinių dirbtuvių svarbiausiąja gaire, nes tą dieną nuo kalno viršūnės prie mažos cerkvės turėjo būti paleistas aitvaras. Mes užkopėme į kalną, tarsi keliaujantys cirko artistai su muzikos instrumentais ir laukiniais gyvūnais. Piemenys žiūrėjo į mus nustebę ir juokdamiesi.Tik užlipus į viršūnę, Arūnas juodai užtapė paskutinį baltą plotą aitvaro priekyje. Tuo metu muzikantai pradėjo groti. Olandų dainininkė Henriettė Schenk sudainavo senovinę itališką ariją Caro Mio Ben. Jai pabaigus, aitvaras buvo paleistas ir pakilo, pritariant jau kitoms dainoms.

'Virvės, duokit man daugiau virvės', – šaukė Rienke Enghardt. O aitvaras kilo ir kilo, vis aukštyn ir aukštyn, tarsi šokantis tigras. Arūnas prisėdęs ant žolės pasakė: 'Tai yra tai, ko aš siekiau'. Nelauktai jis man pasirodė pats laimingiausias žmogus, kokį aš kada nors buvau matęs.

Grįžus į vilą, mūsų laukė naujai atvykusieji. Tai buvo gruzinų dainininkai, vėliau pakvietę į vyno rūsį paklausyti jų atliekamos muzikos. Koncertas prasidėjo iškart po pietų. Apsilankė netgi mūsų šeimininkės. Tai buvo įspūdingiausia gyvenime girdėta muzika. Tamsūs bosų garsai mums bylojo apie turtingą Gruzijos praeitį. Betgi kaip gali būti, kad tokie gražūs garsai sklistų iš paprastų žmonių kūnų? Po to muzikantai ėjo pietauti. Bevalgant prasidėjo muzikiniai 'mainai' su Henriette. Jiems paprašius, ji padainavo anglišką Kurto Weillio dainą. Gruzinai buvo giliai sujaudinti jos dainavimo ir tarė: 'Jūsų balsas skamba labai natūraliai ir lengvai'.Tuo metu lauke Severija ir Karolina pradėjo daryti kilimą iš gruziniškos vilnos pagal Arčilo sukurtą gruzinišką kryžiaus formos ornamentą, centre baltos spalvos, iš kraštų žalios ir oranžinės. Iki pat vėlyvo vakaro jos dėliojo, daigstė, po to laistė verdančiu vandeniu, trynė muilu ir galiausiai suvyniojo, kad iki ryto susigulėtų. O Servetas krovė nufilmuotą medžiagą į 'Apple' kompiuterį, kad pradėtų montuoti filmą. Staiga jis paklausė: 'Jūs norėtumėte ilgo varianto ar kažko gero?' Mes tegalėjome atsakyti: 'Norime paties geriausio. Jei bus būtina, viską pakartosime'.Bokso varžybosPenktadienis buvo mūsų paskutinė diena Garikuloje. Iš karto po pusryčių Severija ir Karolina ėmėsi užbaiginėti kilimą. Vėl buvo laistomas karštas vanduo ir muilas, o mes visi šokome, kad gerai suveltume vilną. Rienke ir Šarūnas filmavo. Visi mielai įsijungė į šį kūrybinį procesą, netgi varlės ir lakštingalos.Tada Arčilas pakvietė mus dalyvauti tradiciniame gruziniškame performanse, kurio metu kiekvienas iš mūsų turėjo nubrėžti liniją ant drobės atsitiktinai pasirinkta kreidele. Drobė buvo laikoma tarp Arčilo ir prieš jį ant kelių klūpančio žmogaus smakrų. Taigi, kiekvienas klaupėmės, rinkomės kreidelę ir piešėme. Tai buvo labai intymi patirtis, nes kiekvienas labai rimtai ir nuoširdžiai įsijautė. Mes iš tikrųjų pasijautėme 'gyvenimo draugais tapyboje', kaip Arčilas tai įvardino.Vidudienį atvažiavo autobusas su gruzinų ir lietuvių menininkais bei kultūros veikėjais. Tarp jų buvo apsirengusių kaubojiškai, buvo ir tokių, kurie labai priminė Yasserą Arafatą. Atvyko ir garsus gruzinų rašytojas, atrodantis tarsi koks XIX a. prancūzų tapytojas: ilga žila barzda ir beretė ant kadaise buvusių ilgų plaukų. Buvo sakomos kalbos apie Ameriką, Europą, moteris, draugystę, meną. Žmonės

'VIRVĖS, DUOKIT MAN DAUGIAU VIRVĖS'

O aitvaras kilo ir kilo, vis aukštyn ir aukštyn, tarsi šokantis tigras įkaušo taip, kaip tik gruzinai ir lietuviai gali. Aš pasijaučiau tarsi stebėčiau bokso varžybas Niujorke. Vienintelis blaiviai mąstantis žmogus, su kuriuo man tą vakarą pavyko pašnekėti, buvo rašytojas ir filosofas Mamuka Dolidzė, kuris man daug papasakojo apie sudėtingą finansinę padėtį, kurioje jis ir jo draugai rašytojai atsidūrė. Jis taip pat aktyviai domėjosi galimybėmis rasti pinigų išvykti į užsienį susitikti su savo draugais ir kolegomis.Sterre Haverkamp, viena iš olandų projekto organizatorių, kuri atvyko autobusu kartu su naujai prisijungusiais svečiais, pranešė jaudinančias žinias, jog neramumai prasidėjo kaimyniniame Uzbekistane. 'Po Gruzijos ir Ukrainos, dabar seks Uzbekistanas', – tarė Rezo.Šios revoliucinės kalbos buvo greitai nustelbtos kalbų apie… beje, o apie ką jos buvo? Tuo metu kažkas iš mūsų nusprendė užlipti ant kalno ir antrą kartą paleisti aitvarą. Tačiau užlipus iki viršaus, nurimo vėjas. Tik Rienkes užsispyrimo dėka mes sulaukėme kol, maždaug po valandos, pakilo vėjas. Tada pakilo ir aitvaras, net dar galingiau nei pirmą kartą. Netgi Šarūnas Nakas, vienas tyliausių grupės dalyvių, džiaugėsi ir jautėsi be galo laimingas. Grįždami namo, mes sutikome azerų piemenį ant žirgo. Jis parodė mums ką tik gimusius du ožiukus, kuriuos nešėsi prie balno pritaisytame maiše. Jis pakvietė mus į savo namus išgerti su jo šeima. Jo sūnus, šiaip gyvenantis Tbilisyje, įpylė slyvinės degtinės į dideles stiklines ir išgėrė į mūsų sveikatą. Drąsios moterysKitą rytą, tai buvo jau šeštadienio rytas, mes turėjome susirinkti Rašytojų sąjungos namuose Tbilisyje ir atidaryti Europos menininkų tarybos konferenciją, kurios tema buvo 'Europa, menininkai, atverkit savo širdis kaip kilimą'. Į atidarymą susirinko daugiau nei 50 Gruzijos menininkų. Turėjo vykti diskusijos apie Gruzijos menininkų statusą po rožinės revoliucijos. Tačiau išskyrus keletą retorinių kalbų apie gruzinų 'kaip kilimas' atveriamas širdis užsienio svečiams, apie meilės kalbą, apie laisvę ir meną, tikra diskusija taip ir neprasidėjo.Įdomiausia rytinės sesijos dalis buvo vyriausiojo angliškai leidžiamo gruzinų laikraščio 'Daily Messenger' redaktoriaus kalba apie sudėtingą šių dienų Gruzijos Rašytojų sąjungos padėtį, jog ji nebegauna jokios vyriausybės paramos, o jos nariai – mėnesinių išmokų. Jis taip pat kalbėjo, kad vyriausybė nori konfiskuoti sąjungos pastatą ir 'greičiausiai atidaryti čia kazino namus'.

Nino Gedevanišvili, Tbilisio meno akademijos vicerektorė, kalbėjo apie sudėtingą jaunųjų Gruzijos menininkų situaciją: jie nori plėtoti naują mentalitetą, tačiau jų niekas neklauso. Jų situacija yra visai atvirkštinė nei vyresniųjų menininkų, kurie vis dar gyvena ir mąsto kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje. Ji pakvietė visas menininkų organizacijas palaikyti jaunus menininkus, nes jie yra šalies ateitis.Tada Manana Dumbadze, viena iš Gruzijos projekto organizatorių, pranešė, jog laikas skirstytis į ekspedicijų grupes, vykstančias į įvairias kultūros institucijas. Vieni iš mūsų apsilankė 'Kaukazo namuose', kur sutiko drąsius žmones, kovojančius prieš politinę neteisybę, siekiančius suvienyti skirtingas tautas, gyvenančias Gruzijoje, versdami ir leisdami jų literatūrą, rašydami tikrąją jų šalies istoriją.

Kiti išvyko į 'Ateities namus' – taip vadinosi gatvės vaikų namai, dar didesnės pagarbos nusipelnanti įstaiga, kuriai vadovauja drąsios moterys.

Tai buvo ta vieta, kurioje Arūnas pasijuto blogai. Jis išėjo iš pastato niekam neprataręs nė žodžio ir mirė nuo širdies infarkto, vienišas, gatvėje.Mes visi buvome ištikti šoko. Arūnas mirė? Kaip tai gali būti? Arūnas, aitvaro tapytojas iš Lietuvos. Šis ramus žmogus, kuris man rodė savo vaikų nuotraukas, pasakojo apie žmoną, namus, darbą. Arūnas, kuriam buvo tik keturiasdešimt aštuoneri metai, kuris turėjo tiek daug gražių ateities planų… šis žmogus mirė?

Koncertas, turėjęs įvykti Konservatorijoje, buvo atšauktas. Tą vakarą mes praleidome visi drauge restorane. Tyloje. Maldoje. Negalėdami patikėti tuo, kas įvyko.Skaudi patirtisMūsų susitikimas baigėsi netektim. Begaliniu skausmu, nes vienas iš mūsų mirė. Vienas iš penkiolikos žmonių, kurie per šią ilgą ir keistą savaitę tapo vienas kito draugais, kiekvienas savaip, nors ir daug ko nežinodami apie vienas kito gyvenimus.Bet šis nežinojimas visai nesvarbus. Svarbu tai, kad, pavyzdžiui, man tiesiog patinka, kaip lietuvių kilimų menininkė Severija daro raištelius, kuriais ji suriš katalogus, kuriuos mes, grįžę į savo šalis, išleisime. Man patinka kalbėti su Servetu apie Monty Pythonʼs, kurie mums primena ką nors linksma iš mūsų kelionės į Gruziją. Klausytis Rezo, kuris yra tylus, bet labai išmintingas, su kuriuo aš jaučiuosi labai susijęs. Man patinka kalbėtis su jais visais, klausytis jų istorijų, pažinti jų jausmus, išgirsti, kaip jų gyvenimai ir pasauliai taip labai skiriasi nuo mano ir tuo pačiu yra kažkuo daugiau ar mažiau panašūs.

Užmerkiu akis ir vis matau laimės nušviestą Arūno veidą, leidžiant aitvarą. Po šio apsilankymo Gruzijoje, aš dar kartą darau tą pačią išvadą, kad žmonės yra tokie patys visame pasaulyje. Jie visi nori mylėti ir būti mylimi bei gerbiami. Jie verkia, kai kas nors iš jų mylimų žmonių miršta. Jie nori susikurti materialią gerovę, įgyvendinti savo siekius, nori, kad jų svajonės išsipildytų. Štai ko mane išmokė Garikula. Kad tikrai verta gyventi, kai sutinki tokius žmones, kaip Arūnas, Servetas, Rienkė, Herkus, Severija, Rezo, Karamanas, skirtingų tautybių žmones, iš skirtingų kultūrų, su skirtingais įpročiais ir mąstymu, bet tais pačiais jausmais ir troškimais. Arūno mirtis buvo skaudi to patirtis. Arūnui ir norėčiau skirti šį esė, kur jis bebūtų. Mes jo niekada neužmiršime.

Aš dar kartą darau
tą pačią išvadą,
kad žmonės yra tokie
patys visame pasaulyje.
Jie visi nori mylėti ir
būti mylimi bei gerbiami.
Jie verkia, kai kas nors iš jų
mylimų žmonių miršta.
Jie nori susikurti
materialią gerovę,
įgyvendinti savo siekius, nori,
kad jų svajonės išsipildytų.
Štai ko mane
išmokė Garikula.