Kas naujesnio? 3
Kaip jau įprasta „Menų spaustuvėje“, naujo sezono pradžia neatsiejama nuo naujojo cirko. Festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“ (panašiai kaip ir pati jį rengianti „Menų spaustuvė“) jau nebe pirmus metus žadėjo išskirtinius potyrius netradicinio scenos meno mėgėjams. O šiemet ir gana drąsiai tvirtino, jog šis cirkas – tikrai ne vaikams. Tiesa, tiek šiuo kategorišku teiginiu, tiek ir cirko naujumu, festivalis privertė abejoti. Bet apie viską nuo pradžių.
Traumą patyrus prancūzų trupės „Cirque Plein d‘Air“ akrobatei, festivalio programa išskydo: liko keturi spektakliai ir viena cirko filmų peržiūra. Vasaros pradžioje jau rodytas jaunų lietuvių darbas – šiuolaikinio cirko spektaklis „Maja“, nors ir žadėjo pokyčių, vis dėlto nenuteikė optimistiškai. Jauni, entuziastingi atlikėjai, kaip ir tada, kai matėme juos pirmą kartą, atrodė dar neįvaldę savo įrankių (tiek aktorinių, tiek būtinų žongliravimo bei akrobatikos triukams atlikti) pasakyti tam, ką norėtų; stokojo žiūrovų dėmesį prikaustančios charizmos. Tad „Maja“ - vienas iš itin retų naujojo cirko bandymų Lietuvoje – labiau trikdė nei džiugino. Labiausiai trikdė akivaizdus kontrastas su daug stipresniais kitais festivalio dalyviais. Akivaizdu, kad „Majos“ atlikėjai yra tokie pat jauni (amžiumi arba profesionalumu) kaip naujasis Lietuvos cirkas. Vis dėlto, nors spektaklis ir nesužavėjo, galima pastebėti, kad jis sutrumpėjo, tapo aiškesnis, o erdvėje, kurioje žiūrovai atsidūrė arčiau aktorių, kai kurios detalės tapo paveikesnės (pavyzdžiui, grimas). Vis dėlto kai kurios scenos, priartėjusios prie žiūrovų, ne pagerėjo, priešingai – prarado savo žavesį, mat stebint iš toliau kur kas lengviau aprėpti visą erdvę užpildantį veiksmą, o ir mažos klaidelės ne taip bado akis. Nors spektaklis pirmiausia skirtas ne vaikams, o cirko ir šokio jungtis gražiai dera su organizatorių naujojo cirko apibūdinimais, spektaklis tikrai netapo festivalio programos puošmena.
Nyderlandų ir Belgijos naujojo cirko mokyklų studentai „Crique Gobouw“ jaunuosius lietuvius pralenkė ne tik atlikimu, bet ir originalumu bei nuoširdumu. Žinoma, lyginti „Majos“ kūrybinę grupę ir šiuos studentus profesionalumo aspektu nėra visiškai teisinga: Lietuvoje neturime šiuolaikinio cirko mokyklos, rengiančios skirtingų specializacijų atlikėjus. Tačiau tiek pasirinktos priemonės, tiek atlikimas, tiek nepretenzingas noras pasidalyti savo gebėjimais (suktis lanke, kabėti ant virvės, lankstytis, atlikti akrobatinius triukus, žongliruoti ir t.t.) ir kūryba papirko bene visus žiūrovus. Tiesa, parodytos programos negalėtume pavadinti jaudinančia: tai tebuvo studentiškas šou su vedėjais ir numeriais, įdomesniais kostiumais ir muzika, su vaikystėje cirke nematytais efektais. Pasirodymas džiugino gera technika, pokštais, bet vis dėlto labiau priminė tradicinį cirką (tik, žinoma, bet žvėrelių pasirodymų ir apvalios arenos). Ir nors ne visi numeriai artimi tradiciniam cirkui, bendra atmosfera panašėjo į tą, kurią vaikystėje teko patirti cirko palapinėse. O ir vaikai pasirodymu galėjo džiaugtis (na, išskyrus porą pokštų) ne mažiau nei suaugusieji.
Po šių spektaklių festivalio programoje, be trijų suomiškų cirko filmukų (sukurtų kaip ciklas ir pristačiusių tris technikas), liko tik du spektakliai, galintys pretenduoti į festivalio organizatorių suformuluotą naujojo cirko apibrėžimą.
„Pūkuotų kauliukų cirkas“ („Clunker Cirkus“, Suomija), rodytas „Menų spaustuvės“ kieme, žadėjo sudominti trijų nelabai rimtų profesionalų atliekamu disko stiliaus spektakliu. Tačiau nors tai ir nebuvo skirtingas technikas demonstruojančių jaunų atlikėjų šou, vis dėlto spektaklis pernelyg nenutolo nuo tradicinio cirko, sudaryto iš numerių: kiekvieno triuko pabaigoje prašyta žiūrovų palaikymo, o užuot kūrus pasakojimą ir intrigą, tiesiog demonstruoti įvairūs artistų gebėjimai, sujungti ne prasminėmis sąsajomis, o, regis, tiesiog veiksmo vietos. Patys atlikėjai, Vilniuje vedę seminarus cirko profesionalams, spektaklių metu vertė šiek tiek suabejoti savo profesionalumu: drebančios kojos, matomos pastangos atlikti sudėtingesnius triukus, vis pametamas vienratis... Tiesa, pasitelkus ne visai skoningą disko stilių ir muziką, sukurta gana smagi atmosfera, privertusi žiūrovus ritmingai linguoti kartu su automobilio (pagrindinio scenografijos elemento) salone kabančiais pliušiniais kauliukais. O pabaigoje aplink automobilį sukama ant metalinio karkaso kabanti virvė privertė primiršti daugumą iki tol spektaklyje matytų netobulumų.
Po šių spektaklių išreklamuotasis „Gandini Juggling“ „Dūžiai“ liko vienintelė viltis pamatyti tai, kas buvo žadėta: profesionalų spektaklį suaugusiesiems, jungiantį cirką ir kitus menus. Viltis nebuvo bergždžia. Neabejotinai profesionalūs atlikėjai parodė naujojo cirko darbą. Pagrindinis veiksmas, kuriuo manipuliuojama viso spektaklio metu, – žongliravimas obuoliais (devyni atlikėjai atsiskleidė – paaiškėjo, jog jie dar ir šoka). Galiausiai žongliruoti imta ne tik obuoliais, bet ir vieni kitais. Tiesa, perkeltine prasme: manipuliacijos vieni kitais, vieni kitų jausmais – vyrų ir moterų santykiai, moterų ir vyrų draugystė bei konkurencija perteikti judesiu ir gana iliustratyvia muzika. Tačiau spektaklis neapsiribojo tiesiog žaviomis pasimėtymo obuoliukais scenomis, kandžiai komentuojančiomis žmonių santykius. Saldžios atlikėjų veidus puošusios šypsenos pamažu išgaravo, o žaidimus primenantis veiksmas ėmė trūkinėti: baigėsi anglišką arbatėlę gurkšnoti priversto vokiečio kantrybė: vienas, ginkluotas popierine tūtele, sugebėjo išmušti iš vėžių aštuonis obuoliais žongliruojančius atlikėjus, o padėjus į šalį vaisius pradėjo dužti visi scenoje išrikiuoti indai (pirmi tarsi ir netyčia, tačiau kuo toliau tuo entuziastingiau svaidant lėkštelės, puodelius, arbatinukus į grindis). Šioje scenoje, su didžiu pasimėgavimu daužydami viską, kas pasitaikė po ranka, aktoriai atkartojo iki tol vienų su kitais atliktus veiksmus: mielas žongliravimas obuoliukais slėpė ant servizų išlietą tikrą nusivylimą, pyktį, agresiją.
Toks spekltaklis toli gražu ne vaikams. Ir ne apie vaikus. Tai bene vienintelis vaikų auditorijai iš tikrųjų nepritaikytas festivalio renginys. Ir nors žmonių santykių tema originalumu netrykšta, tačiau pasirinktos priemonės bei švelniai ironiška laikysena ir šiemet privertė patikėti nevaikiško cirko galimybe. Vis dėlto raudoti „Naujojo cirko savaitgalio“ plakatuose įkurdintiems vaikams priežasties nebuvo: nors pagrindinė festivalio auditorija buvo ne jie, cirkas jiems ar jiems įprastas cirkas dominavo.
„Menų spaustuvės“ žadėta alternatyva truputį nuvylė. Kaip, deja, ir pastaruoju metu vis labiau tradicinio (neretai su polinkiu į komerciją) tetaro namais tampanti pati „Menų spaustuvė“. Nesėkmė.